Kodėl katės kandžiojasi, kai glostai jų pilvą??
Gyvūnų elgesio ekspertai parengė gidą, padėsiantį kačių mylėtojams suprasti, ko nori jų gyvūnėliai, rašo „The Telegraph“.
Ekspertai išskiria pagrindinius kačių siunčimus signalus:
Mokslininkai apklausė 1100 kačių savininkų siekdami išsiaiškinti, ar jie supranta savo augintinių kūno kalbą. Trys ketvirtadaliai iš jų teigė nežinantys, ką reiškia, kai katė pakelia uodegą. Trečdalis apklaustųjų manė, kad atkištas katino pilvukas reiškia, kad gyvūnas nori, jog žmogus jį ir glostytų.
Trečdalis tyrimo dalyvių nesuprato, jog lėtai mirksinti katė yra atsipalaidavusi, o 65 procentai apklaustų kačių mylėtojų manė, kad murkianti yra laiminga, nors iš tiesų tai gali reikšti, kad katei kur nors skauda.
„Jei katinas jaučia stresą, svarbu jam leisti kur nors pasisilėpti“, – aiškina N.Trevorrow.
Anot ekspertų, šunys rodo subtilias snukio išraiškas, kurios leidžia suprasti, ką jie jaučia. Tačiau katės neturi tokių raumenų, todėl jų emocijos nėra aiškiai išreikštos.
Ekspertai išskiria pagrindinius kačių siunčimus signalus:
- Pasisveikinimas – jei katė eina į žmogų pakėlusi uodegą, tai reiškia, kad ji sveikinasi;
- Pasitikėjimas – jei katė vartosi ant nugaros atkišusi savo pilvuką, tai reiškia, kad ji žmogumi pasitiki;
- Trynimasis į koją – jei katinas glaudžiasi savo kūnu ir trina galvą į žmogaus koją, jis rodo, kad žmogaus kvapas jam atrodo keistas, todėl nori pažymėti jį savo kvapu;
- Priglaustos ausytės – priglaustos katino ausys rodo, kad jis išsigandęs ir nori kur nors pasislėpti;
- Snukelio laižymas – jei katė laižosi, tai gali reikšti, kad ji tiesiog prausiasi po valgymo, tačiau toks ženklas gali rodyti, jog gyvūnas kuo nors bjaurisi arba patiria stresą;
- Lėtas mirkčiojimas – jei katė lėtai užmerkia ir atmerkia akis pasukdama galvą į vieną pusę, tai reiškia, kad gyvūnas yra atsipalaidavęs ir nejaučia baimės.
Mokslininkai apklausė 1100 kačių savininkų siekdami išsiaiškinti, ar jie supranta savo augintinių kūno kalbą. Trys ketvirtadaliai iš jų teigė nežinantys, ką reiškia, kai katė pakelia uodegą. Trečdalis apklaustųjų manė, kad atkištas katino pilvukas reiškia, kad gyvūnas nori, jog žmogus jį ir glostytų.
Trečdalis tyrimo dalyvių nesuprato, jog lėtai mirksinti katė yra atsipalaidavusi, o 65 procentai apklaustų kačių mylėtojų manė, kad murkianti yra laiminga, nors iš tiesų tai gali reikšti, kad katei kur nors skauda.
„Jei katinas jaučia stresą, svarbu jam leisti kur nors pasisilėpti“, – aiškina N.Trevorrow.
Anot ekspertų, šunys rodo subtilias snukio išraiškas, kurios leidžia suprasti, ką jie jaučia. Tačiau katės neturi tokių raumenų, todėl jų emocijos nėra aiškiai išreikštos.
Kas antras lietuvis savo būstu dalijasi su naminiais gyvūnais
Daugiau nei pusė, arba 54,2 proc. Lietuvos gyventojų savo būstu dalijasi bent su vienu naminiu gyvūnu, praneša rinkos tyrimų kompanija TNS LT. Dažniausiai lietuviams draugiją palaiko šunys (35,9 proc.), katės (30,4 proc.), žuvys ar kiti akvariumų gyventojai (2,1 proc.). Tarp kitų dažniau įvardinamų naminių gyvūnų – papūgos, triušiai, žiurkėnai, jūrų kiaulytės bei kiti augintiniai. Tai parodė TNS LT atliktas pirkimo ir vartojimo įpročių tyrimas „TNS Atlas™“.
„Lietuvius galima drąsiai vadinti naminių gyvūnėlių mylėtojais – apsilankius pas kas antrą gyventoją namuose išvysime katę, šunį ar kitą naminį gyvūną. Kaip ir galima buvo tikėtis, moterys bei gausesnės šeimos labiau linkę apgyvendinti savo būste „mažuosius draugus“, – sakė TNS LT Media departamento projektų vadovė Justina Tauginienė.
Vilniečių namuose didesnė tikimybė užtikti katę – šį keturkojį renkasi beveik kas ketvirtas, arba 22,9 proc. sostinės gyventojų. Kauniečiai pasižymi didesniu prieraišumu šunims. Geriausiais žmogaus draugais vadinami keturkojai lydi 29,5 proc. Kauno gyventojų. Tuo metu dauguma klaipėdiečių linkę gyventi be naminių gyvūnų – jų neturi 66,7 proc. uosto gyventojų.
Tyrimas taip pat parodė, kad miestuose, turinčiuose nuo 2 tūkst. iki 200 tūkst. gyventojų, naminį gyvūną turi beveik pusė, arba 44,5 proc. namų ūkių. Gerokai aukštesnis šis rodiklis yra mažesnėse vietovėse, kur gyventojų skaičius neviršija 2 tūkst. Čia net trys iš keturių namų ūkių gali pasigirti keturkoju draugu, rečiau – kitais augintiniais.
Kita tyrimo metu išryškėjusi tendencija – kuo daugiau asmenų sudaro namų ūkį, tuo didesnė tikimybė, kad jame rasi ir dar vieną – keturkojį šeimos narį. Penkis ir daugiau asmenų sudarančioje šeimoje šis skaičius siekia net 70,6 proc., keturių asmenų sumažėja iki 65,4 proc., o trijų asmenų – 59,5 proc. Savo būstu su naminiu augintiniu dalijasi tik kas trečias vienišius.
