Kačių šlapimo takų problemos
Prie šlapimo takų problemų priskiriami šlapimo pūslės ir šlaplės sutrikimai. Nors priežasčių šioms problemoms gali būti daug, tačiau pasireiškiantys simptomai visoms katėms yra panašūs. Kiekviena katė gali susirgti,tačiau simptomai dažniau pasireiškia nutukusioms, vyresnioamžiaus katėms, kurios mažai juda, neišeina į lauką irminta sausu maistu. Aplinkos, rutinos pokyčiai, naujų narių, augintinių atsiradimas namuose, taip pat gali būti priežastis simptomų atsiradimui. Šlapimo takų problemas sukelia infekcijos, akmenys šlapimo pūslėje, šlaplės nepraeinamumas, vėžys ir kitos ligos, kurios paveikia šlapimo takus. Nors problemos priežastis gali būti ir ne viena, diagnozuojant pirmiausia atliekamas šlapimo tyrimas.
Šlapimo takų problemų simptomai:
Labai pavojingas yra šlaplės nepraeinamumas. Jis dažniau pasirieškia kastruotiems patinams, nes jų šlaplė yra siauresnė ir ilgesnė. Tai skubios pagalbos reikalaujantis atvejis, nes sutrinka inkstų veikla, susidaro elektrolitų imbalansas. Katei medicininė pagalba turi būti suteikta per 24 valandas. Šlaplės nepraeinamumo simptomai yra tokie patys, tačiau daug ryškesni, katė greičiau silpsta.
Norint sumažinti ligos atkryčio dažnumą, ilgumą ir sudėtingumą reikia:
Šlapimo takų problemų simptomai:
- - Įsitempimas, stanginimasis šlapinantis;
- - Dažnas ir ilgas šlapinimasis;
- - Kniaukimas ir skausmas šlapinimosi metu;
- - Dažnas išangės laižymas;
- - Šlapinimasis įvairiose vietose, ne dėžutėje;
- - Kraujas šlapime.
Labai pavojingas yra šlaplės nepraeinamumas. Jis dažniau pasirieškia kastruotiems patinams, nes jų šlaplė yra siauresnė ir ilgesnė. Tai skubios pagalbos reikalaujantis atvejis, nes sutrinka inkstų veikla, susidaro elektrolitų imbalansas. Katei medicininė pagalba turi būti suteikta per 24 valandas. Šlaplės nepraeinamumo simptomai yra tokie patys, tačiau daug ryškesni, katė greičiau silpsta.
Norint sumažinti ligos atkryčio dažnumą, ilgumą ir sudėtingumą reikia:
- - Katę šerti reguliariai ir nedidelėmis porcijomis;
- - Kates, kurioms buvo susiformavę struvitiniai akmenys, šerti specialiu maistu;
- - Labai dažnai šeimininkai neskiria katei specialaus dubenėlio vandeniui, nes ji retai iš jo laka arba nelaka visiškai. Tačiau jos nenoras lakti vandenį iš dubenėlio nereiškia, kad jai iš vis nereikia vandens. Daug šlapimo takų ligų būtų galima išvengti, jeigu katės gautų pakankamai vandens. Ypatingai vandens trūksta toms katėms, kurios šeriamos sausu maistu, todėl jos dažniau turi šlapimo takų problemų. Šeimininkai turi pasirūpinti, kad dubenėlis ir vanduo jame visuomet būtų švieži ir švarūs. Kad paskatintumėte katę lakti daugiau vandens, galite į vandenį įlašinti žuvų taukų.
- - Kraikas ir dėžutė turi būti švarūs, kad katė galėtų juose tuštintis. Jeigu laikote kelias kates, kraiko dėžučių turi būti viena daugiau nei namie yra kačių. Kraiko dėžutes išdėliokite ramiose namų vietose.
- - Venkite katės rutinos pokyčių.
Šuns priežiūrą karštą dieną.
Vasarą šunys dažnai patiria šilumos arba saulės smūgius. Šunims akistata su pertekline šiluma dažnai baigiasi nelaimingai, nes šunys yra jautresni šiluminiam smūgiui nei žmonės. Tačiau šeimininkams į savo šunų priežiūrąatsižvelgiant atsakingai, nelaimingų atsitikimų tikrai galima išvengti.
Šiluminis smūgis
Jokiu būdu negalima palikti šuns karštą dieną automobilyje, net jei jo langai atidaryti. Temperatūra automobilyje karštą dieną per kelias minutes pakyla ir tampa daug aukštesnė už aplinkos temperatūrą. Todėl, jei lauke temperatūra atrodo komfortiška ir optimali, automobilyje gali būti nepakeliamai karšta. Šunį gali ištikti šiluminis smūgis, ne dėl oro trūkumo automobilyje, bet dėl per aukštos temperatūros.
Šunys neprakaituoja visu kūno paviršiumi, tik per pėdutes, todėl papildomai jie šilumą pašalina lekuodami. Kūno temperatūra pradeda kilti, kai šuo nebepajėgia pašalinti perteklinės šilumos lekuodamas.
Šiluminio smūgio požymiai:
- Padažnėjęs kvėpavimas,
- Seilėtekis, vėmimas,
- Silpnumas, letargija, gulėjimas ir nenoras keltis,
- Koordinacijos ir orientacijos praradimas,
- Kūno temperatūra pasiekia 40 °C.
Pastebėjus šiuos požymius, net ir jei jie labai nežymūs, šunį reikia staigia vėsinti, tačiau negalima jo atšaldyti. Išveskite šunį iš automobilio į pavėsį. Paguldykite ant šalto rankšluosčio, tačiau nevyniokite į jį, nes šiluma, kurią organizmas turi pašalinti neišsisklaidys. Galite šlapią medžiagą dėti ant galvos ir pėdučių. Šlapią medžiagą ir rankšluostį keiskite kas kelias minutes, nes jie greit įšyla. Nuvesti šunį į vandenį, užtenka, kad jis įmerktų kojas, nes per pėdutes greit vyksta šilumos atidavimas. Duokite šuniui lakti vandens, bet jei nenori, neverskite. Nenaudokite ledo ir labai šalto vandens, tai paskatins kraujagysles susitraukti, ir kūno temperatūra ne kris, o kils. Kai temperatūra nukrinta iki 39 °C, šuns šaldyti nebereikia, kūno temperatūrą riekia palikti savireguliacijai, kitaip gali kilti hipotermijos pavojus.
Atsigavusį gyvūną reikia gabenti į veterinarijos kliniką, nes aukšta temperatūra labai greitai pažeidžia ir vidaus organus. Pasirodžius pirmiesiems šiluminio smūgio požymiams gyvūno būklė gali tapti kritiška per kelias akimirkas. Labai jautrūs temperatūrai yra plokščiasnukiai šunys, jų kvėpavimo takai trumpesni ir jie lekuodami nepašalina tiek daug šilumos kiek ilgasnukiai šunys. Taip pat jautresni aukštai temperatūrai yra vyresni šunys, šunys turintys antsvorio arba širdies bei kvėpavimo problemų. Rekomenduojama visiems šunims karštą dieną riboti aktyvią veiklą.
Nepalikite šuns automobilyje saulėtą dieną, net ir kelioms minutėms. Automobilio parkavimas šešėlyje gali padėti, bet karštą dieną ir tai negelbės. Kai keliausite su šunimi, nepamirškite pasiimti dubenėlio ir vandens augintiniui. Jeigu pririšate šunį, pasirūpinkite, kad jis pasiektų šešėlį pasislėpimui nuo saulės. Prisiminkite, jeigu Jums karšta, šuniui yra dar karščiau!
Šiluminis smūgis
Jokiu būdu negalima palikti šuns karštą dieną automobilyje, net jei jo langai atidaryti. Temperatūra automobilyje karštą dieną per kelias minutes pakyla ir tampa daug aukštesnė už aplinkos temperatūrą. Todėl, jei lauke temperatūra atrodo komfortiška ir optimali, automobilyje gali būti nepakeliamai karšta. Šunį gali ištikti šiluminis smūgis, ne dėl oro trūkumo automobilyje, bet dėl per aukštos temperatūros.
Šunys neprakaituoja visu kūno paviršiumi, tik per pėdutes, todėl papildomai jie šilumą pašalina lekuodami. Kūno temperatūra pradeda kilti, kai šuo nebepajėgia pašalinti perteklinės šilumos lekuodamas.
Šiluminio smūgio požymiai:
- Padažnėjęs kvėpavimas,
- Seilėtekis, vėmimas,
- Silpnumas, letargija, gulėjimas ir nenoras keltis,
- Koordinacijos ir orientacijos praradimas,
- Kūno temperatūra pasiekia 40 °C.
Pastebėjus šiuos požymius, net ir jei jie labai nežymūs, šunį reikia staigia vėsinti, tačiau negalima jo atšaldyti. Išveskite šunį iš automobilio į pavėsį. Paguldykite ant šalto rankšluosčio, tačiau nevyniokite į jį, nes šiluma, kurią organizmas turi pašalinti neišsisklaidys. Galite šlapią medžiagą dėti ant galvos ir pėdučių. Šlapią medžiagą ir rankšluostį keiskite kas kelias minutes, nes jie greit įšyla. Nuvesti šunį į vandenį, užtenka, kad jis įmerktų kojas, nes per pėdutes greit vyksta šilumos atidavimas. Duokite šuniui lakti vandens, bet jei nenori, neverskite. Nenaudokite ledo ir labai šalto vandens, tai paskatins kraujagysles susitraukti, ir kūno temperatūra ne kris, o kils. Kai temperatūra nukrinta iki 39 °C, šuns šaldyti nebereikia, kūno temperatūrą riekia palikti savireguliacijai, kitaip gali kilti hipotermijos pavojus.
Atsigavusį gyvūną reikia gabenti į veterinarijos kliniką, nes aukšta temperatūra labai greitai pažeidžia ir vidaus organus. Pasirodžius pirmiesiems šiluminio smūgio požymiams gyvūno būklė gali tapti kritiška per kelias akimirkas. Labai jautrūs temperatūrai yra plokščiasnukiai šunys, jų kvėpavimo takai trumpesni ir jie lekuodami nepašalina tiek daug šilumos kiek ilgasnukiai šunys. Taip pat jautresni aukštai temperatūrai yra vyresni šunys, šunys turintys antsvorio arba širdies bei kvėpavimo problemų. Rekomenduojama visiems šunims karštą dieną riboti aktyvią veiklą.
Nepalikite šuns automobilyje saulėtą dieną, net ir kelioms minutėms. Automobilio parkavimas šešėlyje gali padėti, bet karštą dieną ir tai negelbės. Kai keliausite su šunimi, nepamirškite pasiimti dubenėlio ir vandens augintiniui. Jeigu pririšate šunį, pasirūpinkite, kad jis pasiektų šešėlį pasislėpimui nuo saulės. Prisiminkite, jeigu Jums karšta, šuniui yra dar karščiau!
Kačių kailio priežiūra: viskas apie maudymą
Dažniausiai kačių maudyti nereikia visiškai, nes jos didžiąją dalį dienos skiria kailio priežiūrai. Katės savo kailį gali išsivalyti daug kruopščiau nei šunys, nes jų liežuvis veikia kaip šukos. Todėl katės laižosi kailį tol, kol jis tampa visiškai švarus. Nepaisant ypatingai švaraus gyvūno statuso, kiekviena katė gali išsitepti, todėl naudinga šį bei tą žinoti apie kačių maudymą ir jų priežiūrą.
Ilgaplaukes kates ne tik šukuoti, bet ir maudyti reikia dažniau, nes jų kailis greičiau tampa riebaluotas. Šioms katėms švarų kailį palaikyti yra sunkiau. Be to, tik maudant ilgaplaukę katę, galima pašalinti perteklinius riebalus esančius ties plaukų pagrindu. Ilgaplaukes kates reikia maudyti pagal poreikį, tačiau ne dažniau nei 2 – 3 kartus per metus. Dažnesnis maudymas sausina odą. Plokščiasnukių kačių snukučiai taip pat turi būti reguliariai valomi, snukio negalima lieti vandeniu, geriausia naudoti drėgną servetėlę.
Kates, kaip ir šunis, būtina maudyti su specialiais šampūnais. Parinkus netinkamą, ne augintiniams skirtą šampūną, katės apsinuodija greičiau nei šunys, nes jos po maudymosi išsilaižo visą kailį. Netinkamas šampūnas gali būti toksiškas ir veikti tiesiogiai per odą, sukeldamas alergijas. Katėms galima rinktis šampūną su katžole, tuomet katei maudymasis bus įdomesnis. Katžolės galima įdėti ir į maudymosi dubens vandenį. Raminamuoju poveikiu pasižymi šampūnai su ramunėlių ekstraktu, dilgėlėmis.
Jei turite jauną ilgaplaukį kačiuką, rekomenduojama jau dabar jį pratinti prie maudymosi procedūrų. Kad maudymasis nebūtų skausmingas ir nemalonus šeimininkams ir augintiniams:
Katės maudymu rūpinkitės tik tuomet, kai tai akivaizdžiai reikalinga ir katė negali išsilaižyti pati. Visiškai normalu, kad katė nugyvena visą gyvenimą nė letenos į vandenį neįmerkus.
Ilgaplaukes kates ne tik šukuoti, bet ir maudyti reikia dažniau, nes jų kailis greičiau tampa riebaluotas. Šioms katėms švarų kailį palaikyti yra sunkiau. Be to, tik maudant ilgaplaukę katę, galima pašalinti perteklinius riebalus esančius ties plaukų pagrindu. Ilgaplaukes kates reikia maudyti pagal poreikį, tačiau ne dažniau nei 2 – 3 kartus per metus. Dažnesnis maudymas sausina odą. Plokščiasnukių kačių snukučiai taip pat turi būti reguliariai valomi, snukio negalima lieti vandeniu, geriausia naudoti drėgną servetėlę.
Kates, kaip ir šunis, būtina maudyti su specialiais šampūnais. Parinkus netinkamą, ne augintiniams skirtą šampūną, katės apsinuodija greičiau nei šunys, nes jos po maudymosi išsilaižo visą kailį. Netinkamas šampūnas gali būti toksiškas ir veikti tiesiogiai per odą, sukeldamas alergijas. Katėms galima rinktis šampūną su katžole, tuomet katei maudymasis bus įdomesnis. Katžolės galima įdėti ir į maudymosi dubens vandenį. Raminamuoju poveikiu pasižymi šampūnai su ramunėlių ekstraktu, dilgėlėmis.
Jei turite jauną ilgaplaukį kačiuką, rekomenduojama jau dabar jį pratinti prie maudymosi procedūrų. Kad maudymasis nebūtų skausmingas ir nemalonus šeimininkams ir augintiniams:
- - Prieš maudymąsi nukirpkite katei nagus, o patys maudymo metu dėvėkite ilgarankovius rūbus, nes kačių įdrėskimai ilgai gyja;
- - Į dubenį su šiltu vandeniu patieskite rankšluostį, kad katė neslidinėtų;
- - Šalia turėkite šampūną, sausą rankšluostį;
- - Katė gali bijoti iš krano bėgančio vandens taškymosi ir garso, todėl maudymo dubenį pripildykite iš anksto;
- - Jei katė išsitepė tepalu ar kitokia sunkiai pašalinama medžiaga, prieš maudymą tą vietą įtrinkite augaliniu aliejumi (alyvuogių, saulėgrąžų), tuomet dėmę bus lengviau pašalinti;
- - Prieš maudymą iššukuokite katę;
- - Į katės ausis įdėkite vatos gumulėlius, kad vanduo nedirgintų ausų, į katės akis galite įlašinti apsauginių akių lašų, kurie apsaugotų nuo šampūno dirginimo;
- - Nepilkite vandens ant katės galvos;
- - Labai gerai išskalaukite ir išdžiovinkite kailį;
- - Po maudymosi duokite katei skanėstą.
Katės maudymu rūpinkitės tik tuomet, kai tai akivaizdžiai reikalinga ir katė negali išsilaižyti pati. Visiškai normalu, kad katė nugyvena visą gyvenimą nė letenos į vandenį neįmerkus.
Kokią naudą šunims duoda plaukimas?
Didžioji dalis šunų labai mėgsta plaukioti ir žaisti bet kokiame vandens telkinyje. Plaukimas gali būti ne tik malonus vasaros užsiėmimas, bet ir būdas sureguliuoti augintinio svorį, stiprinti organizmą, atsigauti po traumų, ligų.
Plaukimas yra bene geriausia aktyvios veiklos forma augintiniui. Geriau nei bėgiojimas, nes neapkrauna sąnarių, tačiau raumenys dirba intensyviai. Trumpas pažaidimas ir paplaukiojimas vandenyje sudegina daugiau kalorijų nei ilgas pasivaikščiojimas. 5 minutės plaukimo tolygios 5 myliom bėgimo. Plaukimas taip pat yra geriausias svorio metimo būdas nutukusiems šunims, jiems kitokia intensyvi veikla netinka dėl per didelio kaulų ir sąnarių apkrovimo.
Tinkamai klubo ar alkūnės displazija sergančių šunų priežiūrai rekomenduojamas plaukimas. Tai puiki reabilitacijos forma. Taip pat tinka esant kryžminio raiščio trūkimui, degeneracinei mielopatijai, artritui, paralyžiui, senyviems šunims, šunims su įvairiais judėjimo sutrikimais, po operacijų, nutukusiems šunims, norint sustiprinti šuns balansą ir koordinaciją. Judėjimas vandenyje nesukelia skausmo, nes gyvūno svoris neapsunkina sąnarių. Vandenyje sąnariai patiria 15 – 20 kartų mažesnį apkrovimą. Vandenyje galimi įvairesni judesiai, tokia veikla, kokia ant žemės nebūtų įmanoma, be to, beveik nėra galimybės susižaloti. Judėjimas stiprina raumenis, o tai svarbu skausmo valdyme po plaukimo procedūros. Ne be reikalo užsienyje suteikiamos šunų hidroterapijos paslaugos. Terapija vandenyje gerina ne tik judėjimo, bet ir nervų, kraujotakos, kvėpavimo sistemas.
Nepaisant neišmatuojamos vandens suteikiamos naudos, kai kurie šunys yra tikri kietakakčiai ir į vandenį nelipa. Dažniausiai jiems tereikia tinkamo paskatinimo. Galbūt šuo jausis saugiau pirmiausia į vandenį įlipus šeimininkui. Jokiu būdu negalima šuns į vandenį stumti. Pasirinkite vandens telkinį su gražiu krantu, kad šuo į vandenį galėtų eiti palaipsniui, o ne staigiai įšokti. Dažniausiai tereikia įbristi šeimininkui ir paskui save pasikviesti šunį. Taip pat šunį paskatinti lipti į vandenį gali kito šuns, bežaidžiančio vandenyje, pavyzdys. Dėl trumpo snukio ir trumpesnių kvėpavimo takų bei neilgų kojų, sunkiai plaukti sekasi buldogams, mopsams. Kartais šunys paniškai bijo vandens, tai nutinka dėl neigiamos ankstesnės patirties, susijusios su vandeniu.
Plaukiojantį šunį būtina stebėti, nes šunys taip pat gali paskęsti. Ypatingai prižiūrėti reikia šuniukus iki 4 mėnesių ir šunis, plaukiojančius sraunioje upėje. Neleiskite mažiems vaikams vieniems maudyti šuniuko. Ištraukus skęstantį šunį, jei įmanoma, jį reikia papurtyti laikant už užpakalinių kojų. Paguldžius ant šono, išvalyti burną ir nosį. Uždarius burną pūsti į šuns nosį orą, kas 3 – 5 sekundes. Galima spaudyti krūtinę ir taip stimuliuoti širdį.
Prižiūrėkite šunį, plaukiokite kartu ir patirsite ne tik malonumą, bet ir neišmatuojamą naudą. Plaukiojimas yra ne tik žaidimas, bet ir smagi šuns priežiūros dalis.
Plaukimas yra bene geriausia aktyvios veiklos forma augintiniui. Geriau nei bėgiojimas, nes neapkrauna sąnarių, tačiau raumenys dirba intensyviai. Trumpas pažaidimas ir paplaukiojimas vandenyje sudegina daugiau kalorijų nei ilgas pasivaikščiojimas. 5 minutės plaukimo tolygios 5 myliom bėgimo. Plaukimas taip pat yra geriausias svorio metimo būdas nutukusiems šunims, jiems kitokia intensyvi veikla netinka dėl per didelio kaulų ir sąnarių apkrovimo.
Tinkamai klubo ar alkūnės displazija sergančių šunų priežiūrai rekomenduojamas plaukimas. Tai puiki reabilitacijos forma. Taip pat tinka esant kryžminio raiščio trūkimui, degeneracinei mielopatijai, artritui, paralyžiui, senyviems šunims, šunims su įvairiais judėjimo sutrikimais, po operacijų, nutukusiems šunims, norint sustiprinti šuns balansą ir koordinaciją. Judėjimas vandenyje nesukelia skausmo, nes gyvūno svoris neapsunkina sąnarių. Vandenyje sąnariai patiria 15 – 20 kartų mažesnį apkrovimą. Vandenyje galimi įvairesni judesiai, tokia veikla, kokia ant žemės nebūtų įmanoma, be to, beveik nėra galimybės susižaloti. Judėjimas stiprina raumenis, o tai svarbu skausmo valdyme po plaukimo procedūros. Ne be reikalo užsienyje suteikiamos šunų hidroterapijos paslaugos. Terapija vandenyje gerina ne tik judėjimo, bet ir nervų, kraujotakos, kvėpavimo sistemas.
Nepaisant neišmatuojamos vandens suteikiamos naudos, kai kurie šunys yra tikri kietakakčiai ir į vandenį nelipa. Dažniausiai jiems tereikia tinkamo paskatinimo. Galbūt šuo jausis saugiau pirmiausia į vandenį įlipus šeimininkui. Jokiu būdu negalima šuns į vandenį stumti. Pasirinkite vandens telkinį su gražiu krantu, kad šuo į vandenį galėtų eiti palaipsniui, o ne staigiai įšokti. Dažniausiai tereikia įbristi šeimininkui ir paskui save pasikviesti šunį. Taip pat šunį paskatinti lipti į vandenį gali kito šuns, bežaidžiančio vandenyje, pavyzdys. Dėl trumpo snukio ir trumpesnių kvėpavimo takų bei neilgų kojų, sunkiai plaukti sekasi buldogams, mopsams. Kartais šunys paniškai bijo vandens, tai nutinka dėl neigiamos ankstesnės patirties, susijusios su vandeniu.
Plaukiojantį šunį būtina stebėti, nes šunys taip pat gali paskęsti. Ypatingai prižiūrėti reikia šuniukus iki 4 mėnesių ir šunis, plaukiojančius sraunioje upėje. Neleiskite mažiems vaikams vieniems maudyti šuniuko. Ištraukus skęstantį šunį, jei įmanoma, jį reikia papurtyti laikant už užpakalinių kojų. Paguldžius ant šono, išvalyti burną ir nosį. Uždarius burną pūsti į šuns nosį orą, kas 3 – 5 sekundes. Galima spaudyti krūtinę ir taip stimuliuoti širdį.
Prižiūrėkite šunį, plaukiokite kartu ir patirsite ne tik malonumą, bet ir neišmatuojamą naudą. Plaukiojimas yra ne tik žaidimas, bet ir smagi šuns priežiūros dalis.
Kalių lytinis ciklas
Žinoti, kaip kinta lytinis ciklas, naudinga ne tik norint veisti gyvūnus, bet ir norint suprasti kalės charakterio svyravimus.
Įprastai kalėms ruja būna dukart per metus, tačiau gali pasitaikyti ir tris kartus, o labai didelių veislių šunims ir vieną kartą. Pirmoji ruja būna nuo pusės metų, tačiau mažiems šunims gali pasirodyti anksčiau, dideliems – vėliau. Kalė gali tapti šuninga jau pirmos rujos metu. Tačiau tai nerekomenduojama, nes pirma ruja dažniausiai prasideda, kai šuo nėra pilnai psichologiškai subrendęs jauniklių auginimui. Kalių lytinis ciklas skirstomas į keturis periodus:
1. Priešrujis. Trunka 2 – 20 dienų. Pasirodo kraujingos išskyros. Kalė patinų neprisileidžia, tačiau iš jų dėmesio sulaukia. Šiuo periodu padidėja estrogeno kiekis. Kalė dažniau šlapinasi, kartu palikdama ir feromonų kvapą kaip ženklą patinams. Kadangi kalė nėra pasiruošusi poravimuisi, patinui esant šalia ji sėdės, nesikels, gali būti agresyvi.
2. Tikroji ruja. Trunka 5 – 14 dienų. Yra išskyrų, matosi patinimas. Todėl pasikeičia kalės elgsena – ji prisileidžia patinus, prie patinų eina atbulomis, plačiai vizgina uodegą, kad paskleistų savo kvapą arba suka uodegą į šoną.
3. Porujis. Trunka 60 – 90 dienų. Kalės vėl nebeprisileidžia patinų. Dėl padidėjusio progesterono kiekio gali prasidėti tariamas nėštumas.
4. Tarprujis. Trunka 2 – 3 mėnesius iki kito priešrujo.
Kada suleisti kalę su patinu ?
Ovuliacija įvyksta maždaug 10 - 14 tikrosios rujos dieną. Tuo metu geriausia kalę suleisti su patinu. Lytinio ciklo ir atskirų jo periodų trukmė ir periodiškumas gali varijuoti priklausomai nuo kalės dydžio ir veislės. Norint tiksliai nustatyti ovuliacijos dieną, reikia daryti kraujo tyrimus, kurie remiasi progesterono kiekio pakitimais. Tikrosios rujos metu padidėja progesterono kiekis. Antrą kartą gyvūnai suleidžiami po 24 arba 48 valandų.
Kaip rūpintis kale rujos metu?
Priešrujo ir tikrosios rujos metu iš išorinių lytinių organų pasirodo išskyros. Šiuo metu praktiška naudoti specialias kelnaitesrujojančiai kalei. Kelnaičių įdėkliukus būtina keisti dažnai, kad nesusidarytų palankios sąlygos mikroorganizmams. Norint apsaugoti rujojančias kales nuo patinų galima naudoti apsauginius purškalus. Rujos metu kalės išskiria daug feromonų, kurie vilioja patinus. Purškalai maskuoja rujojančių kalių išskiriamą feromonų kvapą, todėl patinai nebereaguoja. Prieš pasivaikščiojimus ar parodas apipurškiamas kalės pauodegys.
Kada sterilizuoti kalę?
Jeigu neplanuojate užsiimti veisimu, geriausia kalę sterilizuoti iki pirmos rujos. Taip maksimaliai sumažinama rizika vėliau sirgti su reprodukcija susijusiomis ligomis. Jie kalė subrendusi, geriausia sterilizuoti praejus 4 – 6 savaitėms nuo paskutinės rujos pradžios. Sterilizuoti rujos metu nerekomenduojama, nes kraujagyslės būna pritvinkusios kraujo, operacija tampa daug sudėtingesnė ir pavojingesnė.
Įprastai kalėms ruja būna dukart per metus, tačiau gali pasitaikyti ir tris kartus, o labai didelių veislių šunims ir vieną kartą. Pirmoji ruja būna nuo pusės metų, tačiau mažiems šunims gali pasirodyti anksčiau, dideliems – vėliau. Kalė gali tapti šuninga jau pirmos rujos metu. Tačiau tai nerekomenduojama, nes pirma ruja dažniausiai prasideda, kai šuo nėra pilnai psichologiškai subrendęs jauniklių auginimui. Kalių lytinis ciklas skirstomas į keturis periodus:
1. Priešrujis. Trunka 2 – 20 dienų. Pasirodo kraujingos išskyros. Kalė patinų neprisileidžia, tačiau iš jų dėmesio sulaukia. Šiuo periodu padidėja estrogeno kiekis. Kalė dažniau šlapinasi, kartu palikdama ir feromonų kvapą kaip ženklą patinams. Kadangi kalė nėra pasiruošusi poravimuisi, patinui esant šalia ji sėdės, nesikels, gali būti agresyvi.
2. Tikroji ruja. Trunka 5 – 14 dienų. Yra išskyrų, matosi patinimas. Todėl pasikeičia kalės elgsena – ji prisileidžia patinus, prie patinų eina atbulomis, plačiai vizgina uodegą, kad paskleistų savo kvapą arba suka uodegą į šoną.
3. Porujis. Trunka 60 – 90 dienų. Kalės vėl nebeprisileidžia patinų. Dėl padidėjusio progesterono kiekio gali prasidėti tariamas nėštumas.
4. Tarprujis. Trunka 2 – 3 mėnesius iki kito priešrujo.
Kada suleisti kalę su patinu ?
Ovuliacija įvyksta maždaug 10 - 14 tikrosios rujos dieną. Tuo metu geriausia kalę suleisti su patinu. Lytinio ciklo ir atskirų jo periodų trukmė ir periodiškumas gali varijuoti priklausomai nuo kalės dydžio ir veislės. Norint tiksliai nustatyti ovuliacijos dieną, reikia daryti kraujo tyrimus, kurie remiasi progesterono kiekio pakitimais. Tikrosios rujos metu padidėja progesterono kiekis. Antrą kartą gyvūnai suleidžiami po 24 arba 48 valandų.
Kaip rūpintis kale rujos metu?
Priešrujo ir tikrosios rujos metu iš išorinių lytinių organų pasirodo išskyros. Šiuo metu praktiška naudoti specialias kelnaitesrujojančiai kalei. Kelnaičių įdėkliukus būtina keisti dažnai, kad nesusidarytų palankios sąlygos mikroorganizmams. Norint apsaugoti rujojančias kales nuo patinų galima naudoti apsauginius purškalus. Rujos metu kalės išskiria daug feromonų, kurie vilioja patinus. Purškalai maskuoja rujojančių kalių išskiriamą feromonų kvapą, todėl patinai nebereaguoja. Prieš pasivaikščiojimus ar parodas apipurškiamas kalės pauodegys.
Kada sterilizuoti kalę?
Jeigu neplanuojate užsiimti veisimu, geriausia kalę sterilizuoti iki pirmos rujos. Taip maksimaliai sumažinama rizika vėliau sirgti su reprodukcija susijusiomis ligomis. Jie kalė subrendusi, geriausia sterilizuoti praejus 4 – 6 savaitėms nuo paskutinės rujos pradžios. Sterilizuoti rujos metu nerekomenduojama, nes kraujagyslės būna pritvinkusios kraujo, operacija tampa daug sudėtingesnė ir pavojingesnė.
Šlapimo pūslės akmenys
Vienas iš dažnesnių kačių sveikatos sutrikimų – problemos, susijusios su šlapimo takais. Ypač dažnas yra urolitas arba akmenų susidarymas šlapimo takuose. Akmenys formuojasi dėl pasikeitusios mineralinių medžiagų koncentracijos šlapime. Paprastau akmenys šlapimo pūslėje yra struvitai ir kalcio oksalatai.
- Struvitai. Sudayti iš magnio, amonio ir fosfato, formuoja kristalus. Randami šlapime, kurio pH didesnis nei norma. Struvitiniai akmenys gali ištirpti pakeitus dietą. Katei skiriamas šlapimą rūgštinantis kačių maistas.
- Kalcio oksalatai. Randami šlapime, kurio pH mažas. Šių kristalų neįmanoma išgydyti pakeitus dietą. Kalcio oksalato kristalai yra dažnesni.
Urolitas yra labai pavojingas ir reikalauja staigaus gydymo, nes akmenys gali pažeisti šlapimo pūslės gleivinę ir sukelti uždegimą. Pavojingiausia, jeigu akmenys užkemša šlaplę ir šlapimas negali pasišalinti; tai ne tik sukelia didelį skausmą gyvūnui, bet ir nuodija organizmą, nes nepasišalinę toksinai grįžta į kraują.
Katės, kurių šlapimo pūslėje yra akmenų, dažnai šlapinasi, jaučia diskomfortą, ilgai stanginasi, šlapime gali būti kraujo.
Greičiausiai urolitas diagnozuojamas atliekant šlapimo tyrimą. Akmenis taip pat galima pastebėti rentgeno nuotraukoje ir pilvo echoskopijos metu, dideli akmenys gali būti apčiuopiami pilvo srityje.