Naminių gyvūnų draugiją dažniau renkasi moterys – 57, 2 proc. dailiosios lyties atstovių savo namuose turi augintinį. Tarp vyrų šis rodiklis gerokai žymesnis ir siekia tik 50, 6 proc. Rūpintis naminiu gyvūnu yra labiau linkę vidutinio amžiaus šalies gyventojai (59 proc.) tarp 30–39 ir 40–49 metų amžiaus. Jaunesnėse amžiaus kategorijose, nuo 15–19 bei iki 19–29 m., šis skaičius kiek žemesnis ir siekia 57,3 proc. Kuo šalies gyventojai yra vyresni, t. y. nuo 50 metų ir daugiau, tuo jie rečiau ryžtasi auginti ir globoti naminius gyvūnus.
„TNS Atlas™“ tyrimas buvo atliktas 2013 m. pirmąjį pusmetį. Jame dalyvavo 1856 Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 74 m. amžiaus. Tyrimo tikslas – nustatyti tikslines produktų vartotojų grupes, surinkti informaciją apie žmonių pirkimo ir vartojimo įpročius.
„Lietuvius galima drąsiai vadinti naminių gyvūnėlių mylėtojais – apsilankius pas kas antrą gyventoją namuose išvysime katę, šunį ar kitą naminį gyvūną. Kaip ir galima buvo tikėtis, moterys bei gausesnės šeimos labiau linkę apgyvendinti savo būste „mažuosius draugus“, – sakė TNS LT Media departamento projektų vadovė Justina Tauginienė.
Vilniečių namuose didesnė tikimybė užtikti katę – šį keturkojį renkasi beveik kas ketvirtas, arba 22,9 proc. sostinės gyventojų. Kauniečiai pasižymi didesniu prieraišumu šunims. Geriausiais žmogaus draugais vadinami keturkojai lydi 29,5 proc. Kauno gyventojų. Tuo metu dauguma klaipėdiečių linkę gyventi be naminių gyvūnų – jų neturi 66,7 proc. uosto gyventojų.
Tyrimas taip pat parodė, kad miestuose, turinčiuose nuo 2 tūkst. iki 200 tūkst. gyventojų, naminį gyvūną turi beveik pusė, arba 44,5 proc. namų ūkių. Gerokai aukštesnis šis rodiklis yra mažesnėse vietovėse, kur gyventojų skaičius neviršija 2 tūkst. Čia net trys iš keturių namų ūkių gali pasigirti keturkoju draugu, rečiau – kitais augintiniais.
Kita tyrimo metu išryškėjusi tendencija – kuo daugiau asmenų sudaro namų ūkį, tuo didesnė tikimybė, kad jame rasi ir dar vieną – keturkojį šeimos narį. Penkis ir daugiau asmenų sudarančioje šeimoje šis skaičius siekia net 70,6 proc., keturių asmenų sumažėja iki 65,4 proc., o trijų asmenų – 59,5 proc. Savo būstu su naminiu augintiniu dalijasi tik kas trečias vienišius.
Naminių gyvūnų draugiją dažniau renkasi moterys – 57, 2 proc. dailiosios lyties atstovių savo namuose turi augintinį. Tarp vyrų šis rodiklis gerokai žymesnis ir siekia tik 50, 6 proc. Rūpintis naminiu gyvūnu yra labiau linkę vidutinio amžiaus šalies gyventojai (59 proc.) tarp 30–39 ir 40–49 metų amžiaus. Jaunesnėse amžiaus kategorijose, nuo 15–19 bei iki 19–29 m., šis skaičius kiek žemesnis ir siekia 57,3 proc. Kuo šalies gyventojai yra vyresni, t. y. nuo 50 metų ir daugiau, tuo jie rečiau ryžtasi auginti ir globoti naminius gyvūnus.
„TNS Atlas™“ tyrimas buvo atliktas 2013 m. pirmąjį pusmetį. Jame dalyvavo 1856 Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 74 m. amžiaus. Tyrimo tikslas – nustatyti tikslines produktų vartotojų grupes, surinkti informaciją apie žmonių pirkimo ir vartojimo įpročius.
Už ką tyrėtume padėkoti katėms??
Apie kates galima išgirsti visokių pasakojimų – nuo garbinimo, tarytum jos būtų dievybės, iki prakeiksmo, tarsi jos būtų piktosios dvasios. Žmonės prisijaukino kates gerokai vėliau nei šunis. Tiesa, žodis prisijaukino čia nelabai tinka – tai jos teikėsi su mumis susidraugauti. Iki galo savo paslapčių neatskleisdamos, katės įsileido mus į savo gyvenimą. Pabrėžtinai savarankiškos, dažnai – užsispyrusios, jos elgiasi taip, tarsi mes būtume prasikaltę. Būdami be kaltės „kalti“, vis dėlto už daug ką turime joms padėkoti...
Nobelio premijos laureatas danų fizikas Niels Ryberg Finsenas už laiku pakištą genialią mintį tikrai liko dėkingas paprastam kiemo katinui, kuris mėgo šildytis ant gretimo namo stogo. Kartą mokslininkas atkreipė dėmesį, kaip gudriai elgiasi ant stogo užsiropštęs kiemo murklys: vos priartėja šešėlis, jis pasislenka į saulės apšviestą plotą. Užsimerkia, atsipalaiduoja ir vėl snaudžia. Katino „saulės vonios“ kartojosi keletą dienų, kol N. Finsenui šovė mintis: ultravioletiniams spinduliams būdingas didelis biologinis ir cheminis aktyvumas! Išeitų, kad spinduliai ne tik šildo murklį, bet ir stiprina jo organizmą. Vėlesni mokslininko tyrimai parodė, kad ultravioletiniai spinduliai išties skatina augimą, naikina ligas sukeliančias bakterijas. Nedideli šių spindulių kiekiai (Finzeno lempa) šiandien taikomi įvairioms ligoms gydyti.
Kitas pavyzdys. Prancūzų mokslininkas Bernaras Kurtua mėgdavo pusryčiauti savo kabinete drauge su katinu. Tačiau pūkuotas išdykėlis kartą stryktelėjo nuo šeimininko pečių ir sukūlė keletą mėgintuvėlių. Viskas išsiliejo, prasidėjo cheminė reakcija ir virš stalo pakilo violetinių garų debesis. Garams išsisklaidžius, katino pėdos buvo seniai ataušusios, o mokslininkas pastebėjo keistus violetinius kristalus. Tai buvo jodas – nauja, dar nežinoma medžiaga. Kas žino, kiek šioje istorijoje tiesos, tačiau pats B.Kurtua mėgo pasakoti, kaip drauge su katinu kūrė jodą. Kadangi jodo garai turi ryškų violetinį atspalvį, ši savybė nulėmė ir naujos medžiagos pavadinimą: graikiškai ioeides – mėlynas kaip žibuoklė.
O štai kitas pavyzdys, įrodantis, jog meilė katėms skatina išradimus pačių kačių naudai. Anglų fizikas Izaokas Niutonas buvo didelis kačių gerbėjas. Manoma, kad būtent jis sukūrė vadinamąją automatinę landą. Tai nutiko mokslininkui užsiėmus šviesos savybių tyrinėjimais: sero Niutono dienos bėgo palinkus ties formulėmis, kai tuo tarpu augintinė įkyriai miaukė už durų ir veržėsi į kabinetą. Laikyti atvirų durų jis negalėjo – papildomas šviesos šaltinis trukdė eksperimentams, tačiau katės miaukimas buvo išgirstas (čia tik šunų balsas į dangų neina). Taigi durų apačioje buvo išpjauta nedidelė anga ir uždengta juodu standžiu audeklu. Nuo tada rainoji galėjo laisvai lankytis šeimininko kabinete.
Ir dar pora pavyzdžių. Turbūt esate girdėję, kad kačių šeimininkai gyvena 4-5 metus ilgiau nei tie, kurie vengia „ūsuotų daktarų“. Glostant katę sureguliuojamas širdies darbas, normalizuojasi kraujospūdis, sumažėja nervinė įtampa, aprimsta sąnarių, galvos skausmai, pagerėja miegas, lengviau gydomi įvairūs vidiniai uždegimai. Šalia katės ramiau ir saugiau jaučiasi netgi stiprią psichikos negalią turintieji. Kaip katės gydo ir kaip diagnozuoja žmonių ligas, sunku pasakyti.
Galima tuo netikėti, bet... leiskite taikiai nusiteikusiai katei prisiartinti prie jūsų. Prisiglausti, paliesti jus letena, lyžtelėti ranką aštriu liežuviu. Ką jaučiate? Galbūt pajutote užplūstančią vidinę ramybę, keistą šilumą krūtinėje. Švelnus, vos girdimas murkimas tarsi sugėrė jūsų nerimą, sumažėjo įtampa ir kažkur dingo nuovargis. Įsivyravo harmonija. Ką gi, puiku, už visa tai belieka padėkoti savo katei.
Nobelio premijos laureatas danų fizikas Niels Ryberg Finsenas už laiku pakištą genialią mintį tikrai liko dėkingas paprastam kiemo katinui, kuris mėgo šildytis ant gretimo namo stogo. Kartą mokslininkas atkreipė dėmesį, kaip gudriai elgiasi ant stogo užsiropštęs kiemo murklys: vos priartėja šešėlis, jis pasislenka į saulės apšviestą plotą. Užsimerkia, atsipalaiduoja ir vėl snaudžia. Katino „saulės vonios“ kartojosi keletą dienų, kol N. Finsenui šovė mintis: ultravioletiniams spinduliams būdingas didelis biologinis ir cheminis aktyvumas! Išeitų, kad spinduliai ne tik šildo murklį, bet ir stiprina jo organizmą. Vėlesni mokslininko tyrimai parodė, kad ultravioletiniai spinduliai išties skatina augimą, naikina ligas sukeliančias bakterijas. Nedideli šių spindulių kiekiai (Finzeno lempa) šiandien taikomi įvairioms ligoms gydyti.
Kitas pavyzdys. Prancūzų mokslininkas Bernaras Kurtua mėgdavo pusryčiauti savo kabinete drauge su katinu. Tačiau pūkuotas išdykėlis kartą stryktelėjo nuo šeimininko pečių ir sukūlė keletą mėgintuvėlių. Viskas išsiliejo, prasidėjo cheminė reakcija ir virš stalo pakilo violetinių garų debesis. Garams išsisklaidžius, katino pėdos buvo seniai ataušusios, o mokslininkas pastebėjo keistus violetinius kristalus. Tai buvo jodas – nauja, dar nežinoma medžiaga. Kas žino, kiek šioje istorijoje tiesos, tačiau pats B.Kurtua mėgo pasakoti, kaip drauge su katinu kūrė jodą. Kadangi jodo garai turi ryškų violetinį atspalvį, ši savybė nulėmė ir naujos medžiagos pavadinimą: graikiškai ioeides – mėlynas kaip žibuoklė.
O štai kitas pavyzdys, įrodantis, jog meilė katėms skatina išradimus pačių kačių naudai. Anglų fizikas Izaokas Niutonas buvo didelis kačių gerbėjas. Manoma, kad būtent jis sukūrė vadinamąją automatinę landą. Tai nutiko mokslininkui užsiėmus šviesos savybių tyrinėjimais: sero Niutono dienos bėgo palinkus ties formulėmis, kai tuo tarpu augintinė įkyriai miaukė už durų ir veržėsi į kabinetą. Laikyti atvirų durų jis negalėjo – papildomas šviesos šaltinis trukdė eksperimentams, tačiau katės miaukimas buvo išgirstas (čia tik šunų balsas į dangų neina). Taigi durų apačioje buvo išpjauta nedidelė anga ir uždengta juodu standžiu audeklu. Nuo tada rainoji galėjo laisvai lankytis šeimininko kabinete.