Priežastys
Dažniausiai akmenys formuojasi vyresniame amžiuje - nuo 5 iki 14 metų. Patinai serga dažniau, nes jų šlapimo takai siauresni. Imlesnės ligai yra Birmos ir Himalajų katės. Akmenys gali formuotis visoje šlapimo sistemoje – inkstuose, šlapimtakiuose – tačiau dažniausiai jie susidaro šlapimo pūslėje, kadangi ten šlapimas užsilaiko ilgiausiai. Šlapime esantys mineraliniai kristalai jungiasi su organinėmis medžiagomis ir didėja kol suformuoja akmenį. Akmenys susidaro dėl pasikeitusio šlapimo pH, kurį lemia nesubalansuota mityba. Liga gali būti nulemiama ir genetiškai.
Gydymas
Gydymas priklauso nuo akmenų dydžio:
- Kristalus šlapime galima matyti ir plika akimi, jie atrodo kaip smėlis. Tokie kristalai dar nesudaro akmenų, tačiau laikui bėgant sudarys. Kadangi tai struvitiniai kristalai, galima gydytis naudojant specialią dietą.
- Jeigu akmenys šlapimo pūslėje yra mažesni nei katės šlaplės diametras, jie šalinami kateterio pagalba. Ši procedūra galima tik patinams, patelių šlaplė platesnė nei patinų ir nedideli akmenys gali pasišalinti patys. Fiziologinis tirpalas yra leidžiamas į šlapimo pūslę per kateterį, tuomet pūslė spaudžiama ir akmenys kartu su tirpalu išeina.
- Jeigu šlapimo pūslėje yra didelis akmuo, ji gali plyšti, todėl būtina kuo greičiau atlikti operaciją.
Pasirūpinkite, kad katė suvartotų pakankamai vandens. Kuo mažiau katė laka, tuo šlapimas yra koncentruotesnis, taip sukuriamos palankios sąlygos akmenims susiformuoti.
Urolitas yra liga, kurios galima išvengti rūpinantis kate. Taigi, jeigu turite vyresnio amžiaus katiną, visada pravartu kasmet pasidaryti šlapimo tyrimą. Anksti aptiktą ligą galima išgydyti kateterio ar dietos pagalba, taip išvengiant chirurginės intervencijos.
- Struvitai. Sudayti iš magnio, amonio ir fosfato, formuoja kristalus. Randami šlapime, kurio pH didesnis nei norma. Struvitiniai akmenys gali ištirpti pakeitus dietą. Katei skiriamas šlapimą rūgštinantis kačių maistas.
- Kalcio oksalatai. Randami šlapime, kurio pH mažas. Šių kristalų neįmanoma išgydyti pakeitus dietą. Kalcio oksalato kristalai yra dažnesni.
Urolitas yra labai pavojingas ir reikalauja staigaus gydymo, nes akmenys gali pažeisti šlapimo pūslės gleivinę ir sukelti uždegimą. Pavojingiausia, jeigu akmenys užkemša šlaplę ir šlapimas negali pasišalinti; tai ne tik sukelia didelį skausmą gyvūnui, bet ir nuodija organizmą, nes nepasišalinę toksinai grįžta į kraują.
Katės, kurių šlapimo pūslėje yra akmenų, dažnai šlapinasi, jaučia diskomfortą, ilgai stanginasi, šlapime gali būti kraujo.
Greičiausiai urolitas diagnozuojamas atliekant šlapimo tyrimą. Akmenis taip pat galima pastebėti rentgeno nuotraukoje ir pilvo echoskopijos metu, dideli akmenys gali būti apčiuopiami pilvo srityje.
Priežastys
Dažniausiai akmenys formuojasi vyresniame amžiuje - nuo 5 iki 14 metų. Patinai serga dažniau, nes jų šlapimo takai siauresni. Imlesnės ligai yra Birmos ir Himalajų katės. Akmenys gali formuotis visoje šlapimo sistemoje – inkstuose, šlapimtakiuose – tačiau dažniausiai jie susidaro šlapimo pūslėje, kadangi ten šlapimas užsilaiko ilgiausiai. Šlapime esantys mineraliniai kristalai jungiasi su organinėmis medžiagomis ir didėja kol suformuoja akmenį. Akmenys susidaro dėl pasikeitusio šlapimo pH, kurį lemia nesubalansuota mityba. Liga gali būti nulemiama ir genetiškai.
Gydymas
Gydymas priklauso nuo akmenų dydžio:
- Kristalus šlapime galima matyti ir plika akimi, jie atrodo kaip smėlis. Tokie kristalai dar nesudaro akmenų, tačiau laikui bėgant sudarys. Kadangi tai struvitiniai kristalai, galima gydytis naudojant specialią dietą.
- Jeigu akmenys šlapimo pūslėje yra mažesni nei katės šlaplės diametras, jie šalinami kateterio pagalba. Ši procedūra galima tik patinams, patelių šlaplė platesnė nei patinų ir nedideli akmenys gali pasišalinti patys. Fiziologinis tirpalas yra leidžiamas į šlapimo pūslę per kateterį, tuomet pūslė spaudžiama ir akmenys kartu su tirpalu išeina.
- Jeigu šlapimo pūslėje yra didelis akmuo, ji gali plyšti, todėl būtina kuo greičiau atlikti operaciją.
Pasirūpinkite, kad katė suvartotų pakankamai vandens. Kuo mažiau katė laka, tuo šlapimas yra koncentruotesnis, taip sukuriamos palankios sąlygos akmenims susiformuoti.
Urolitas yra liga, kurios galima išvengti rūpinantis kate. Taigi, jeigu turite vyresnio amžiaus katiną, visada pravartu kasmet pasidaryti šlapimo tyrimą. Anksti aptiktą ligą galima išgydyti kateterio ar dietos pagalba, taip išvengiant chirurginės intervencijos.
Šuningos kalės priežiūra
Kalių nėštumas tęsiasi 58 – 66 dienas. Tai laukimo kupinas metas, kartais įtemptas ir šeimininkams ir kalei. Pirmieji nėštumo požymiai pasirodo jau po mėnesio nuo apvaisinimo. Kalė tampa rami, nerangesnė, daugiau miega, geria, ėda.
Pagal išorinius požymius galima nustatyti, kiek liko laiko iki jauniklių atsivedimo: jeigu pilvas padidėjęs, iki šuniavimosi liko 30 – 35 dienos; jeigu iš lytinių organų teka išskyros – liko mažiau nei 20 dienų; jeigu padidėja pieno liaukos, per pilvo sienelę galima apčiuopti šuniukus – liko iki 15 dienų; jeigu sumažėja kūno temperatūra, pasirodo pienas – liko 3 dienos. Prieš šuniavimąsi kūno temperatūra sumažėja 1,5 – 2 °C, dingsta apetitas. 3 – 4 nėštumo savaitę kalę gali pykinti rytais, tai trunka kelias dienas.
Pirmojoje nėštumo pusėje kalės priežiūra nesiskiria, tik rekomenduojama ją kuo dažniau vesti į lauką, nes grynas oras ir saulė naudingi būsimiems šuniukams. Kalę galima dresuoti tik reikia vengti sunkių kliūčių, neleisti jai pervargti.
Antroje nėštumo pusėje negalima kalės dresuoti, neleidžiama aktyvi veikla. Taip pat reikia rūpintis, kad ji nenutuktų, nes tuomet šuniavimasis bus sunkesnis. Iš anksto reikia paruošti kalei vietą šuniavimuisi. Jeigu kalė yra ilgaplaukė, reikia apkirpti plaukus apie išorinius lytinius organus ir apie spenius.
Šuniavimasis skiriamas į du laikotarpius – parengiamąjį ir vaisiaus pašalinimo. Parengiamuoju laikotarpiu keičiasi kalės elgsena, ji tampa nerami, vaikšto, gulinėja. Antruoju laikotarpiu kalė šuniuojasi. Kalė atvestam šuniukui turi perkąsti virkštelę, nuimti vaisiaus dangalus, jei ji to nepadaro, reikia padėti.
Pirmąsias 2 – 3 dienas kalės pieno liaukos gamina krekenas, jose gausu šuniukų imunitetą stiprinančių medžiagų. Nuo penktos savaitės šuniukams galima duoti maistą skirtą atjunkomiems ir jauniems šuniukams.
Šuningos kalės mityba
Kalę pirmą nėštumo laikotarpio pusę galima šerti įprastu maistu. Tačiau kiekvieną savaitę sunaudojamo maisto kiekis turėtų padidėti 10 procentų. Antrą nėštumo laikotarpio pusę rekomenduojama šerti maistu skirtu šuningoms kalėms. Kalę reikia šerti keletą kartų per dieną mažomis porcijomis, nes dėl padidėjusios gimdos, skrandis talpina tik nedidelius maisto kiekius. Todėl maistas turi būti kaloringas ir gausus baltymų. Nėštumo pabaigoje kalę galima šerti ir maistu skirtu šuniukams. Taip pat visuomet šalia maisto dubenėlio turi būti šviežio vandens. Nepasitarus su veterinarijos gydytoju negalima naudoti kalcio papildų. Nėštumo metu kalei reikalinga maistingesnė, tinkamai subalansuota mityba.
Pagal išorinius požymius galima nustatyti, kiek liko laiko iki jauniklių atsivedimo: jeigu pilvas padidėjęs, iki šuniavimosi liko 30 – 35 dienos; jeigu iš lytinių organų teka išskyros – liko mažiau nei 20 dienų; jeigu padidėja pieno liaukos, per pilvo sienelę galima apčiuopti šuniukus – liko iki 15 dienų; jeigu sumažėja kūno temperatūra, pasirodo pienas – liko 3 dienos. Prieš šuniavimąsi kūno temperatūra sumažėja 1,5 – 2 °C, dingsta apetitas. 3 – 4 nėštumo savaitę kalę gali pykinti rytais, tai trunka kelias dienas.
Pirmojoje nėštumo pusėje kalės priežiūra nesiskiria, tik rekomenduojama ją kuo dažniau vesti į lauką, nes grynas oras ir saulė naudingi būsimiems šuniukams. Kalę galima dresuoti tik reikia vengti sunkių kliūčių, neleisti jai pervargti.
Antroje nėštumo pusėje negalima kalės dresuoti, neleidžiama aktyvi veikla. Taip pat reikia rūpintis, kad ji nenutuktų, nes tuomet šuniavimasis bus sunkesnis. Iš anksto reikia paruošti kalei vietą šuniavimuisi. Jeigu kalė yra ilgaplaukė, reikia apkirpti plaukus apie išorinius lytinius organus ir apie spenius.
Šuniavimasis skiriamas į du laikotarpius – parengiamąjį ir vaisiaus pašalinimo. Parengiamuoju laikotarpiu keičiasi kalės elgsena, ji tampa nerami, vaikšto, gulinėja. Antruoju laikotarpiu kalė šuniuojasi. Kalė atvestam šuniukui turi perkąsti virkštelę, nuimti vaisiaus dangalus, jei ji to nepadaro, reikia padėti.
Pirmąsias 2 – 3 dienas kalės pieno liaukos gamina krekenas, jose gausu šuniukų imunitetą stiprinančių medžiagų. Nuo penktos savaitės šuniukams galima duoti maistą skirtą atjunkomiems ir jauniems šuniukams.
Šuningos kalės mityba
Kalę pirmą nėštumo laikotarpio pusę galima šerti įprastu maistu. Tačiau kiekvieną savaitę sunaudojamo maisto kiekis turėtų padidėti 10 procentų. Antrą nėštumo laikotarpio pusę rekomenduojama šerti maistu skirtu šuningoms kalėms. Kalę reikia šerti keletą kartų per dieną mažomis porcijomis, nes dėl padidėjusios gimdos, skrandis talpina tik nedidelius maisto kiekius. Todėl maistas turi būti kaloringas ir gausus baltymų. Nėštumo pabaigoje kalę galima šerti ir maistu skirtu šuniukams. Taip pat visuomet šalia maisto dubenėlio turi būti šviežio vandens. Nepasitarus su veterinarijos gydytoju negalima naudoti kalcio papildų. Nėštumo metu kalei reikalinga maistingesnė, tinkamai subalansuota mityba.
- Maiste turi būti pakankamai kalorijų, kurių reikia pieno gamybai ir šuniukų vystymuisi;
- Maisto įsisavinimo koeficientas turi būti didelis, kad iš mažo maisto kiekio organizmas įsisavintų maksimalų kiekį medžiagų.
Intensyvus kailio laižymas
Visos katės smulkmeniškai rūpinasi savo kailiu. Tačiau kartais perdėtas kailio laižymas gali tapti obsesiniu kompulsiniu sutrikimu. Tai reiškia, kad sutrikimas pasireiškia perdėtai dažnu kailio laižymu, pešiojimu. Per intensyvaus kailio laižymo rezultatai galiausiai pasireiškia kailio nuplikimu. Kaip šį sutrikimą atskirti nuo normalios kailio priežiūros:
Aplinkos faktoriai, kurie sukelia per daug intensyvų kailio laižymą: parazitai (blusos, erkės), alergija, sausa oda, pleiskanos, odos uždegimas, šalinimosi problemos, dermatitas. Todėl prieš įtardami elgsenos problemą, eliminuokite kitas priežastis. Sudirgintai odai galima naudoti specialius niežulį mažinančius ar raminančius losjonus. Taip pat katė gali kandžioti ar laižyti tik vieną tam tikrą vietą dėl patiriamo skausmo.
Perdėtas kailio laižymas dažniausiai yra katės elgsenos sutrikimas. Dėl nuobodulio, chroniško streso, pykčio katė užsiima ją raminančia veikla – kailio laižymu. Taip pat katė vengia žmonių, slepiasi, yra nervinga. Momentinio streso metu katės ima intensyviai laižyti kailį, nes laižant išskiriami endorfinai, kurie ramina, atpalaiduoja nervinę sistemą. Kuo dažniau katė patiria stresą, tuo dažniau laižosi, kol galiausiai tai tampa refleksu.
Sutrikimas dažnesnis tarp namie laikomų kačių, joms trūksta veiklos, užsiėmimų, žaidimų. Kartais šeimininkai nepastebi katės kailio priežiūros procedūrų, nes ji jomis užsiima tuomet, kai namuose lieka viena. Esant šeimininkui katė jaučiasi saugi, rami, nejaučia streso, todėl nėra priežasties save nuraminti perdėtai laižant kailį. Kiekvienai katei kasdien būtina protinė ir fizinė stimuliacija. Pašalinkite visus galimus stresorius katės aplinkoje. Tačiau jeigu katė buvo ilgą laiką dirginama, jai išsivystė refleksas, ir net ir pašalinus stresorių, katė gali intensyviai laižyti kailį. Tokiu atveju reikia neleisti jai laižytis uždedant apsauginę apykaklę. Apykaklę reikia uždėti paliekant katę vieną. Kai namuose yra šeimininkai apykaklę būtina nuimti, nes katei būtina tam tikrą laiko tarpą skirti kailio priežiūrai.
Nebauskite katės, jeigu ji užsiima per intensyvia kailio priežiūra, geriau stabilizuokite jos kasdienybę, katės mėgsta rutiną todėl sukurkite jai saugią aplinką.
- Katė kailio priežiūrai skiria daugiau nei 20 procentų laiko per dieną;
- Nuo kailio laižymo jos neatitraukia žaidimai ar trukdžiai;
- Kailio laižymas tampa nefunkcionalus;
- Atsiranda plikų vietų, žaizdų, paraudimų, opų. Odos pažeidimų daugiausia būna tose vietose, kurias katė pasiekia lengviausiai – pilvas, šonai, kojos, krūtinė.
Aplinkos faktoriai, kurie sukelia per daug intensyvų kailio laižymą: parazitai (blusos, erkės), alergija, sausa oda, pleiskanos, odos uždegimas, šalinimosi problemos, dermatitas. Todėl prieš įtardami elgsenos problemą, eliminuokite kitas priežastis. Sudirgintai odai galima naudoti specialius niežulį mažinančius ar raminančius losjonus. Taip pat katė gali kandžioti ar laižyti tik vieną tam tikrą vietą dėl patiriamo skausmo.
Perdėtas kailio laižymas dažniausiai yra katės elgsenos sutrikimas. Dėl nuobodulio, chroniško streso, pykčio katė užsiima ją raminančia veikla – kailio laižymu. Taip pat katė vengia žmonių, slepiasi, yra nervinga. Momentinio streso metu katės ima intensyviai laižyti kailį, nes laižant išskiriami endorfinai, kurie ramina, atpalaiduoja nervinę sistemą. Kuo dažniau katė patiria stresą, tuo dažniau laižosi, kol galiausiai tai tampa refleksu.