Ir dar pora pavyzdžių. Turbūt esate girdėję, kad kačių šeimininkai gyvena 4-5 metus ilgiau nei tie, kurie vengia „ūsuotų daktarų“. Glostant katę sureguliuojamas širdies darbas, normalizuojasi kraujospūdis, sumažėja nervinė įtampa, aprimsta sąnarių, galvos skausmai, pagerėja miegas, lengviau gydomi įvairūs vidiniai uždegimai. Šalia katės ramiau ir saugiau jaučiasi netgi stiprią psichikos negalią turintieji. Kaip katės gydo ir kaip diagnozuoja žmonių ligas, sunku pasakyti.
Galima tuo netikėti, bet... leiskite taikiai nusiteikusiai katei prisiartinti prie jūsų. Prisiglausti, paliesti jus letena, lyžtelėti ranką aštriu liežuviu. Ką jaučiate? Galbūt pajutote užplūstančią vidinę ramybę, keistą šilumą krūtinėje. Švelnus, vos girdimas murkimas tarsi sugėrė jūsų nerimą, sumažėjo įtampa ir kažkur dingo nuovargis. Įsivyravo harmonija. Ką gi, puiku, už visa tai belieka padėkoti savo katei.
Nacionelinės visų veislių šunų parodos Ukmergėje
Savaitgalį, liepos 20 ir 21 dienomis Kurėnų užeigoje, Ukmergės rajone vyko kasmetinės nacionalinės visų veislių šunų parodos CAC Ukmergė.
Šeštadienio parodoje registruota 113 skirtingų veislių, iš viso 521 šuo. Daugiausiai dalyvių buvo cvergšnaucerių (19 šunų), Berno zenenhundų (17), Labradoro retriverių (17) ir prancūzų buldogų (15) ringuose. Parodoje pristatyta ir daug šunų iš užsienio – Rusijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Lenkijos, netgi Suomijos, Švedijos, Danijos ir Olandijos.
Visos parodos gražiausiu šuniu teisėja iš Lenkijos Elžbieta Chwalibog išrinko flamandų buvje patiną Bambur (savininkė ir hendlerė Nelia Kobanovi iš Estijos). Bambur buvo vienintelis šios veislės atstovas parodoje. Antroji vieta Best in Show konkurse atiteko pekinui, o trečioji – Labradoro retriveriui.
Antrąją parodos dieną ringuose pristatyti 525 šunys, iš viso 128 skirtingos veislės. Kaip ir pirmąją dieną, sulaukta dalyvių iš dešimties valstybių (įskaitant ir Lietuvą). Daugiausiai šunų užregistruota į Berno zenenhundų ringą (18 šunų), taip pat į trumpaplaukių čihuahua (15) ir ilgaplaukių čihuahua (14) bei auksaspalvių retriverių (14) ringus.
Vedlių konkursui teisėjavo Viktoras Avtuško. Žinomas teisėjas geriausiai įvertino šias vedles: Austėją Šulcaitę (jaunesnioji amžiaus grupė, I vieta finale), Aurėją Jesilionytę (vidurinioji amžiaus gr., III vieta finale), Moniką Gediminaitę (vyresnioji amžiaus gr., II vieta finale) bei Neringą Uselytę (suaugusiųjų amžiaus gr., finale nesivaržo).
Geriausius parodos šunis rinko teisėjas iš Lenkijos Jerzy Olszewski. Šiandien gražiausiu parodos šunimi išrinktas kurtsharas Baltia Sumu Upė iš Lietuvos. Antroji vieta atiteko japonų činui, trečioji – čiau čiau.
Šeštadienio parodoje registruota 113 skirtingų veislių, iš viso 521 šuo. Daugiausiai dalyvių buvo cvergšnaucerių (19 šunų), Berno zenenhundų (17), Labradoro retriverių (17) ir prancūzų buldogų (15) ringuose. Parodoje pristatyta ir daug šunų iš užsienio – Rusijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Lenkijos, netgi Suomijos, Švedijos, Danijos ir Olandijos.
Visos parodos gražiausiu šuniu teisėja iš Lenkijos Elžbieta Chwalibog išrinko flamandų buvje patiną Bambur (savininkė ir hendlerė Nelia Kobanovi iš Estijos). Bambur buvo vienintelis šios veislės atstovas parodoje. Antroji vieta Best in Show konkurse atiteko pekinui, o trečioji – Labradoro retriveriui.
Antrąją parodos dieną ringuose pristatyti 525 šunys, iš viso 128 skirtingos veislės. Kaip ir pirmąją dieną, sulaukta dalyvių iš dešimties valstybių (įskaitant ir Lietuvą). Daugiausiai šunų užregistruota į Berno zenenhundų ringą (18 šunų), taip pat į trumpaplaukių čihuahua (15) ir ilgaplaukių čihuahua (14) bei auksaspalvių retriverių (14) ringus.
Vedlių konkursui teisėjavo Viktoras Avtuško. Žinomas teisėjas geriausiai įvertino šias vedles: Austėją Šulcaitę (jaunesnioji amžiaus grupė, I vieta finale), Aurėją Jesilionytę (vidurinioji amžiaus gr., III vieta finale), Moniką Gediminaitę (vyresnioji amžiaus gr., II vieta finale) bei Neringą Uselytę (suaugusiųjų amžiaus gr., finale nesivaržo).
Geriausius parodos šunis rinko teisėjas iš Lenkijos Jerzy Olszewski. Šiandien gražiausiu parodos šunimi išrinktas kurtsharas Baltia Sumu Upė iš Lietuvos. Antroji vieta atiteko japonų činui, trečioji – čiau čiau.
Šį vakarą norėčiau praleisti "Kačių kavinėje"
Jeigu labai mylite kates ir lankysitės Japonijoje, Austrijoje, Taivanyje arba Vengrijoje, pasidomėkite, kur šiose šalyse galima rasti kačių kavinę. Jų ten tikrai yra!
Tokia kavinė jau turėtų veikti ir Jungtinėje Karalystėje, nes pavasario pabaigoje žiniasklaida skelbė apie artėjantį „Cat Cafe“ atidarymą Londono Old Street rajone. Londono kačių kavinės steigėja Lorena Pears neišradinėjo dviračio, o paprasčiausiai pasinaudojo 1998 metais Taipėjaus mieste (Taivanas) atidarytos pirmosios pasaulyje kačių kavinės idėja ir verslo sėkme.
Baltijos šalyse kol kas kačių kavinių nėra. Mažoka jų ir Europoje, kai tuo tarpu Japonijos sostinėje Tokijuje jų priskaičiuojama apie keturias dešimtis. Reikia manyti, jog tai ne riba, nes Tekančios saulės šalies žmonės kates myli.
Turbūt esate girdėję, kad japonai – daugiausiai po pasaulį keliaujanti tauta. Būtent japonai ir buvo aktyviausi pirmosios kačių kavinės Taipėjuje lankytojai. Sako, vietas kai kurie net užsisakydavę iš anksto. Kačių kavinės idėja japonams labai patiko, todėl 2004-aisiais metais Osakoje (Japonija) taip pat startavo kačių kavinių verslas.
„Dabartinių žmonių kasdienybė kupina įtampos. Daugėja vienišų žmonių, be to, dėl įvairių priežasčių daug kas negali laikyti savo namuose kokį nors gyvūnėlį. Atėję į kačių kavinę žmonės gali laisvai mėgautis gyvūnų draugija. Jie džiaugiasi kačių meilumu ir šiluma, laisvai bendrauja su tokių pačių pomėgių žmonėmis, susiranda draugų ir bendraminčių“, – kodėl žmonėms patinka kačių kavinės, o šių įstaigų šeimininkams sekasi neįprastas verslas, nurodo kavinių savininkai.
Kas ypatinga kačių kavinėse? Visiškai nieko! Išskyrus tai, kad čia sukiojasi, snaudžia arba žaidžia apie dešimt kačių. Paprastai kavinėse vienu metu gali pramogauti apie 40 žmonių, daugiau lankytojų vargintų kates.
Katės į kavinės virtuvę, be abejo, neįleidžiamos, tačiau pačioje kavinėje, prižiūrint personalui, tam tikru laiku jas galima šerti, duoti palakti vandens. Kačių skanėstai, konservai ir žaisliukai parduodami čia pat – lankytojai patikusiai katei gali ką nors padovanoti.
Su katėmis ištisą dieną žaidžiama ir daug bendraujama. Įpratusios prie žmonių gausos kavinių katės yra malonios, jos mėgsta glamones ir ramius pokalbius. Čia nerasite trankios muzikos ar cigarečių dūmų. Kačių kavinių aplinka dvelkia ramybe, aristokratiškomis manieromis, nes jose kuriama jaukios namų svetainės atmosfera.
Daugumoje kačių kavinių netgi neleidžiama naudotis kompiuteriais, naršyti internete. Jeigu atėjai į tokią vietą, nusiteik bendrauti su gyvūnais, žaisti, atsipalaiduoti ir net pabūti vaiku. Beje, paisant kačių gerovės, vaikai į kavines įleidžiami tik su savo tėveliais arba globėjais.
Paprastai kavinėse yra suformuotos dvi zonos – aktyvių žaidimų ir pramogų su katėmis bei staliukų, baro zona, kur užkandžiaujama ir ilsimasi. Katės, žinoma, vaikštinėja visur.
O kokios yra pačios kavinių katės? Buvo skelbta, kad Londono kavinės savininkė „įdarbins“ rainiukes, paimtas iš gyvūnų prieglaudos. Taip elgiamasi ir kitose pasaulio kačių kavinėse. Taigi galima drąsiai teigti, kad kačių kavinės vykdo labai kilnią misiją – suteikia katėms antrąjį šansą gyventi.
Tokia kavinė jau turėtų veikti ir Jungtinėje Karalystėje, nes pavasario pabaigoje žiniasklaida skelbė apie artėjantį „Cat Cafe“ atidarymą Londono Old Street rajone. Londono kačių kavinės steigėja Lorena Pears neišradinėjo dviračio, o paprasčiausiai pasinaudojo 1998 metais Taipėjaus mieste (Taivanas) atidarytos pirmosios pasaulyje kačių kavinės idėja ir verslo sėkme.
Baltijos šalyse kol kas kačių kavinių nėra. Mažoka jų ir Europoje, kai tuo tarpu Japonijos sostinėje Tokijuje jų priskaičiuojama apie keturias dešimtis. Reikia manyti, jog tai ne riba, nes Tekančios saulės šalies žmonės kates myli.
Turbūt esate girdėję, kad japonai – daugiausiai po pasaulį keliaujanti tauta. Būtent japonai ir buvo aktyviausi pirmosios kačių kavinės Taipėjuje lankytojai. Sako, vietas kai kurie net užsisakydavę iš anksto. Kačių kavinės idėja japonams labai patiko, todėl 2004-aisiais metais Osakoje (Japonija) taip pat startavo kačių kavinių verslas.
„Dabartinių žmonių kasdienybė kupina įtampos. Daugėja vienišų žmonių, be to, dėl įvairių priežasčių daug kas negali laikyti savo namuose kokį nors gyvūnėlį. Atėję į kačių kavinę žmonės gali laisvai mėgautis gyvūnų draugija. Jie džiaugiasi kačių meilumu ir šiluma, laisvai bendrauja su tokių pačių pomėgių žmonėmis, susiranda draugų ir bendraminčių“, – kodėl žmonėms patinka kačių kavinės, o šių įstaigų šeimininkams sekasi neįprastas verslas, nurodo kavinių savininkai.
Kas ypatinga kačių kavinėse? Visiškai nieko! Išskyrus tai, kad čia sukiojasi, snaudžia arba žaidžia apie dešimt kačių. Paprastai kavinėse vienu metu gali pramogauti apie 40 žmonių, daugiau lankytojų vargintų kates.