Sutrikimas dažnesnis tarp namie laikomų kačių, joms trūksta veiklos, užsiėmimų, žaidimų. Kartais šeimininkai nepastebi katės kailio priežiūros procedūrų, nes ji jomis užsiima tuomet, kai namuose lieka viena. Esant šeimininkui katė jaučiasi saugi, rami, nejaučia streso, todėl nėra priežasties save nuraminti perdėtai laižant kailį. Kiekvienai katei kasdien būtina protinė ir fizinė stimuliacija. Pašalinkite visus galimus stresorius katės aplinkoje. Tačiau jeigu katė buvo ilgą laiką dirginama, jai išsivystė refleksas, ir net ir pašalinus stresorių, katė gali intensyviai laižyti kailį. Tokiu atveju reikia neleisti jai laižytis uždedant apsauginę apykaklę. Apykaklę reikia uždėti paliekant katę vieną. Kai namuose yra šeimininkai apykaklę būtina nuimti, nes katei būtina tam tikrą laiko tarpą skirti kailio priežiūrai.
Nebauskite katės, jeigu ji užsiima per intensyvia kailio priežiūra, geriau stabilizuokite jos kasdienybę, katės mėgsta rutiną todėl sukurkite jai saugią aplinką.
Šunų artritas
Dėl artrito, kitaip – sąnario uždegimo, sąnario kremzlė susidėvi, sąnario skystis suskystėja, taip sumažinamas sąnario gebėjimas judėti. Artritas dažnai būna osteochondrozės (stuburo tarpslankstelinių diskų pažeidimo), klubo displazijos ar sąnario sužeidimo pasėkmė. Artritą galima pastebėti labai anksti, tam būtina pastoviai stebėti vyresnį šunį ir atkreipti dėmesį net į nežymius elgsenos pokyčius. Šuns sergančio artritu požymiai:
- Visiškas arba nepilnas galūnės neprimynimas, šlubumas;
- Šuo jaučiasi nepatogiai stovėdamas ar sėdėdamas;
- Gyvūnas miega daugiau, yra neaktyvus, nežaidžia;
- Skaudantys, patinę sąnariai, nutipusios galūnės;
- Šuo nenoriai lipa laiptais, nešokinėja, nebėga.
Požymiai yra ryškesni rytais – po miego šuniui sunku atsikelti ir judėti. Jeigu kurie nors iš šių požymių pasireiškia ir neišnyksta ilgiau nei dvi savaites, būtina gyvūną parodyti veterinarijos gydytojui. Kuo ankščiau pastebėsite artritą, tuo mažiau jis padarys žalos.
Osteoartritas
Osteoartritas – dažniausia sąnarių liga, pasireiškianti kremzlės susidėvėjimu ir naujų darinių susiformavimu. Osteoartritu serga kas penktas šuo. Tai nėra išimtinai vyresnių šunų liga, dėl klubo displazijos, trūkusių kelio raiščių, kelio girnelės išnirimo šia liga gali susirgti ir jauni šunys. Didelių veislių šunys, bei nutukę gyvūnai osteoartritu serga dažniau. Vokiečių aviganiams bei retriveriams ši liga pasireiškia labai dažnai. Liga diagnozuojama darant sąnario rentgenogramą. Nuotraukoje matoma sumažėjusi sąnario ertmė arba kaulo sutankėjimas apie sąnarį. Osteoartritas yra progresuojanti ir neišgydoma liga, tačiau gyvūnui būtina terapija skausmui sumažinti, ligos progresui sustabdyti, išsaugoti lanksčius sąnarius.
Terapija:
- Jei reikia, galima naudoti skausmą malšinančius preparatus, medžiagas sąnario kremzlės sutvirtinimui. Taip pat rekomenduojama naudoti papildus sąnarių stiprinimui su Omega – 3 riebalų rūgštimis.
- Akupunktūros terapija, masažai kaip papildomos gydymo priemonės veikia labai efektyviai.
- Būtina normalizuoti gyvūno svorį, kad sąnariams tektų mažesnis krūvis.
- Fizinė terapija būtina, nes ji padeda palaikyti raumenų masę, sąnarių lankstumą. Tačiau terapija turi būti saikinga, negalima artritu sergančiam gyvūnui šokinėti, stovėti ant užpakalinių kojų. Plaukimas yra puiki alternatyva – plaukiant stiprinami raumenys, bet naepkraunami sąnariai.
- Artritu sergančio šuns guolis turi būti minkštas ir šiltas. Nes šalta ir drėgna aplinka didina skausmą ir sąnarių sustingimą.
Reumatoidinis (reumatinis) artritas
Tai infekcinis artritas, nes į sąnario kapsulę patenka bakterijų. Dažniau serga smulkių veislių šunys. Liga pasireiškia maždaug nuo 4 metų amžiaus. Požymiai tokie patys kaip osteoartrito, tačiau papildomai ištinsta riešo, čiurnos sąnariai, atsiranda deformacijų, pakyla temperatūra. Norint tiksliai diagnozuoti šio tipo artritą atliekami sąnarios skysčio laboratoriniai tyrimai.
Bet kurios formos artritas yra skausmingas, tačiau taikant įprastus ir alternatyvius gydymo būdus galima padėti augintiniui. Terapiją dažniausiai reikia tęsti visą likusį gyvenimą, tačiau jei terapija subalansuota ir liga neprogresuoja, šuo gali gyventi patogiai ir be skausmo.
- Visiškas arba nepilnas galūnės neprimynimas, šlubumas;
- Šuo jaučiasi nepatogiai stovėdamas ar sėdėdamas;
- Gyvūnas miega daugiau, yra neaktyvus, nežaidžia;
- Skaudantys, patinę sąnariai, nutipusios galūnės;
- Šuo nenoriai lipa laiptais, nešokinėja, nebėga.
Požymiai yra ryškesni rytais – po miego šuniui sunku atsikelti ir judėti. Jeigu kurie nors iš šių požymių pasireiškia ir neišnyksta ilgiau nei dvi savaites, būtina gyvūną parodyti veterinarijos gydytojui. Kuo ankščiau pastebėsite artritą, tuo mažiau jis padarys žalos.
Osteoartritas
Osteoartritas – dažniausia sąnarių liga, pasireiškianti kremzlės susidėvėjimu ir naujų darinių susiformavimu. Osteoartritu serga kas penktas šuo. Tai nėra išimtinai vyresnių šunų liga, dėl klubo displazijos, trūkusių kelio raiščių, kelio girnelės išnirimo šia liga gali susirgti ir jauni šunys. Didelių veislių šunys, bei nutukę gyvūnai osteoartritu serga dažniau. Vokiečių aviganiams bei retriveriams ši liga pasireiškia labai dažnai. Liga diagnozuojama darant sąnario rentgenogramą. Nuotraukoje matoma sumažėjusi sąnario ertmė arba kaulo sutankėjimas apie sąnarį. Osteoartritas yra progresuojanti ir neišgydoma liga, tačiau gyvūnui būtina terapija skausmui sumažinti, ligos progresui sustabdyti, išsaugoti lanksčius sąnarius.
Terapija:
- Jei reikia, galima naudoti skausmą malšinančius preparatus, medžiagas sąnario kremzlės sutvirtinimui. Taip pat rekomenduojama naudoti papildus sąnarių stiprinimui su Omega – 3 riebalų rūgštimis.
- Akupunktūros terapija, masažai kaip papildomos gydymo priemonės veikia labai efektyviai.
- Būtina normalizuoti gyvūno svorį, kad sąnariams tektų mažesnis krūvis.
- Fizinė terapija būtina, nes ji padeda palaikyti raumenų masę, sąnarių lankstumą. Tačiau terapija turi būti saikinga, negalima artritu sergančiam gyvūnui šokinėti, stovėti ant užpakalinių kojų. Plaukimas yra puiki alternatyva – plaukiant stiprinami raumenys, bet naepkraunami sąnariai.
- Artritu sergančio šuns guolis turi būti minkštas ir šiltas. Nes šalta ir drėgna aplinka didina skausmą ir sąnarių sustingimą.
Reumatoidinis (reumatinis) artritas
Tai infekcinis artritas, nes į sąnario kapsulę patenka bakterijų. Dažniau serga smulkių veislių šunys. Liga pasireiškia maždaug nuo 4 metų amžiaus. Požymiai tokie patys kaip osteoartrito, tačiau papildomai ištinsta riešo, čiurnos sąnariai, atsiranda deformacijų, pakyla temperatūra. Norint tiksliai diagnozuoti šio tipo artritą atliekami sąnarios skysčio laboratoriniai tyrimai.
Bet kurios formos artritas yra skausmingas, tačiau taikant įprastus ir alternatyvius gydymo būdus galima padėti augintiniui. Terapiją dažniausiai reikia tęsti visą likusį gyvenimą, tačiau jei terapija subalansuota ir liga neprogresuoja, šuo gali gyventi patogiai ir be skausmo.
Plaukų kamuoliukai kačių žarnyne
Suaugusi katė kailio priežiūrai skiria apie 15 procentų savo laiko. Laižydama kailį katė ne tik nuvalo nešvarumus, bet ir nuryja negyvus plaukus. Taip nutinka dėl ant liežuvio esančių spenelių, kurie yra nukreipti į ryklės pusę. Įprastai plaukai praeina per virškinamąjį traktą nesukeldami problemų, tačiau kartais jie skrandyje suformuoja plaukų kamuoliukus.
Nors skrandyje plaukai nėra virškinami, mėsėdžių virškinamojo trakto plaukai nedirgina. Todėl gamtoje plėšrūnai grobį suėda kartu su kailiu. Tačiau kačių selekcijos pasekoje išvestos ilgaplaukės veislės, kurių plaukai žarnyne dažnai formuoja kamuoliukus. Plaukų sąvėlos dirgina skrandžio sienelę todėl jos turi būti pašalintos. Greičiausiai ir lengviausiai katė kamuoliuką pašalina išvemdama. Jeigu plaukų sąvėla nepašalinama šiuo būdu, kamuoliukas arba užstringa skrandyje, arba patenka į žarnyną. Virškinamajame trakte kamuoliukas gali sukelti žarnyno nepraeinamumą, vidurių užkietėjimą.
Į veterinarijos gydytojus reikia kreiptis, jeigu:
- Katei ilgą laiką pasireiškia vėmimo požymiai, bet kamuoliuko ji neišvemia;
- Gyvūnas praranda apetitą, tampa apatiškas, ėda žolę, kuri skatina vėmimą, nesituština;
- Katė kas mėnesį išvemia daugiau nei 4 plaukų kamuoliukus.
Nors ir vadinami kamuoliukais dažniausiai jie būna pailgo cilindro formos. Šią problemą turi tik suaugusios katės, nes jaunos katės savo kailiu nesirūpina taip intensyviai.
Sudėtinga visiškai apsaugoti katę nuo plaukų kamuolių susidarymo, tačiau galima sumažinti jų dažnumą. Tam padės:
- Pastovus šukavimas tankiomis šukomis. Kuo daugiau plaukų iššukuosite, tuo mažiau jų pateks į virškinimo sistemą. Tai pati efektyviausia priemonė. Ilgaplaukes kates galima šukuoti ir kasdien, ypatingai šėrimosi metu.
- Speciali dieta. Išskiriami du pašarų tipai:
1. Kačių maistas skirtas plaukų kamuoliukų profilaktikai. Šis kačių maistas sudėtyje turi kelis kartus daugiau skaidulų (celiuliozės, runkelių minkštimo). Tačiau per didelis skaidulų kiekis gali turėti ir neigiamą reikšmę – skaidulos sulaiko vandenį žarnyne, šlapimas tampa koncentruotesnis, todėl katės privalo daugiau lakti; katės išmatos gali tapti gausesnės. Skaidulos padeda tik tuomet, jeigu plaukų kamuoliukas užstrigęs žarnyne, o ne skrandyje.
2. Kačių maistas skirtas gydymui nuo plaukų kamuoliukų susidarymo. Jame yra mineralinių aliejų, natūralių vidurius laisvinančių medžiagų. Šie pašarai skiriami, jeigu plaukų kamuoliukų problema yra ilgalaikė. Taip pat, jeigu kamuoliukai yra linkę užstrigti skrandyje. Medžiagos palengvina kamuoliuko pašalinimą iš skrandžio į žarnyną ir tolesnį slinkimą žarnynu.
Šie pašarai kartu gerina ir kailio kokybę, mažina plaukų slinkimą. Tačiau nerekomenduojama jais gyvūną šerti ilgą laiką. Kadangi juose yra daugiau skaidulų, kitų būtinų medžiagų yra nepakankamai. Labai svarbu, kad naujas pašaras katei būtų skiriamas laipsniškai.
Retkarčiais atkosėtas katės plaukų kamuoliukas neturi sukelti nerimo. Tačiau jeigu savo ilgaplaukę šukuosite dažniau, apsaugosite ją nuo komplikacijų, kurias gali sukelti šis reiškinys.
Nors skrandyje plaukai nėra virškinami, mėsėdžių virškinamojo trakto plaukai nedirgina. Todėl gamtoje plėšrūnai grobį suėda kartu su kailiu. Tačiau kačių selekcijos pasekoje išvestos ilgaplaukės veislės, kurių plaukai žarnyne dažnai formuoja kamuoliukus. Plaukų sąvėlos dirgina skrandžio sienelę todėl jos turi būti pašalintos. Greičiausiai ir lengviausiai katė kamuoliuką pašalina išvemdama. Jeigu plaukų sąvėla nepašalinama šiuo būdu, kamuoliukas arba užstringa skrandyje, arba patenka į žarnyną. Virškinamajame trakte kamuoliukas gali sukelti žarnyno nepraeinamumą, vidurių užkietėjimą.
Į veterinarijos gydytojus reikia kreiptis, jeigu:
- Katei ilgą laiką pasireiškia vėmimo požymiai, bet kamuoliuko ji neišvemia;
- Gyvūnas praranda apetitą, tampa apatiškas, ėda žolę, kuri skatina vėmimą, nesituština;
- Katė kas mėnesį išvemia daugiau nei 4 plaukų kamuoliukus.
Nors ir vadinami kamuoliukais dažniausiai jie būna pailgo cilindro formos. Šią problemą turi tik suaugusios katės, nes jaunos katės savo kailiu nesirūpina taip intensyviai.
Sudėtinga visiškai apsaugoti katę nuo plaukų kamuolių susidarymo, tačiau galima sumažinti jų dažnumą. Tam padės:
- Pastovus šukavimas tankiomis šukomis. Kuo daugiau plaukų iššukuosite, tuo mažiau jų pateks į virškinimo sistemą. Tai pati efektyviausia priemonė. Ilgaplaukes kates galima šukuoti ir kasdien, ypatingai šėrimosi metu.
- Speciali dieta. Išskiriami du pašarų tipai:
1. Kačių maistas skirtas plaukų kamuoliukų profilaktikai. Šis kačių maistas sudėtyje turi kelis kartus daugiau skaidulų (celiuliozės, runkelių minkštimo). Tačiau per didelis skaidulų kiekis gali turėti ir neigiamą reikšmę – skaidulos sulaiko vandenį žarnyne, šlapimas tampa koncentruotesnis, todėl katės privalo daugiau lakti; katės išmatos gali tapti gausesnės. Skaidulos padeda tik tuomet, jeigu plaukų kamuoliukas užstrigęs žarnyne, o ne skrandyje.
2. Kačių maistas skirtas gydymui nuo plaukų kamuoliukų susidarymo. Jame yra mineralinių aliejų, natūralių vidurius laisvinančių medžiagų. Šie pašarai skiriami, jeigu plaukų kamuoliukų problema yra ilgalaikė. Taip pat, jeigu kamuoliukai yra linkę užstrigti skrandyje. Medžiagos palengvina kamuoliuko pašalinimą iš skrandžio į žarnyną ir tolesnį slinkimą žarnynu.
Šie pašarai kartu gerina ir kailio kokybę, mažina plaukų slinkimą. Tačiau nerekomenduojama jais gyvūną šerti ilgą laiką. Kadangi juose yra daugiau skaidulų, kitų būtinų medžiagų yra nepakankamai. Labai svarbu, kad naujas pašaras katei būtų skiriamas laipsniškai.