Katės į kavinės virtuvę, be abejo, neįleidžiamos, tačiau pačioje kavinėje, prižiūrint personalui, tam tikru laiku jas galima šerti, duoti palakti vandens. Kačių skanėstai, konservai ir žaisliukai parduodami čia pat – lankytojai patikusiai katei gali ką nors padovanoti.
Su katėmis ištisą dieną žaidžiama ir daug bendraujama. Įpratusios prie žmonių gausos kavinių katės yra malonios, jos mėgsta glamones ir ramius pokalbius. Čia nerasite trankios muzikos ar cigarečių dūmų. Kačių kavinių aplinka dvelkia ramybe, aristokratiškomis manieromis, nes jose kuriama jaukios namų svetainės atmosfera.
Daugumoje kačių kavinių netgi neleidžiama naudotis kompiuteriais, naršyti internete. Jeigu atėjai į tokią vietą, nusiteik bendrauti su gyvūnais, žaisti, atsipalaiduoti ir net pabūti vaiku. Beje, paisant kačių gerovės, vaikai į kavines įleidžiami tik su savo tėveliais arba globėjais.
Paprastai kavinėse yra suformuotos dvi zonos – aktyvių žaidimų ir pramogų su katėmis bei staliukų, baro zona, kur užkandžiaujama ir ilsimasi. Katės, žinoma, vaikštinėja visur.
O kokios yra pačios kavinių katės? Buvo skelbta, kad Londono kavinės savininkė „įdarbins“ rainiukes, paimtas iš gyvūnų prieglaudos. Taip elgiamasi ir kitose pasaulio kačių kavinėse. Taigi galima drąsiai teigti, kad kačių kavinės vykdo labai kilnią misiją – suteikia katėms antrąjį šansą gyventi.
Rugpjūčio mėnesio šunų renginių gidas
Rugpjūtis bus karštas! Laukia dvi didelės tarptautinės parodos, net 19 specializuotų bei 1 nacionalinė šunų paroda, dviejų dienų agility varžybos bei trys mokymai-seminarai.
Druskininkuose, aerodrome, adresu Mizarų g. 59 vyks šios parodos:
2013 08 02 tarptautinė visų veislių paroda „Dzūkijos vasara 2013“
2013 08 03 tarptautinė visų veislių paroda „Druskininkų mero taurė 2013“
2013 08 03 specializuota anglų buldogų paroda
2013 08 03 specializuota čihuahua paroda
2013 08 04 specializuota bulterjerų, miniatiūrinių bulterjerų, Stafordšyro bulterjerų ir amerikiečių Stafordšyro bulterjerų paroda
2013 08 04 specializuota šnaucerių ir pinčerių paroda
2013 08 04 specializuota prancūzų buldogų ir mopsų paroda
2013 08 04 specializuota retriverių paroda
2013 08 04 specializuota dekoratyvinių šunų paroda
2013 08 04 specializuota Kaukazo ir Vidurinės Azijos aviganių paroda
2013 08 04 specializuota kurtų paroda
2013 08 04 specializuota V FCI grupės paroda
2013 08 04 specializuota vokiečių dogų paroda
2013 08 04 specializuota terjerų ir juodųjų rusų terjerų paroda
2013 08 04 specializuota biglių paroda
2013 08 04 specializuota taksų paroda
2013 08 04 specializuota rotveilerių paroda
2013 08 04 specializuota dobermanų paroda
2013 08 04 specializuota medžioklinių – paukštinių šunų paroda
2013 08 04 specializuota šveicarų zenenhundų paroda
2013 08 06 – 07 paskaitų ciklas „Šuns auginimo kultūra“ (lektorė Hanna Vojciechowska iš Lenkijos), Vilnius, Visorių g. 8.
2013 08 10 Žemaitijos regiono lietuvių skalikų paroda, Plungės r.
2013 08 10 – 11 ganymo šunų testavimas Trakų r.
2013 08 10 – 08 11 Įskaitinės agility varžybos “Balkūnų taurė 2013″, Vilniaus r., Balkūnai
2013 08 12 – 08 15 Agility seminaras/stovykla su Antonin Grygar (Čekija), Vilniaus r., Balkūnai
2013 08 17 visų veislių šunų paroda Šalčininkuose, miesto parke ir J.Sniadieckio gimnazijos stadione, Mokyklos g. 22
Parodos ir agility varžybos įprastai prasideda nuo 10 val. ir trunka iki 15 – 17 val. Jeigu norite sužinoti tikslesnį laiką, apie parodasskaitykite čia, o išsamesnės informacijos apie varžybas ieškokite čia, taip pat organizatorių puslapiuose.
Dalyvių registracija į šiuos renginius – tik išankstinė. Žiūrovams bilietai į vasaros renginius dažniausiai nemokami. Jeigu norite kartu atsivesti šunį, nepamirškite skiepų paso su galiojančiais skiepais.
Tarptautinių parodų metu dažnai vyksta įvairūs mokymai, taip pat žaidimai jauniausiems šunų mylėtojams, vyksta prekyba gyvūnų prekėmis.
Susitiksime parodų ir agility varžybų ringuose!
Druskininkuose, aerodrome, adresu Mizarų g. 59 vyks šios parodos:
2013 08 02 tarptautinė visų veislių paroda „Dzūkijos vasara 2013“
2013 08 03 tarptautinė visų veislių paroda „Druskininkų mero taurė 2013“
2013 08 03 specializuota anglų buldogų paroda
2013 08 03 specializuota čihuahua paroda
2013 08 04 specializuota bulterjerų, miniatiūrinių bulterjerų, Stafordšyro bulterjerų ir amerikiečių Stafordšyro bulterjerų paroda
2013 08 04 specializuota šnaucerių ir pinčerių paroda
2013 08 04 specializuota prancūzų buldogų ir mopsų paroda
2013 08 04 specializuota retriverių paroda
2013 08 04 specializuota dekoratyvinių šunų paroda
2013 08 04 specializuota Kaukazo ir Vidurinės Azijos aviganių paroda
2013 08 04 specializuota kurtų paroda
2013 08 04 specializuota V FCI grupės paroda
2013 08 04 specializuota vokiečių dogų paroda
2013 08 04 specializuota terjerų ir juodųjų rusų terjerų paroda
2013 08 04 specializuota biglių paroda
2013 08 04 specializuota taksų paroda
2013 08 04 specializuota rotveilerių paroda
2013 08 04 specializuota dobermanų paroda
2013 08 04 specializuota medžioklinių – paukštinių šunų paroda
2013 08 04 specializuota šveicarų zenenhundų paroda
2013 08 06 – 07 paskaitų ciklas „Šuns auginimo kultūra“ (lektorė Hanna Vojciechowska iš Lenkijos), Vilnius, Visorių g. 8.
2013 08 10 Žemaitijos regiono lietuvių skalikų paroda, Plungės r.
2013 08 10 – 11 ganymo šunų testavimas Trakų r.
2013 08 10 – 08 11 Įskaitinės agility varžybos “Balkūnų taurė 2013″, Vilniaus r., Balkūnai
2013 08 12 – 08 15 Agility seminaras/stovykla su Antonin Grygar (Čekija), Vilniaus r., Balkūnai
2013 08 17 visų veislių šunų paroda Šalčininkuose, miesto parke ir J.Sniadieckio gimnazijos stadione, Mokyklos g. 22
Parodos ir agility varžybos įprastai prasideda nuo 10 val. ir trunka iki 15 – 17 val. Jeigu norite sužinoti tikslesnį laiką, apie parodasskaitykite čia, o išsamesnės informacijos apie varžybas ieškokite čia, taip pat organizatorių puslapiuose.
Dalyvių registracija į šiuos renginius – tik išankstinė. Žiūrovams bilietai į vasaros renginius dažniausiai nemokami. Jeigu norite kartu atsivesti šunį, nepamirškite skiepų paso su galiojančiais skiepais.
Tarptautinių parodų metu dažnai vyksta įvairūs mokymai, taip pat žaidimai jauniausiems šunų mylėtojams, vyksta prekyba gyvūnų prekėmis.
Susitiksime parodų ir agility varžybų ringuose!
Krokuvoje už gyvūnų kankinimą suimta gyvūnų globos fondo vadovė
Penktadienį Krokuvos (Lenkija) teismas nusprendė dviem mėnesiams suimti fondo „Žmonės į pagalbą gyvūnams“ vadovė Anna K., rašo Lenkijos naujienų portalas tvn24.pl.
55 metų moteris, vadovaujanti gyvūnų globos fondui, kaltinama tyčiojimusi iš gyvūnų. Jai gresia net iki 3 metų kalėjimo.
Trečiadienį fondo vadovės bute Krokuvoje rasta per 30 gyvūnų – šunų ir kačių, laikytų ankštuose narvuose. Šeši iš jų buvo negyvi – trys šunys ir trys katės.
Netoli Krokuvos esančioje moters sodyboje policija ir Krokuvos gyvūnų gynėjų organizacijų atstovai rado dar per 40 negyvų šunų. Čia pavyko išgelbėti tik keturis keturkojus.
Pareigūnai į moters butą nuvažiavo gavę skundą, kad iš jo nuolat sklinda šunų lojimas ir smarvė. „Bute nieko nebuvo. Todėl teko išlaužti duris, kad policininkai patektų vidun, iš kur tvokstelėjo stipri smarvė“, – pasakojo policijos atstovai.
Moters kaimynai žurnalistams pasakojo, kad šeimininkė tai ateidavo, tai išeidavo iš buto, bet šunys visą laiką leido kambaryje, kur langai buvo užtamsinti. Anna K. teisinosi prižiūrinti gyvūnus, bet policijos pareigūnams ir gyvūnų gynėjams tuo buvo sunku patikėti.
Išgyvenę gyvūnai pateko į Krokuvos gyvūnų globos draugijos rankas.
Taip pat tiriama, kur dingo pinigai, kuriuos moters vadovaujamas fondas gaudavo gyvūnų globai.
55 metų moteris, vadovaujanti gyvūnų globos fondui, kaltinama tyčiojimusi iš gyvūnų. Jai gresia net iki 3 metų kalėjimo.
Trečiadienį fondo vadovės bute Krokuvoje rasta per 30 gyvūnų – šunų ir kačių, laikytų ankštuose narvuose. Šeši iš jų buvo negyvi – trys šunys ir trys katės.
Netoli Krokuvos esančioje moters sodyboje policija ir Krokuvos gyvūnų gynėjų organizacijų atstovai rado dar per 40 negyvų šunų. Čia pavyko išgelbėti tik keturis keturkojus.
Pareigūnai į moters butą nuvažiavo gavę skundą, kad iš jo nuolat sklinda šunų lojimas ir smarvė. „Bute nieko nebuvo. Todėl teko išlaužti duris, kad policininkai patektų vidun, iš kur tvokstelėjo stipri smarvė“, – pasakojo policijos atstovai.
Moters kaimynai žurnalistams pasakojo, kad šeimininkė tai ateidavo, tai išeidavo iš buto, bet šunys visą laiką leido kambaryje, kur langai buvo užtamsinti. Anna K. teisinosi prižiūrinti gyvūnus, bet policijos pareigūnams ir gyvūnų gynėjams tuo buvo sunku patikėti.
Išgyvenę gyvūnai pateko į Krokuvos gyvūnų globos draugijos rankas.
Taip pat tiriama, kur dingo pinigai, kuriuos moters vadovaujamas fondas gaudavo gyvūnų globai.
Amerikietė tapo vištų aukle
Viena amerikietė sugalvojo teikti vištų auklės paslaugą, praneša „ABC news“. Jos platiname reklaminiame lankstinuke rašoma: „Norite išvykti ir nežinote, kas galėtų pasirūpinti jūsų vištomis? Būkite ramūs, jūsų diendaržiu bus pasirūpinta! Esu rūpestinga, turiu patirties, manimi galima pasitikėti.“
Vištų aukle Linda Walker tapo prieš keturis mėnesius, kai viena jos draugė turėjo palikti savo 200 vištų ūkį keletui dienų.