Retkarčiais atkosėtas katės plaukų kamuoliukas neturi sukelti nerimo. Tačiau jeigu savo ilgaplaukę šukuosite dažniau, apsaugosite ją nuo komplikacijų, kurias gali sukelti šis reiškinys.
Šunų ausų problemos
Klausa šunims yra tokia pat svarbi, kaip ir uoslė. Analizuodami aplinką šunys garsais ir kvapais pasitiki labiau nei matomu vaizdu. Todėl labai svarbi yra ausies – klausos jutimo organo – sveikata.
Ausį sudaro išorinė, vidinė ir vidurinė dalys, visose jose gali prasidėti uždegimas ar infekcija. Uždegimą, infekciją, ausies sudirgimą ir kitas ausies problemas gali sukelti:
- Parazitai. Jie sukelia labai didelį ausies sudirginimą. Blusos sukelia audinių irimą, niežulį. Šuo kasydamasis ar purtydamas galvą gali susižaloti ausį, trūkus kraujagyslei gali prasidėti hematoma – kraujo sankaupa audinyje. Niežų erkutės taip pat gali pažeisti ausis.
- Svetimkūniai. Šunų ausies kanalas yra L raidės formos. Todėl svetimkūniai, patekę į ausies kanalą, iš išorės gali būti nematomi ir užstrigti kanale. Tai dažnai būna augalų sėklos, akuotai, pūkai.
- Bakterijos ir grybeliai sukelia infekcijas. Karštis ir drėgmė sukuria tinkamą aplinką bakterijoms ir grybams daugintis. Tokia aplinka dažnai susidaro nevalant šunų ausų, ypatingai tų, kurių ausys yra ilgos ir nulėpusios (kokerspanieliai, basetai). Negydoma išorinės ausies infekcija pereina į vidurinę ir vidinę ausis ir gali sukelti klausos problemas.
- Alergijos labai dažnai susijusios su ausų diskomfortu. Alergijos atsiranda dėl maisto, dėl įkvėptų medžiagų, gali pasireikšti ir kontaktinės alergijos arba alergijos išorės parazitams, pvz. blusoms.
- Per didelis ausies vaško kiekis dirgina ausies landą. Buldogai, mopsai dažnai turi per siaurą ausies kanalą, o tai sukuria palankią aplinką infekcijoms. Taip pat neigiamai veikia plaukų pešiojimas iš ausų, nes pešant plauką iš folikulo išsiskiria serumas, kuriame gerai klesti mikroorganizmai. Po pešiojimo kurį laiką ausis reikėtų reguliariai sausinti ir valyti. Tai dažna pudelių ir šnaucerių problema.
Ausų problemos yra labai dažnos, nes šeimininkai nepastebi arba neatkreipia dėmesio į pirmuosius ausies infekcijos požymius – ausies, snukio, galvos kratymas; ausies patinimas, paraudimas, skausmas; išskyros iš ausies, nemalonus kvapas; šuo neleidžia prisiliesti prie ausies, galvą laiko pakreiptą.
Kaip išvengti ausų problemų?
Esant infekcijai svarbiausia yra tinkamai ir reguliariai išvalyti ausis. Prieš lašinant gydomuosius lašus, ausies kanalą būtina išsausinti. Jei šuo dažnai maudosi vandenyje, po maudynių taip pat reikia išvalyti ausis. Dėl drėgmės mikroorganizmai dauginasi greičiau. Uždegimo išvengti padeda reguliarus ausų valymas specialiais tirpalais, losjonais ar valikliais. Tokios priemonės mažina ausų sieros gamybą, gerina bendrą ausų būklę. Jei ausų problemas sukėlė parazitai, geriausia naudoti ausų valiklį, kuris kartu mažina ir niežulį.
Ausų valymas prasideda nuo šuns kasymo ir glostymo. Kai gyvūnas nusiramina, įlašinkite ausų valymo skysčio į ausį ir pamasažuokite. Jeigu šuo nori purtyti galvą, leiskite. Su vata išvalykite ausies kanalą.
Ausies problemos neišsisprendžia savaime ir be gydymo nepraeina. Be to, infekcijos linkusios atsinaujinti, todėl naudinga dažniau žvilgtelėti į savo augintinio ausis.
Ausį sudaro išorinė, vidinė ir vidurinė dalys, visose jose gali prasidėti uždegimas ar infekcija. Uždegimą, infekciją, ausies sudirgimą ir kitas ausies problemas gali sukelti:
- Parazitai. Jie sukelia labai didelį ausies sudirginimą. Blusos sukelia audinių irimą, niežulį. Šuo kasydamasis ar purtydamas galvą gali susižaloti ausį, trūkus kraujagyslei gali prasidėti hematoma – kraujo sankaupa audinyje. Niežų erkutės taip pat gali pažeisti ausis.
- Svetimkūniai. Šunų ausies kanalas yra L raidės formos. Todėl svetimkūniai, patekę į ausies kanalą, iš išorės gali būti nematomi ir užstrigti kanale. Tai dažnai būna augalų sėklos, akuotai, pūkai.
- Bakterijos ir grybeliai sukelia infekcijas. Karštis ir drėgmė sukuria tinkamą aplinką bakterijoms ir grybams daugintis. Tokia aplinka dažnai susidaro nevalant šunų ausų, ypatingai tų, kurių ausys yra ilgos ir nulėpusios (kokerspanieliai, basetai). Negydoma išorinės ausies infekcija pereina į vidurinę ir vidinę ausis ir gali sukelti klausos problemas.
- Alergijos labai dažnai susijusios su ausų diskomfortu. Alergijos atsiranda dėl maisto, dėl įkvėptų medžiagų, gali pasireikšti ir kontaktinės alergijos arba alergijos išorės parazitams, pvz. blusoms.
- Per didelis ausies vaško kiekis dirgina ausies landą. Buldogai, mopsai dažnai turi per siaurą ausies kanalą, o tai sukuria palankią aplinką infekcijoms. Taip pat neigiamai veikia plaukų pešiojimas iš ausų, nes pešant plauką iš folikulo išsiskiria serumas, kuriame gerai klesti mikroorganizmai. Po pešiojimo kurį laiką ausis reikėtų reguliariai sausinti ir valyti. Tai dažna pudelių ir šnaucerių problema.
Ausų problemos yra labai dažnos, nes šeimininkai nepastebi arba neatkreipia dėmesio į pirmuosius ausies infekcijos požymius – ausies, snukio, galvos kratymas; ausies patinimas, paraudimas, skausmas; išskyros iš ausies, nemalonus kvapas; šuo neleidžia prisiliesti prie ausies, galvą laiko pakreiptą.
Kaip išvengti ausų problemų?
Esant infekcijai svarbiausia yra tinkamai ir reguliariai išvalyti ausis. Prieš lašinant gydomuosius lašus, ausies kanalą būtina išsausinti. Jei šuo dažnai maudosi vandenyje, po maudynių taip pat reikia išvalyti ausis. Dėl drėgmės mikroorganizmai dauginasi greičiau. Uždegimo išvengti padeda reguliarus ausų valymas specialiais tirpalais, losjonais ar valikliais. Tokios priemonės mažina ausų sieros gamybą, gerina bendrą ausų būklę. Jei ausų problemas sukėlė parazitai, geriausia naudoti ausų valiklį, kuris kartu mažina ir niežulį.
Ausų valymas prasideda nuo šuns kasymo ir glostymo. Kai gyvūnas nusiramina, įlašinkite ausų valymo skysčio į ausį ir pamasažuokite. Jeigu šuo nori purtyti galvą, leiskite. Su vata išvalykite ausies kanalą.
Ausies problemos neišsisprendžia savaime ir be gydymo nepraeina. Be to, infekcijos linkusios atsinaujinti, todėl naudinga dažniau žvilgtelėti į savo augintinio ausis.
Kačių ausų hematoma
Katės ausies kaušelį sudaro trys sluoksniai – išorinis odos sluoksnis, kremzlė ir vidinis odos sluoksnis. Hematoma yra kraujo arba/ir skysčio susikaupimas tarp vidinio odos sluoksnio ir kremzlės.
Kas sukelia ausies hematomą?
Ausies hematomą sukelia trūkusi kraujagyslė. Kraujagyslės dažniausiai plyšta dėl traumų, įkandimo, dažno kasymosi. Taip pat hematomą gali sukelti alergija, ausų erkutės (būdingas sukėlėjas mažiems kačiukams, jie erkutėmisužsikrečia nuo tėvų), lėtinis ausų uždegimas, alergija. Apie 90 procentų gyvūnų turinčių hematomą, serga ir ausų uždegimu. Pastebima ir paveldėjimo įtaka.
Kokie yra ausies hematomos požymiai?
Dažnai hematomą lydi stiprus ausies patinimas, kuris atsiranda praėjus kelioms minutėms po kraujagyslės trūkimo. Gali ištinti visa ausis arba jos dalis. Todėl šį sutrikimą lengva pastebėti dėl ryškių išorinių požymių:
- Ausis pastebimai padidėja;
- Būna šilta;
- Tampa skausminga;
- Katė purto galvą, laiko ją pakreiptą;
- Kasosi ausį.
Kadangi ausies auglys arba pūlinys gali turėti panašius simptomus, imamas sekreto mėginys, ir jeigu jame yra kraujo, diagnozuojama ausies hematoma.
Negydant skausmas ir sutinimas praeina po keleto dienų, susikaupęs skystis absorbuojamas, tačiau ausis deformuojama nepataisomai. Kremzlė sustorėja, susiraukšlėja. Susiaurėja ausies kanalas, sutrikdoma ventiliacija ir susidaro palankios sąlygos plisti infekcijai. Jeigu dėl infekcijos hematomoje atsiranda pūlių, ji gali plyšti.
Hematomos gydymas
Gydymo būdas priklauso nuo hematomos įsisenėjimo ir dydžio.
Dažniausiai taikoma operacija, kurios metu prapjaunama oda, pašalinami skysčiai ir susiuvama daugiadygsne siūle. Taip gydant didžiausia tikimybė, kad ausies forma po hematomos bus nepakitusi, taip pat – mažiausia atsinaujinimo galimybė.
Jeigu hematoma yra labai sena ar nedidelė, skysčius veterinarijos gydytojas gali pašalinti su švirkštu, taip išvengiant operacijos. Tačiau tokiu būdu gydoma hematoma gali atsinaujinti.
Jeigu hematomoje gausu pūlių efektyviausia naudoti dreną.
Katėms ausies hematomą dažniausiai sukelia ausų erkutės arba ausų uždegimas. Esant šiai situacijai būtina gydyti ir hematomą sukėlusią priežastį, nes kitaip ji pasikartos.
Kaip išvengti?
Svarbiausia išsiaiškinti, kokie veiksniai lėmė hematomos atsiradimą. Nes tik žinant priežastį galima išvengti hematomos pasikartojimo. Jei priežastis – fizinis ausies pažeidimas, apsaugokite katę nuo traumų. Jei hematoma yra ausų uždegimo pasekmė – kas savaitę valykite katės ausis su specialiais valikliais.
Kas sukelia ausies hematomą?
Ausies hematomą sukelia trūkusi kraujagyslė. Kraujagyslės dažniausiai plyšta dėl traumų, įkandimo, dažno kasymosi. Taip pat hematomą gali sukelti alergija, ausų erkutės (būdingas sukėlėjas mažiems kačiukams, jie erkutėmisužsikrečia nuo tėvų), lėtinis ausų uždegimas, alergija. Apie 90 procentų gyvūnų turinčių hematomą, serga ir ausų uždegimu. Pastebima ir paveldėjimo įtaka.
Kokie yra ausies hematomos požymiai?
Dažnai hematomą lydi stiprus ausies patinimas, kuris atsiranda praėjus kelioms minutėms po kraujagyslės trūkimo. Gali ištinti visa ausis arba jos dalis. Todėl šį sutrikimą lengva pastebėti dėl ryškių išorinių požymių:
- Ausis pastebimai padidėja;
- Būna šilta;
- Tampa skausminga;
- Katė purto galvą, laiko ją pakreiptą;
- Kasosi ausį.
Kadangi ausies auglys arba pūlinys gali turėti panašius simptomus, imamas sekreto mėginys, ir jeigu jame yra kraujo, diagnozuojama ausies hematoma.
Negydant skausmas ir sutinimas praeina po keleto dienų, susikaupęs skystis absorbuojamas, tačiau ausis deformuojama nepataisomai. Kremzlė sustorėja, susiraukšlėja. Susiaurėja ausies kanalas, sutrikdoma ventiliacija ir susidaro palankios sąlygos plisti infekcijai. Jeigu dėl infekcijos hematomoje atsiranda pūlių, ji gali plyšti.
Hematomos gydymas
Gydymo būdas priklauso nuo hematomos įsisenėjimo ir dydžio.
Dažniausiai taikoma operacija, kurios metu prapjaunama oda, pašalinami skysčiai ir susiuvama daugiadygsne siūle. Taip gydant didžiausia tikimybė, kad ausies forma po hematomos bus nepakitusi, taip pat – mažiausia atsinaujinimo galimybė.
Jeigu hematoma yra labai sena ar nedidelė, skysčius veterinarijos gydytojas gali pašalinti su švirkštu, taip išvengiant operacijos. Tačiau tokiu būdu gydoma hematoma gali atsinaujinti.
Jeigu hematomoje gausu pūlių efektyviausia naudoti dreną.
Katėms ausies hematomą dažniausiai sukelia ausų erkutės arba ausų uždegimas. Esant šiai situacijai būtina gydyti ir hematomą sukėlusią priežastį, nes kitaip ji pasikartos.
Kaip išvengti?
Svarbiausia išsiaiškinti, kokie veiksniai lėmė hematomos atsiradimą. Nes tik žinant priežastį galima išvengti hematomos pasikartojimo. Jei priežastis – fizinis ausies pažeidimas, apsaugokite katę nuo traumų. Jei hematoma yra ausų uždegimo pasekmė – kas savaitę valykite katės ausis su specialiais valikliais.
Jeigu šunį pykina automobilyje
Ne visiems šunims važiavimas automobiliu asocijuojasi su būsimais kelionės nuotykiais. Daliai šunų automobiliai sukelia stresą, baimę ir pykinimą. Tačiau daugeliu atveju to galima išvengti įveikus stresą. Važiavimas automobiliu turi būti malonus ir šuniui, ir jo šeimininkui.
Jaunus šuniukus pykina dažniau nei suaugusius, nes jų pusiausvyros aparatas (vidinės ausies dalis, atsakinga už kūno padėties suvokimą) nėra pilnai išsivystęs. Tuo paaiškinama jų ne visada koordinuota eisena, nebalansavimas, o esant važiuojančiame automobilyje tai ypatingai sustiprėja. Akys ir pusiausvyros aparatas gauna skirtingus signalus iš aplinkos – akys pro langą fiksuoja judėjimą, kurio kūnas nejaučia, o pusiausvyros organas fiksuoja automobilio vibraciją, kurios akys nepastebi. Dėl to šuniukus automobilyje pykina ir jie gali vemti. Tačiau ne visada šis negalavimas išaugamas, daugybė suaugusių šunų vežami automobilyje jaučiasi prastai. Padidėjęs seilėtekis, vangumas, apatiškumas yra pykinimo požymiai. Dėl neigiamos patirties imlius ir jautrius šunis gali pykinti ir nevažiuojančioje mašinoje.
Gyvūnui važiavimas automobiliu negali asocijuotis su stresu ir pykinimu, todėl:
- Šunį mažiau pykins, jei jis sėdės snukiu į mašinos priekį, o ne atbulomis, jei turės galimybę žiūrėti pro langą. Taip gyvūnui lengviau palaikyti balansą ir stabilizuoti pusiausvyrą.
- Rekomenduojama praverti langus, taip suvienodės oro spaudimas lauke ir viduje, be to grynas oras lengvina pykinimo požymius. Tačiau stebėkite, kad nesusidarytų skersvėjis, neatidarykite langų per daug, kad šuo neiškištų galvos, kad nesusirgtų ausų uždegimu.
- Svarbi yra ir automobilio ventiliacija, palaikykite vėsesnį orą viduje.
- Prieš kelionę nešerkite šuns gausiai.
- Važiuodami darykite pertraukas – dažnai sustokite ir leiskite šuniui atsigauti pievoje ar parke.
- Stresas gali sukelti pykinimą ir vėmimą. Jei šuo automobiliu važiuoja tik pas veterinarijos gydytoją, jam tai sukelia neigiamas asociacijas.
- Padėkite gyvūnui įveikti automobilio baimę.
Šuo nesupranta automobilio judėjimo. Pykinimas – judėjimo sukeltas negalavimas – yra perdėta šuns reakcija į automobilį – jo garsą, judėjimą, vibraciją. Pykinimą automobilyje apie 90 procentų sukelia neadekvati šuns baimė automobiliui. Todėl baimė yra svarbus faktorius norint atsikratyti šuns pykinimo važiuojant automobiliu.
Kaip šunį pripratinti prie automobilio?
Svarbiausia kiekvieną žingsnį kartoti, tol, kol jis taps įprastas ir nekels gyvūnui streso. Nepamirškite pagyrimų ir skanėstų, leiskite augintiniui į automobilį atsinešti žaislą. Gyvūną prie automobilio pradėkite pratinti kuo ankščiau, šuniukai yra imlesni mokymui nei suaugę gyvūnai.
Kelionė automobiliu nekels diskomforto, kai gyvūnas palaipsniui atsikratys streso, tuomet ir nuvažiuotas atstumas palaipsniui didės.
Jaunus šuniukus pykina dažniau nei suaugusius, nes jų pusiausvyros aparatas (vidinės ausies dalis, atsakinga už kūno padėties suvokimą) nėra pilnai išsivystęs. Tuo paaiškinama jų ne visada koordinuota eisena, nebalansavimas, o esant važiuojančiame automobilyje tai ypatingai sustiprėja. Akys ir pusiausvyros aparatas gauna skirtingus signalus iš aplinkos – akys pro langą fiksuoja judėjimą, kurio kūnas nejaučia, o pusiausvyros organas fiksuoja automobilio vibraciją, kurios akys nepastebi. Dėl to šuniukus automobilyje pykina ir jie gali vemti. Tačiau ne visada šis negalavimas išaugamas, daugybė suaugusių šunų vežami automobilyje jaučiasi prastai. Padidėjęs seilėtekis, vangumas, apatiškumas yra pykinimo požymiai. Dėl neigiamos patirties imlius ir jautrius šunis gali pykinti ir nevažiuojančioje mašinoje.
Gyvūnui važiavimas automobiliu negali asocijuotis su stresu ir pykinimu, todėl:
- Šunį mažiau pykins, jei jis sėdės snukiu į mašinos priekį, o ne atbulomis, jei turės galimybę žiūrėti pro langą. Taip gyvūnui lengviau palaikyti balansą ir stabilizuoti pusiausvyrą.
- Rekomenduojama praverti langus, taip suvienodės oro spaudimas lauke ir viduje, be to grynas oras lengvina pykinimo požymius. Tačiau stebėkite, kad nesusidarytų skersvėjis, neatidarykite langų per daug, kad šuo neiškištų galvos, kad nesusirgtų ausų uždegimu.
- Svarbi yra ir automobilio ventiliacija, palaikykite vėsesnį orą viduje.
- Prieš kelionę nešerkite šuns gausiai.
- Važiuodami darykite pertraukas – dažnai sustokite ir leiskite šuniui atsigauti pievoje ar parke.
- Stresas gali sukelti pykinimą ir vėmimą. Jei šuo automobiliu važiuoja tik pas veterinarijos gydytoją, jam tai sukelia neigiamas asociacijas.
- Padėkite gyvūnui įveikti automobilio baimę.
Šuo nesupranta automobilio judėjimo. Pykinimas – judėjimo sukeltas negalavimas – yra perdėta šuns reakcija į automobilį – jo garsą, judėjimą, vibraciją. Pykinimą automobilyje apie 90 procentų sukelia neadekvati šuns baimė automobiliui. Todėl baimė yra svarbus faktorius norint atsikratyti šuns pykinimo važiuojant automobiliu.
Kaip šunį pripratinti prie automobilio?
- Supažindinimas. Su šunimi įlipkite į neužvestą automobilį. Duokite skanėstą, pagirkite. Gyvūnui buvimas automobilyje turi asocijuotis su teigiama patirtimi.
- Kai šuo nebebijo automobilio, įlipkite ir duokite skanėstą, tuomet užveskite mašiną ir vėl duokite skanėstą. Užgesinkite mašiną tik tuomet, kai gyvūnas apsipras su garsu ir vibracija.
- Jeigu gyvūnas nekreipia dėmesio į užvestą automobilį, galite važiuoti. Pradėkite nuo trumpų atstumų, palaipsniui juos didinkite.
Svarbiausia kiekvieną žingsnį kartoti, tol, kol jis taps įprastas ir nekels gyvūnui streso. Nepamirškite pagyrimų ir skanėstų, leiskite augintiniui į automobilį atsinešti žaislą. Gyvūną prie automobilio pradėkite pratinti kuo ankščiau, šuniukai yra imlesni mokymui nei suaugę gyvūnai.
Kelionė automobiliu nekels diskomforto, kai gyvūnas palaipsniui atsikratys streso, tuomet ir nuvažiuotas atstumas palaipsniui didės.
Kačių cukrinis diabetas
Katės, kaip ir žmonės, gali sirgti cukriniu arba necukriniu diabetu. Necukrinis diabetas yra medžiagų apykaitos sutrikimas, kai inkstai nerezorbuoja vandens. Cukrinis diabetas yra sudėtingas ir neišgydomas kasos liaukos sutrikimas. Kasos ląstelės negamina arba gamina nepakankamai hormono insulino. O insulinas yra labai svarbus skaidant gliukozę. Jei nėra insulino, nesuskaidyta gliukozė kaupiasi kraujyje. Gliukozės perteklius šalinamas su šlapimu. Todėl sergančios katės labai daug šlapinasi. Dėl gausaus šlapinimosi didėja troškulys, katė laka daug vandens. Cukrinis diabetas yra dažnesnė diabeto forma nei necukrinis.
Diabeto požymiai:
- Svarbiausias abiejų diabeto formų požymis yra didelis katės troškulys ir padažnėjęs, pagausėjęs šlapinimasis.
- Padidėjęs apetitas ir krentantis svoris. Susidaro paradoksali situacija. Diabetu sergančių kačių organizmas nepasisavina maisto komponentų ir negauna iš jo reikiamos energijos. Todėl katės ėda daugiau, bet svoris mažėja.
- Suprastėja kailio kokybė, atsiranda pleiskanų. Šunims dažnai pasireiškia katarakta, tačiau katėms tai nėra būdinga.
- Sumažėjęs aktyvumas, silpnumas užpakalinėse kojose, todėl katė stengiasi nešokinėti.
Cukriniu diabetu dažniau serga vyresnio amžiaus, stambios arba nutukusios katės. Katės serga dažniau nei katinai. Neišgydytas kasos uždegimas, gydymas gliukokortikoidais ar lytiniais hormonais dažnai sukelia cukrinį diabetą. Tačiau, net jei reguliuosite katės svorį ir vengsite hormoninių preparatų, nebūtinai užkirsite kelią ligos atsiradimui.
Jeigu katė serga cukriniu diabetu
Nors diabeto negalima išgydyti, jį galima kontroliuoti. Veterinarijos gydytojas paskirs tinkamą insulino terapiją. Tačiau taip pat svarbu pritaikyti katei tinkamą dietą. Nauja dieta yra reikalinga, nes būtina normalizuoti katės svorį. Kuo labiau katė yra nutukusi, tuo sudėtingiau kontroliuoti diabetą. Galima rinktis maistą nutukusioms arba diabetu sergančioms katėms. Specialiuose pašaruose yra daug baltymų, mažai angliavandenių, jis yra lengvai virškinamas. Pritaikius tinkamą dietą sumažėja gliukozės kiekio svyravimai kraujyje.
Geriau katę šerti dažniau ir mažomis porcijomis, nei vienąkart didele. Patariama reguliariai atlikti kraujo ir šlapimo tyrimus ligos eigai stebėti. Dažnai diabetu sergančioms katėms prasideda šlapimo takų uždegimas. Tai nutinka, nes šlapime padidėja gliukozės kiekis, o tokioje aplinkoje klesti bakterijos. Liga lengvai išgydoma antibiotikais, tačiau nereguliuojant gliukozės kiekio organizme vėl prasidės uždegimas. Vis pasikartojantis šlapimo takų uždegimas gali būti ženklas, kad diabetas kontroliuojamas netinkamai.
Diabetu sergančios katės prognozės priklauso nuo daugelio faktorių, vienas iš svarbiausių – šeimininko indėlis į tinkamą katės priežiūrą ir ilgalaikę terapiją. Įprastai diabetas yra suvaldomas pasitelkiant dietą ir medikamentus, todėl serganti katė gali gyventi normalų gyvenimą.
Diabeto požymiai:
- Svarbiausias abiejų diabeto formų požymis yra didelis katės troškulys ir padažnėjęs, pagausėjęs šlapinimasis.
- Padidėjęs apetitas ir krentantis svoris. Susidaro paradoksali situacija. Diabetu sergančių kačių organizmas nepasisavina maisto komponentų ir negauna iš jo reikiamos energijos. Todėl katės ėda daugiau, bet svoris mažėja.
- Suprastėja kailio kokybė, atsiranda pleiskanų. Šunims dažnai pasireiškia katarakta, tačiau katėms tai nėra būdinga.
- Sumažėjęs aktyvumas, silpnumas užpakalinėse kojose, todėl katė stengiasi nešokinėti.
Cukriniu diabetu dažniau serga vyresnio amžiaus, stambios arba nutukusios katės. Katės serga dažniau nei katinai. Neišgydytas kasos uždegimas, gydymas gliukokortikoidais ar lytiniais hormonais dažnai sukelia cukrinį diabetą. Tačiau, net jei reguliuosite katės svorį ir vengsite hormoninių preparatų, nebūtinai užkirsite kelią ligos atsiradimui.
Jeigu katė serga cukriniu diabetu
Nors diabeto negalima išgydyti, jį galima kontroliuoti. Veterinarijos gydytojas paskirs tinkamą insulino terapiją. Tačiau taip pat svarbu pritaikyti katei tinkamą dietą. Nauja dieta yra reikalinga, nes būtina normalizuoti katės svorį. Kuo labiau katė yra nutukusi, tuo sudėtingiau kontroliuoti diabetą. Galima rinktis maistą nutukusioms arba diabetu sergančioms katėms. Specialiuose pašaruose yra daug baltymų, mažai angliavandenių, jis yra lengvai virškinamas. Pritaikius tinkamą dietą sumažėja gliukozės kiekio svyravimai kraujyje.
Geriau katę šerti dažniau ir mažomis porcijomis, nei vienąkart didele. Patariama reguliariai atlikti kraujo ir šlapimo tyrimus ligos eigai stebėti. Dažnai diabetu sergančioms katėms prasideda šlapimo takų uždegimas. Tai nutinka, nes šlapime padidėja gliukozės kiekis, o tokioje aplinkoje klesti bakterijos. Liga lengvai išgydoma antibiotikais, tačiau nereguliuojant gliukozės kiekio organizme vėl prasidės uždegimas. Vis pasikartojantis šlapimo takų uždegimas gali būti ženklas, kad diabetas kontroliuojamas netinkamai.
Diabetu sergančios katės prognozės priklauso nuo daugelio faktorių, vienas iš svarbiausių – šeimininko indėlis į tinkamą katės priežiūrą ir ilgalaikę terapiją. Įprastai diabetas yra suvaldomas pasitelkiant dietą ir medikamentus, todėl serganti katė gali gyventi normalų gyvenimą.
Katės taip pat patiria stresą
Stresas arba harmonijos trūkumas kamuoja ne tik žmones, bet ir gyvūnus. Naminiai gyvūnai neturi imuniteto stresui, jie netgi turi mažiau galimybių pakeisti aplinką ir išvengti streso. O katės, būdamos labai jautrios, dažniausiai iš visų naminių gyvūnų patiria stresą, todėl tik šeimininko valioje yra katės psichikos harmonija.
Stresas yra fiziologinių reakcijų visuma atsirandanti dėl įvairių veiksnių – stresorių. Streso metu išsiskria hormonas adrenalinas, dėl kurio padidėja energijos kiekis. Todėl stresas evoliucijos eigoje išsivystė kaip prisitaikymo reakcija, kurios metu gyvūnas paruošiamas kovai. Esant ilgalaikiam stresui sutrinka hormonų apytaka ir susilpnėja katės imunitetas.
Streso negalima diagnozuoti remiantis vien pakitusia katės elgsena, būtina įvertinti ir katės gyvenamojoje aplinkoje esančius stresorius.
Katėms, patiriančioms stresą, būdinga tokia elgsena:
- Šlapinimasis įvairiose vietose, dėžutės vengimas;
- Plaukų pešiojimas, pasikeitę kailio priežiūros įpročiai;
- Apetito netekimas;
- Dažnas miaukimas;
- Drebėjimas; palietus katę, jos kūnu perbėga šiurpulys;
- Baimė ir slėpimasis.
Stresą išgyvenančioms katėms būdinga somatizacija – emocinių sutrikimų pavertimas klinikiniais simptomais. Aknė – odos problema dažniausiai pasireiškianti žaizdomis pasmakrėje – viena iš ligų, kurios atsiranda katei patiriant ilgalaikį stresą. Ir priešingai – stresas gali būti ligos rezultatas. Todėl būtina teisingai įvertinti katės fizinę ir psichinę būklę.
Pagrindiniai stresoriai:
- Gyvenamosios vietos pasikeitimas, namų remontavimas;
- Kiti gyvūnai gyvenantys toje pačioje aplinkoje. Todėl katės dažnai patiria stresą gyvūnų globos namuose, stacionaruose.
- Nauji šeimos nariai, arba nauji augintiniai;
- Dalyvavimas parodose;
- Gyvūno izoliavimas; veiklos trūkumas.
Stresą gali sukelti bet kokie pokyčiai, tai priklauso nuo gyvūno gebėjimo adaptuotis.
Streso pašalinimas
Norint pašalinti stresą reikia arba panaikinti stresą sukeliančius veiksnius, arba pakeisti katės reakciją į juos. Levandų eteriniai aliejai pasižymi raminančiu poveikiu ne tik šeimininkams, bet ir jų katėms. Specialūs purškalai katėms su katžole taip pat mažina įtampą. Masažas ir glostymas atpalaiduoja ir gyvūnui suteikia pasitikėjimo. B grupės vitaminai mažina susijaudinimą, todėl katėms galima skirti mielių papildų. Akupunktūra – tam tikrų kūno taškų stimuliacija – taip pat gali padėti sumažinti streso poveikį organizmui.
Praturtinkite katės aplinką – tam gali tikti paprasta kartoninė dėžė, į kurią katė su mielu noru įlįs; žaidimams paberkite ant grindų kelis žirnius. Nepaisant to, kad katės pramiega 12 – 16 valandų kasdien, joms turi būti sukurtos sąlygos užsiimti įvairia veikla. Rūpinkitės katės protine stimuliacija žaisdami su ja. Žaidimai patenkina katės medžiojimo instinktą, didina pasitikėjimą savimi, ryšį su šeiminiku. Žaidimų terapija derinama su aplininkos praturtinimu efektyviausiai slopina stresą.
Jeigu katės elgiasi neįprastai, bet klinikiniai duomenys (kraujo, šlapimo tyrimai) neparodo jokio nukrypimo nuo normos, atkreipkite dėmesį į aplinką, kurioje gyvena katė. Katės yra labai jautrios rutinos pokyčiams, todėl būtina eliminuoti visus stresą sukeliančius veiksnius. Sukurkite turtingą, įdomią ir stimuliuojančią gyvenamąją aplinką savo katei.
Stresas yra fiziologinių reakcijų visuma atsirandanti dėl įvairių veiksnių – stresorių. Streso metu išsiskria hormonas adrenalinas, dėl kurio padidėja energijos kiekis. Todėl stresas evoliucijos eigoje išsivystė kaip prisitaikymo reakcija, kurios metu gyvūnas paruošiamas kovai. Esant ilgalaikiam stresui sutrinka hormonų apytaka ir susilpnėja katės imunitetas.
Streso negalima diagnozuoti remiantis vien pakitusia katės elgsena, būtina įvertinti ir katės gyvenamojoje aplinkoje esančius stresorius.
Katėms, patiriančioms stresą, būdinga tokia elgsena:
- Šlapinimasis įvairiose vietose, dėžutės vengimas;
- Plaukų pešiojimas, pasikeitę kailio priežiūros įpročiai;
- Apetito netekimas;
- Dažnas miaukimas;
- Drebėjimas; palietus katę, jos kūnu perbėga šiurpulys;
- Baimė ir slėpimasis.
Stresą išgyvenančioms katėms būdinga somatizacija – emocinių sutrikimų pavertimas klinikiniais simptomais. Aknė – odos problema dažniausiai pasireiškianti žaizdomis pasmakrėje – viena iš ligų, kurios atsiranda katei patiriant ilgalaikį stresą. Ir priešingai – stresas gali būti ligos rezultatas. Todėl būtina teisingai įvertinti katės fizinę ir psichinę būklę.
Pagrindiniai stresoriai:
- Gyvenamosios vietos pasikeitimas, namų remontavimas;
- Kiti gyvūnai gyvenantys toje pačioje aplinkoje. Todėl katės dažnai patiria stresą gyvūnų globos namuose, stacionaruose.
- Nauji šeimos nariai, arba nauji augintiniai;
- Dalyvavimas parodose;
- Gyvūno izoliavimas; veiklos trūkumas.
Stresą gali sukelti bet kokie pokyčiai, tai priklauso nuo gyvūno gebėjimo adaptuotis.
Streso pašalinimas
Norint pašalinti stresą reikia arba panaikinti stresą sukeliančius veiksnius, arba pakeisti katės reakciją į juos. Levandų eteriniai aliejai pasižymi raminančiu poveikiu ne tik šeimininkams, bet ir jų katėms. Specialūs purškalai katėms su katžole taip pat mažina įtampą. Masažas ir glostymas atpalaiduoja ir gyvūnui suteikia pasitikėjimo. B grupės vitaminai mažina susijaudinimą, todėl katėms galima skirti mielių papildų. Akupunktūra – tam tikrų kūno taškų stimuliacija – taip pat gali padėti sumažinti streso poveikį organizmui.
Praturtinkite katės aplinką – tam gali tikti paprasta kartoninė dėžė, į kurią katė su mielu noru įlįs; žaidimams paberkite ant grindų kelis žirnius. Nepaisant to, kad katės pramiega 12 – 16 valandų kasdien, joms turi būti sukurtos sąlygos užsiimti įvairia veikla. Rūpinkitės katės protine stimuliacija žaisdami su ja. Žaidimai patenkina katės medžiojimo instinktą, didina pasitikėjimą savimi, ryšį su šeiminiku. Žaidimų terapija derinama su aplininkos praturtinimu efektyviausiai slopina stresą.
Jeigu katės elgiasi neįprastai, bet klinikiniai duomenys (kraujo, šlapimo tyrimai) neparodo jokio nukrypimo nuo normos, atkreipkite dėmesį į aplinką, kurioje gyvena katė. Katės yra labai jautrios rutinos pokyčiams, todėl būtina eliminuoti visus stresą sukeliančius veiksnius. Sukurkite turtingą, įdomią ir stimuliuojančią gyvenamąją aplinką savo katei.
Apie antibiotikus
ntibiotikai - tai medžiagos, naudojamos gydant bakterines ligas. Šiuolaikinėje veterinarinėje ir žmonių medicinoje tai vienas iš dažniausiai išrašomų preparatų. Kadangi antibiotikai išgydo daugelį bakterinių ligų, atrodo, jog šie preparatai gali išgydyti bet kokį negalavimą. Tačiau antibiotikai negydo visų infekcijų, jie neveiksmingi prieš grybelines bei kitas ne bakterines infekcijas. Kiekvienos rūšies antibiotikas efektyviai kovoja tik su tam tikros rūšies bakterijomis. Jie negydo virusinių ligų.
Antibiotikai naikina ir gerąsias bakterijas
Antibiotikai, patekę į organizmą, naikina visas jame esančias bakterijas. Todėl kartu su patogeninėmis bakterijomis žūsta ir žarnyno gerosios bakterijos, kurios sudaro žarnyno mikroflorą. Šios bakterijos dalyvauja energijos gamybos reakcijose, palaiko imunitetą, neleidžia augti patogeniniams mikroorganizmams, sintetina vitaminus. Kai antibiotikai pažeidžia natūralų žarnų apsauginį barjerą, invazinės bakterijos ima daugintis dar sparčiau. Geriausias pavyzdys yra kačių viduriavimas, kuris atsiranda pavartojus tam tikrų antibiotikų. Žarnyne suveši invazinės bakterijos, kurios pašalinamos viduriuojant. Kad būtų atstatyta žarnyno mikroflora, galima naudoti specialius papildus. Juose būna probiotinių kultūrų ir papildomų medžiagų, skatinančių žarnyno gleivinės atsinaujinimą.
Antibiotikai būna dvejopi: bakteriostatiniai – stabdo bakterijų augimą, dauginimąsi, ir bakteriocidiniai – pasižymi bakterijas naikinančiu poveikiu. Kai kurie antibiotikai gali pažeisti jauniklių vystymąsi, todėl šuningoms kalėms antibiotikus galima vartoti tik būtiniausiu atveju.
Kodėl antibiotikai gali neveikti?
Antibiotikai naikina ir gerąsias bakterijas
Antibiotikai, patekę į organizmą, naikina visas jame esančias bakterijas. Todėl kartu su patogeninėmis bakterijomis žūsta ir žarnyno gerosios bakterijos, kurios sudaro žarnyno mikroflorą. Šios bakterijos dalyvauja energijos gamybos reakcijose, palaiko imunitetą, neleidžia augti patogeniniams mikroorganizmams, sintetina vitaminus. Kai antibiotikai pažeidžia natūralų žarnų apsauginį barjerą, invazinės bakterijos ima daugintis dar sparčiau. Geriausias pavyzdys yra kačių viduriavimas, kuris atsiranda pavartojus tam tikrų antibiotikų. Žarnyne suveši invazinės bakterijos, kurios pašalinamos viduriuojant. Kad būtų atstatyta žarnyno mikroflora, galima naudoti specialius papildus. Juose būna probiotinių kultūrų ir papildomų medžiagų, skatinančių žarnyno gleivinės atsinaujinimą.
Antibiotikai būna dvejopi: bakteriostatiniai – stabdo bakterijų augimą, dauginimąsi, ir bakteriocidiniai – pasižymi bakterijas naikinančiu poveikiu. Kai kurie antibiotikai gali pažeisti jauniklių vystymąsi, todėl šuningoms kalėms antibiotikus galima vartoti tik būtiniausiu atveju.
Kodėl antibiotikai gali neveikti?
- Dėl netinkamos žaizdų priežiūros. Antibiotikai skiriami po operacijų, kad skatintų gijimą, bet žaizdoje esantys pūliai, negyvi audiniai, svetimkūniai stabdo antibiotikų veikimą.
- Netinkamas antibiotiko parinkimas. Veterinarijos gydytojas, prieš paskirdamas gydymą antibiotikais, turėtų atlikti bakterijų jautrumo tyrimą. Netinkamai parinkti antibiotikai gali padaryti daugiau žalos nei pati infekcija.
Masažas šunims
Šunų masažas yra alternatyvi terapija, kuri mažina skausmą, didina sąnarių lankstumą, gyvūno gebėjimą judėti, stiprina imunitetą, gerina ne tik šunų fizinę, bet ir emocinę sveikatą. Masažas gali būti terapinis, atpalaiduojamasis ir skirtas sportuojantiems šunims.
Terapinis masažas - gydomasis šio masažo poveikis pastebimas tik praėjus seansų ciklą.
Atpalaiduojamasis masažas - poveikis matomas iškart, gyvūnas atsipalaiduoja.
Masažas sportuojantiems šunims – sumažina raumenų spazmus, rezultatas pastebimas iškart. Labai rekomenduojamas tarnybiniams, medžiokliniams, kitiems aktyviems šunims.
Dėl masažo suaktyvėja kraujotakos sistema, išsiskiria endorfinai, greičiau skaidomi toksinai, didėja kūno mobilumas ir pusiausvyra, aktyvėja protinė veikla. Daugeliu atveju šuns masažą derinant su medicinine priežiūra prognozuojamas greitesnis gijimas ir reabilitacija. Masažas labai padeda esant raumenų atrofijos atvejams, raumenų įtempimui, patempimui, artritui, displazijai. Todėl medicinoje masažas vadinamas miofunkcine terapija. Tačiau tai visuomet yra tik pagalbinė, o ne pagrindinė gydymo priemonė.
Masažavimo technikos – ilgi viso kūno glostymai, spaudimas nejudinant odos, baksnojimas su pirštais ar plaštaka, minkymas.
Patarimai
Masažas turi būti atliekamas aplinkoje, kurioje yra mažai trukdžių.
Negalima gyvūno masažuoti šalia sienos ar kampe, jeigu jis niekada neturėjo masažo, gali jaustis suvaržytas, išsigąsti.
Sufokusuokite savo dėmesį į šuns masažą, kiekvienas prisilietimas yra svarbus, gyvūnas pajus, kad tai daugiau nei įprastas glostymas.
Masažuojamą gyvūną paguldykite ar pasodinkite ant kilimėlio ar paklodės.
Masažuokite su pirštų galiukais, ne su visa plaštaka, taip geriau jusite kūno paviršių. Nenaudokite jokių greitų ar šiurkščių judesių. Masažuokite švelniai, nespauskite, nedirginkite giliųjų audinių.
Pradėkite lėtu, švelniu glostymu nuo galvos iki uodegos. Švelniai spaudžiant sukamaisiais judesiais masažuokite už ausų, skruostus, nosį, tarpuakį.
Masažą darykite stovinčiam šuniui iš viršaus. Trimis pirštais, sukamaisiais judesiais masažuokite kaklą, pečius, krūtinę, juosmenį, strėnas iki šlaunų. Sugriebkite odos raukšles.
Padėkite nykštį ir smilių abipus stuburo ir „einamaisiais“ judesiais masažuokite nuo kaklo iki strėnų. Braukite su nykščiu per stuburo vagą.
Pradžioje masažuokite kelias minutes, palaipsniui laiką ilginkite. Masažą nutraukite, jeigu gyvūnui tai nepatinka. Šuo pats parodys, kokie prisilietimai jam malonūs, kur reikia masažuoti silpniau, kur stipriau.
Šuns glostymas irgi yra masažas ir netgi veikia terapiškai, pakelia gyvūnui nuotaiką. Dažnai masažuodami savo gyvūną laiku pastebėsite bet kokius pakitimus odoje, jungiamojo audinio mases poodyje, auglius, pieno liaukos pakitimus. Taip pat sustiprinsite ryšį su augintiniu.
Terapinis masažas - gydomasis šio masažo poveikis pastebimas tik praėjus seansų ciklą.
Atpalaiduojamasis masažas - poveikis matomas iškart, gyvūnas atsipalaiduoja.
Masažas sportuojantiems šunims – sumažina raumenų spazmus, rezultatas pastebimas iškart. Labai rekomenduojamas tarnybiniams, medžiokliniams, kitiems aktyviems šunims.
Dėl masažo suaktyvėja kraujotakos sistema, išsiskiria endorfinai, greičiau skaidomi toksinai, didėja kūno mobilumas ir pusiausvyra, aktyvėja protinė veikla. Daugeliu atveju šuns masažą derinant su medicinine priežiūra prognozuojamas greitesnis gijimas ir reabilitacija. Masažas labai padeda esant raumenų atrofijos atvejams, raumenų įtempimui, patempimui, artritui, displazijai. Todėl medicinoje masažas vadinamas miofunkcine terapija. Tačiau tai visuomet yra tik pagalbinė, o ne pagrindinė gydymo priemonė.
Masažavimo technikos – ilgi viso kūno glostymai, spaudimas nejudinant odos, baksnojimas su pirštais ar plaštaka, minkymas.
Patarimai
Masažas turi būti atliekamas aplinkoje, kurioje yra mažai trukdžių.
Negalima gyvūno masažuoti šalia sienos ar kampe, jeigu jis niekada neturėjo masažo, gali jaustis suvaržytas, išsigąsti.
Sufokusuokite savo dėmesį į šuns masažą, kiekvienas prisilietimas yra svarbus, gyvūnas pajus, kad tai daugiau nei įprastas glostymas.
Masažuojamą gyvūną paguldykite ar pasodinkite ant kilimėlio ar paklodės.
Masažuokite su pirštų galiukais, ne su visa plaštaka, taip geriau jusite kūno paviršių. Nenaudokite jokių greitų ar šiurkščių judesių. Masažuokite švelniai, nespauskite, nedirginkite giliųjų audinių.
Pradėkite lėtu, švelniu glostymu nuo galvos iki uodegos. Švelniai spaudžiant sukamaisiais judesiais masažuokite už ausų, skruostus, nosį, tarpuakį.
Masažą darykite stovinčiam šuniui iš viršaus. Trimis pirštais, sukamaisiais judesiais masažuokite kaklą, pečius, krūtinę, juosmenį, strėnas iki šlaunų. Sugriebkite odos raukšles.
Padėkite nykštį ir smilių abipus stuburo ir „einamaisiais“ judesiais masažuokite nuo kaklo iki strėnų. Braukite su nykščiu per stuburo vagą.
Pradžioje masažuokite kelias minutes, palaipsniui laiką ilginkite. Masažą nutraukite, jeigu gyvūnui tai nepatinka. Šuo pats parodys, kokie prisilietimai jam malonūs, kur reikia masažuoti silpniau, kur stipriau.
Šuns glostymas irgi yra masažas ir netgi veikia terapiškai, pakelia gyvūnui nuotaiką. Dažnai masažuodami savo gyvūną laiku pastebėsite bet kokius pakitimus odoje, jungiamojo audinio mases poodyje, auglius, pieno liaukos pakitimus. Taip pat sustiprinsite ryšį su augintiniu.
Kačių širdies ūžesiai
Veterinarijos gydytojas klausydamasis katės širdies gali išgirsti širdies veiklos pakitimų – ūžesių. Straipsnyje aptasrime, kas tai yra, ir ar tai diagnozė verčianti susirūpinti katės sveikata.
Širdies ūžesiai susidaro dėl sūkurinės kraujo srovės širdyje arba kraujui ištekant iš širdies į kraujagyslę. Kraujo srovės sukuria specifinį garsą, kurį galima išgirsti stetoskopu – prietaisu širdies vaiklai klausytis. Ūžesiai klasifikuojami:
- Pagal tai, kokiu širdies ciklo metu jie atsiranda – širdžiai susitraukiant ar atsipalaiduojant (sistoliniai arba diastoliniai);
- Pagal veikimo trukmę – dinaminiai arba pastovūs.
- Pagal garsumo intensyvumą. Skalėje nuo 1 iki 6, 1 – ūžesys vos girdimas ir yra tik viename krūtinės taške, 6 – garsus, girdimas abiejose krūtinės pusėse, gali būti jaučiamas palietus. Tačiau nebūtinai garsus ūžesys reiškia rimtą širdies ydą.
Širdies ūžesiai gali būti įgimti arba įgyti. Didelė dalis kačių, turinčių širdies ūžesius, neparodo jokių išorės požymių. Egzaminuojant jaunus kačiukus dažnai girdimi ūžesiai, jie vadinami fiziologiniais ūžesiais, nes 4 – 6 mėnesyje išnyksta. Anemija (mažakraujyste) sergančioms katėms širdies ūžesiai taip pat yra dažni. Kartais suaugusioms katėms pasirodo momentiniai širdies ūžesiai patiriant stresą, tokie ūžesiai neturi jokios klinikinės reikšmės. Širdies ūžesių atsiradimo priežastys:
- Širdies ar kraujagyslių defektas, įgimtas arba įgytas dėl širdies ligos;
- Pakitęs kraujo tekėjimo greitis, kraujospūdis, kraujo klampumas.
Jeigu diagnozuojami širdies ūžesiai
Pirmiausiai reikia įvertinti katės bendrą būklę, ar nepasireiškia papildomi klinikiniai požymiai – letargija, mažakraujystė, kvėpavimo sutrikimai (katė kvėpuoja pro burną, įkvėpiant ar iškvėpiant girdimas švokštimas). Jei be širdies ūžesių pastebimi papildomi požymiai, būtina būtina ieškoti problemos, kuri tai sukėlė, nes ūžesiai dažniausiai yra ne priežastis, o pasėkmė.
Jeigu katė jaučiasi įprastai – nestokoja apetito, yra aktyvi, judri – rekomenduojama pakartotinai pasiklausyti širdies po 3 – 6 mėnesių, taip pat stebėti, ar nekinta katės būklė. Kiekvienos apžiūros, vakcinacijos metu rekomenduojama pasiklausyti širdies.
Didelė dalis kačių, turinčių širdies ūžesius, neturi jokių kitų funkcinių sutrikimų, organizmas krauju – maisto medžiagomis ir deguonimi – yra aprūpinamas normaliai. Todėl šios diagnozės, jiegu katė sveika, neriekia bijoti, dažniausiai širdies ūžesiai nesukelia jokių fizinių problemų.
Širdies ūžesiai susidaro dėl sūkurinės kraujo srovės širdyje arba kraujui ištekant iš širdies į kraujagyslę. Kraujo srovės sukuria specifinį garsą, kurį galima išgirsti stetoskopu – prietaisu širdies vaiklai klausytis. Ūžesiai klasifikuojami:
- Pagal tai, kokiu širdies ciklo metu jie atsiranda – širdžiai susitraukiant ar atsipalaiduojant (sistoliniai arba diastoliniai);
- Pagal veikimo trukmę – dinaminiai arba pastovūs.
- Pagal garsumo intensyvumą. Skalėje nuo 1 iki 6, 1 – ūžesys vos girdimas ir yra tik viename krūtinės taške, 6 – garsus, girdimas abiejose krūtinės pusėse, gali būti jaučiamas palietus. Tačiau nebūtinai garsus ūžesys reiškia rimtą širdies ydą.
Širdies ūžesiai gali būti įgimti arba įgyti. Didelė dalis kačių, turinčių širdies ūžesius, neparodo jokių išorės požymių. Egzaminuojant jaunus kačiukus dažnai girdimi ūžesiai, jie vadinami fiziologiniais ūžesiais, nes 4 – 6 mėnesyje išnyksta. Anemija (mažakraujyste) sergančioms katėms širdies ūžesiai taip pat yra dažni. Kartais suaugusioms katėms pasirodo momentiniai širdies ūžesiai patiriant stresą, tokie ūžesiai neturi jokios klinikinės reikšmės. Širdies ūžesių atsiradimo priežastys:
- Širdies ar kraujagyslių defektas, įgimtas arba įgytas dėl širdies ligos;
- Pakitęs kraujo tekėjimo greitis, kraujospūdis, kraujo klampumas.
Jeigu diagnozuojami širdies ūžesiai
Pirmiausiai reikia įvertinti katės bendrą būklę, ar nepasireiškia papildomi klinikiniai požymiai – letargija, mažakraujystė, kvėpavimo sutrikimai (katė kvėpuoja pro burną, įkvėpiant ar iškvėpiant girdimas švokštimas). Jei be širdies ūžesių pastebimi papildomi požymiai, būtina būtina ieškoti problemos, kuri tai sukėlė, nes ūžesiai dažniausiai yra ne priežastis, o pasėkmė.
Jeigu katė jaučiasi įprastai – nestokoja apetito, yra aktyvi, judri – rekomenduojama pakartotinai pasiklausyti širdies po 3 – 6 mėnesių, taip pat stebėti, ar nekinta katės būklė. Kiekvienos apžiūros, vakcinacijos metu rekomenduojama pasiklausyti širdies.
Didelė dalis kačių, turinčių širdies ūžesius, neturi jokių kitų funkcinių sutrikimų, organizmas krauju – maisto medžiagomis ir deguonimi – yra aprūpinamas normaliai. Todėl šios diagnozės, jiegu katė sveika, neriekia bijoti, dažniausiai širdies ūžesiai nesukelia jokių fizinių problemų.
Šunų vėžys
Šunys ir žmonės serga daugeliu panašių ligų. Viena iš jų yra vėžys. Vėžinės ligos - tai ligų grupė, kurių būdingas požymis – nekontroliuojamas pakitusių ląsteliųdauginimasis. Dažniausia vėžio pasireiškimo forma yra poodiniai gumbai. Ląstelės gali išplisti į kitus audinius ir formuoti metastazes.
Limfoma - tai limfinio audinio vėžys. Jeigu jis diagnozuojamas anksti, gali būti lengvai išgydomas. Bet negydomas yra labai agresyvus, pažeidžia limfinius mazgus, blužnį, kepenis, kaulų čiulpus.
Kaulų vėžys yra susijęs su kaulinio audinio išvešėjimu. Didelių veislių šunys serga dažniau nei kiti. Vėžys pirmiausia pasireiškia užpakalinėse kojose. Požymiai išryškėja vidutiniame ir vyresniame amžiuje, nepriklausomai nuo lyties. Šuo pradeda šlubuoti, pažeista vieta gali patinti. Auglį rekomenduojama šalinti chirurgiškai.
Minkštųjų audinių vėžys atsiranda riebaliniame, raumeniniame, nerviniame audiniuose. Dažniau serga vyresni šunys. Gumbai pasirodo po oda staiga, netikėtai, įprastai ant užpakalinių kojų, lūpų, krūtinės.
Melanoma – odos vėžys. Atsiranda tamsūs gumbeliai, dažniausiai ant akies vokų, bet gali būti ir tarpupirščiuose ar ant lūpos.
Sėklidžių vėžys. Serga nekastruoti patinai, pasireiškia sėklidžių patinimu.
Pieno liaukų vėžys yra dažniausia vėžio forma, kuria serga patelės. Pasireiškia penkiasdešimčiai procentų nesterilizuotų kalių. Pieno liaukose susiformuoja apčiuopiami gumbai, dažniausiai piktybiniai. Šalinami chirurginiu būdu. Pieno liaukų vėžiu dažniausiai serga:
Ar galima apsisaugoti nuo vėžio?
Nuo vėžio tipo priklauso jo atsiradimo priežastis. Pastaruoju metu ypatinga reikšmė skiriama paveldimumo įtakai. Tačiau sudėtinga išskirti vieną susirgimo priežastį, dažniausiai vėžys atsiranda veikiant keletui veiksnių. Vėžys yra viena dažniausių mirties priežasčių, ypatingai tarp vyresnių šunų. Kaip vėžys paveikia šunį priklauso nuo ligos laipsnio ir tipo, bei nuo organizmo stiprumo. Akivaizdžiausias vėžio simptomas yra iškilūs gumbai, kurie dažnai matomi ir apčiuopiami iš išorės. Iš pradžių gyvūnui jie netrukdo, jis gumbo nejaučia. Nepaisant to, bet koks audinio suvešėjimas gali tapti piktybiniu. Negydant šuniui gali prasidėti mažakraujystė, jis gali netekti svorio.
Kokybiška mityba yra svarbu gydant bet kokias ligas. Tinkama dieta vėžio neišgydys, bet sustiprins organizmą ir skatins sveikimą. Renkantis maistą riekia atkreipti dėmesį, kad jame būtų kuo mažiau angliavandenių (<25%) ir kuo daugiau baltymų.
Gumbai, neaiškios sutankėjusios masės po gyvūno oda gali būti vėžio ženklas. Vėžio diagnozė gąsdina visuomet, tačiau anksti diagnozavus ir pritaikius terapiją gyvūną galima išgelbėti.
Limfoma - tai limfinio audinio vėžys. Jeigu jis diagnozuojamas anksti, gali būti lengvai išgydomas. Bet negydomas yra labai agresyvus, pažeidžia limfinius mazgus, blužnį, kepenis, kaulų čiulpus.
Kaulų vėžys yra susijęs su kaulinio audinio išvešėjimu. Didelių veislių šunys serga dažniau nei kiti. Vėžys pirmiausia pasireiškia užpakalinėse kojose. Požymiai išryškėja vidutiniame ir vyresniame amžiuje, nepriklausomai nuo lyties. Šuo pradeda šlubuoti, pažeista vieta gali patinti. Auglį rekomenduojama šalinti chirurgiškai.
Minkštųjų audinių vėžys atsiranda riebaliniame, raumeniniame, nerviniame audiniuose. Dažniau serga vyresni šunys. Gumbai pasirodo po oda staiga, netikėtai, įprastai ant užpakalinių kojų, lūpų, krūtinės.
Melanoma – odos vėžys. Atsiranda tamsūs gumbeliai, dažniausiai ant akies vokų, bet gali būti ir tarpupirščiuose ar ant lūpos.
Sėklidžių vėžys. Serga nekastruoti patinai, pasireiškia sėklidžių patinimu.
Pieno liaukų vėžys yra dažniausia vėžio forma, kuria serga patelės. Pasireiškia penkiasdešimčiai procentų nesterilizuotų kalių. Pieno liaukose susiformuoja apčiuopiami gumbai, dažniausiai piktybiniai. Šalinami chirurginiu būdu. Pieno liaukų vėžiu dažniausiai serga:
- Nesterilizuotos ir vėlai sterilizuotos patelės;
- Pudeliai, spanieliai, aviganiai, pointeriai;
- Nutukusios kalės arba tos, kurios šeriamos vien mėsa.
Ar galima apsisaugoti nuo vėžio?
Nuo vėžio tipo priklauso jo atsiradimo priežastis. Pastaruoju metu ypatinga reikšmė skiriama paveldimumo įtakai. Tačiau sudėtinga išskirti vieną susirgimo priežastį, dažniausiai vėžys atsiranda veikiant keletui veiksnių. Vėžys yra viena dažniausių mirties priežasčių, ypatingai tarp vyresnių šunų. Kaip vėžys paveikia šunį priklauso nuo ligos laipsnio ir tipo, bei nuo organizmo stiprumo. Akivaizdžiausias vėžio simptomas yra iškilūs gumbai, kurie dažnai matomi ir apčiuopiami iš išorės. Iš pradžių gyvūnui jie netrukdo, jis gumbo nejaučia. Nepaisant to, bet koks audinio suvešėjimas gali tapti piktybiniu. Negydant šuniui gali prasidėti mažakraujystė, jis gali netekti svorio.
Kokybiška mityba yra svarbu gydant bet kokias ligas. Tinkama dieta vėžio neišgydys, bet sustiprins organizmą ir skatins sveikimą. Renkantis maistą riekia atkreipti dėmesį, kad jame būtų kuo mažiau angliavandenių (<25%) ir kuo daugiau baltymų.
Gumbai, neaiškios sutankėjusios masės po gyvūno oda gali būti vėžio ženklas. Vėžio diagnozė gąsdina visuomet, tačiau anksti diagnozavus ir pritaikius terapiją gyvūną galima išgelbėti.
Pagalba sergančiam šuniui
Suteikiant gyvūnui pagalbą labai svarbūs yra ne tik veterinarijos gydytojo, bet ir šeimininko veiksmai. Savigyda užsiimti nerekomenduojama, bet reikia laiku pastebėti gyvūno negalavimus ir mokėti juos įvertinti.
Skausmas
Didžioji dalis šunų yra labai tolerantiški skausmui, jie gali ilgai neparodyti jokių skausmo požymių. Todėl įvykus incidentui svarbu gyvūną parodyti veterinarijos gydytojui net jei nesimato jokių išorinių sužeidimų. Jeigu gyvūnas yra susižeidęs, vežant jį mašina būtina sužeistą vietą imobilizuoti, gyvūnas turi kuo mažiau judėti. Jeigu nežinote, kuri vieta pažeista, apčiupinėkite visą šuns kūną, paspaudus skaudamą vietą, šuns reakcija pasikeis.
Temperatūra
Dažnai būna sunku įvertinti, kaip gyvūnas jaučiasi – ar jam šiandien tiesiog nėra nuotaikos, ar jis iš tikrųjų jaučiasi prastai. Tai galima padaryti pamatavus kūno temperatūrą. Elektroniniu (jokiu būdu ne gyvsidabriniu) termometru matuojama išangės srityje. Normali šuns temperatūra svyruoja tarp 37,7 – 39,0 °C. Padidėjusi temperatūra rodo organizmo reakciją į uždegimą ar infekciją. Tokiu atveju galima šaltu vandeniu drėkinti šuns ausis, galūnes ir gabenti į veterinarijos kliniką. Jeigu temperatūra yra per žema, taip pat reikia susirūpinti.
Žaizdos
Žaizda bintuojama norint apsaugoti ją ją nuo aplinkos ir intensyvaus šuns laižymo. Tvarstant galūnes, žaizdą pirmiausia riekia nuplauti ir nusausinti, nukirpti plaukus, jeigu jie trukdo gijimui. Tiesiogiai ant žaizdos dedama sterili medžiaga, tuomet dedamas tvarstis. Ant viršaus vyniojamas apsauginis bintas, kuris būna aštraus skonio, taip žaizda apsaugoma nuo laižymo. Žaizdą pertvarstyti reikia kas antrą dieną, tačiau jeigu galūnė tinsta, gyvūnui nepatogu arba bintas nesilaiko, perrišti reikia dažniau.
Kraujavimas
Įvykus traumai, kraujavimą galūnėje galima sustabdyti spaudžiant absorbuojančią medžiagą prie žaizdos. Gyvūną riekia paguldyti ant šono ir pažeistą galūnę truputį pakelti, kad ji būtų aukštesniame lygyje nei širdis. Taip sumažėja spaudimas ir žaizda griečiau nustoja kraujuoti. Vidinio kraujavimo (kai kraujas išsilieja į audinius ar įvairias kūno ertmes) požymiai:
Skausmas
Didžioji dalis šunų yra labai tolerantiški skausmui, jie gali ilgai neparodyti jokių skausmo požymių. Todėl įvykus incidentui svarbu gyvūną parodyti veterinarijos gydytojui net jei nesimato jokių išorinių sužeidimų. Jeigu gyvūnas yra susižeidęs, vežant jį mašina būtina sužeistą vietą imobilizuoti, gyvūnas turi kuo mažiau judėti. Jeigu nežinote, kuri vieta pažeista, apčiupinėkite visą šuns kūną, paspaudus skaudamą vietą, šuns reakcija pasikeis.
Temperatūra
Dažnai būna sunku įvertinti, kaip gyvūnas jaučiasi – ar jam šiandien tiesiog nėra nuotaikos, ar jis iš tikrųjų jaučiasi prastai. Tai galima padaryti pamatavus kūno temperatūrą. Elektroniniu (jokiu būdu ne gyvsidabriniu) termometru matuojama išangės srityje. Normali šuns temperatūra svyruoja tarp 37,7 – 39,0 °C. Padidėjusi temperatūra rodo organizmo reakciją į uždegimą ar infekciją. Tokiu atveju galima šaltu vandeniu drėkinti šuns ausis, galūnes ir gabenti į veterinarijos kliniką. Jeigu temperatūra yra per žema, taip pat reikia susirūpinti.
Žaizdos
Žaizda bintuojama norint apsaugoti ją ją nuo aplinkos ir intensyvaus šuns laižymo. Tvarstant galūnes, žaizdą pirmiausia riekia nuplauti ir nusausinti, nukirpti plaukus, jeigu jie trukdo gijimui. Tiesiogiai ant žaizdos dedama sterili medžiaga, tuomet dedamas tvarstis. Ant viršaus vyniojamas apsauginis bintas, kuris būna aštraus skonio, taip žaizda apsaugoma nuo laižymo. Žaizdą pertvarstyti reikia kas antrą dieną, tačiau jeigu galūnė tinsta, gyvūnui nepatogu arba bintas nesilaiko, perrišti reikia dažniau.
Kraujavimas
Įvykus traumai, kraujavimą galūnėje galima sustabdyti spaudžiant absorbuojančią medžiagą prie žaizdos. Gyvūną riekia paguldyti ant šono ir pažeistą galūnę truputį pakelti, kad ji būtų aukštesniame lygyje nei širdis. Taip sumažėja spaudimas ir žaizda griečiau nustoja kraujuoti. Vidinio kraujavimo (kai kraujas išsilieja į audinius ar įvairias kūno ertmes) požymiai:
- - Gyvūno dantenos yra išbalusios;
- - Uodega, ausys ar kojos yra šaltos.