Moteris sako, kad jos darbas jai teikia begalinį pasitenkinimą. „Vištos yra mielos ir juokingos būtybės, dedančios skanius kiaušinius. Verčiau prižiūrėti vištas nei tiesiog sėdėti ir žiūrėti televizorių“, – kalbėjo ji.
L. Walker dieną gano vištas ir gaidžius, juos maitina, o vakare suvaro į gardus. Moters pasakojimu, net ir jos darbe nutinka netikėtų situacijų: pavyzdžiui, skabinėdamos žolę vištos įstringa tvoros plyšiuose. L. Walker tokiais atvejais visuomet skuba prižiūrimiems paukščiams į pagalbą.
Kokio atlygio už vištų priežiūrą prašo L. Walker, neskelbiama. Pati L. Walker savo paslaugos populiarumu neabejoja – esą šiuo metu ji jau sulaukusi daugiau nei 20 interesantų skambučių.
Vištų aukle Linda Walker tapo prieš keturis mėnesius, kai viena jos draugė turėjo palikti savo 200 vištų ūkį keletui dienų.
Moteris sako, kad jos darbas jai teikia begalinį pasitenkinimą. „Vištos yra mielos ir juokingos būtybės, dedančios skanius kiaušinius. Verčiau prižiūrėti vištas nei tiesiog sėdėti ir žiūrėti televizorių“, – kalbėjo ji.
L. Walker dieną gano vištas ir gaidžius, juos maitina, o vakare suvaro į gardus. Moters pasakojimu, net ir jos darbe nutinka netikėtų situacijų: pavyzdžiui, skabinėdamos žolę vištos įstringa tvoros plyšiuose. L. Walker tokiais atvejais visuomet skuba prižiūrimiems paukščiams į pagalbą.
Kokio atlygio už vištų priežiūrą prašo L. Walker, neskelbiama. Pati L. Walker savo paslaugos populiarumu neabejoja – esą šiuo metu ji jau sulaukusi daugiau nei 20 interesantų skambučių.
Uždrausta kurapkų medžioklė
Lietuvoje neribotam laikui uždrausta kurapkų medžioklė.
„Padariau tai, ką privalau padaryti. Tyrimai rodo, kad kurapkų skaičius tiesiog katastrofiškai mažėja ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Jeigu norime išsaugoti bent minimalią jų populiaciją, lieka vienintelis būdas – visiškai uždrausti šių paukščių medžioklę“, – teigė Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Pavojaus varpais dėl nykstančių kurapkų skambina ir Lietuvos ornitologų draugija (LOD). Šios draugijos Aplinkos ministerijai atsiųstame rašte teigiama, kad, ES ornitologų tyrimų duomenimis, per trisdešimt pastarųjų metų šios rūšies gausa sumažėjo net 82 proc. Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje atlikti LOD tyrimai rodo, kad kurapkų populiacija Lietuvoje taip pat gerokai sumažėjusi.
„Akivaizdu, kad veiksmų turime imtis nedelsiant, jeigu nenorime, kad kurapkos mūsų šalyje liktų tik gražiu prisiminimu. Esame atsakingi už gyvąją gamtą ir kiekvieną jos egzempliorių“, –pažymi Valentinas Mazuronis.
LOD teigimu, kurapkų medžioklės uždraudimui pritaria ir su padėtimi susipažinusi Lietuvos žvejų ir medžiotojų draugija.
„Padariau tai, ką privalau padaryti. Tyrimai rodo, kad kurapkų skaičius tiesiog katastrofiškai mažėja ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Jeigu norime išsaugoti bent minimalią jų populiaciją, lieka vienintelis būdas – visiškai uždrausti šių paukščių medžioklę“, – teigė Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Pavojaus varpais dėl nykstančių kurapkų skambina ir Lietuvos ornitologų draugija (LOD). Šios draugijos Aplinkos ministerijai atsiųstame rašte teigiama, kad, ES ornitologų tyrimų duomenimis, per trisdešimt pastarųjų metų šios rūšies gausa sumažėjo net 82 proc. Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje atlikti LOD tyrimai rodo, kad kurapkų populiacija Lietuvoje taip pat gerokai sumažėjusi.
„Akivaizdu, kad veiksmų turime imtis nedelsiant, jeigu nenorime, kad kurapkos mūsų šalyje liktų tik gražiu prisiminimu. Esame atsakingi už gyvąją gamtą ir kiekvieną jos egzempliorių“, –pažymi Valentinas Mazuronis.
LOD teigimu, kurapkų medžioklės uždraudimui pritaria ir su padėtimi susipažinusi Lietuvos žvejų ir medžiotojų draugija.
Povai – sodybų puošmena, bet ne verslas
Vienas gražiausių, iš Pietų Azijos šalių kilęs paukštis – povas – pamažu užkariauja ir Lietuvos sodybas. Ūkininkų teigimu, didelio verslo, augindamas šiuos paukščius, nepadarysi, bet jie – puiki puošmena.
Klaipėdos pakraštyje esančiame ūkyje tarp kitų gausybės egzotinių paukščių vaikštinėja ir pulkelis ilgauodegių povų. Pasak ūkio savininko, iš gausybės šių paukščių rūšių Lietuvoje gyvena tik kelios, geriausiai prisitaikiusios prie Lietuvos klimato.
„Jis labai lepus, kol išaugini nuo to laiko, kai išsirita, iki 8 mėnesių. O šiaip povai yra labai atsparūs šalčiams. Jie gali būti esant 30 laipsnių šalčiui“, – sako ūkio savininkas Antanas Bosas.
Povai nėra išrankūs lesalui, tačiau atsiradus kombinuotiems pašarams jų auginimas esą itin palengvėjo. Dažniausiai Lietuvos sodybas puošia juodašoniai, paprastieji Indijos ir maždaug prieš dešimt metų atsiradę baltieji povai. Patelės gan kuklios, jas puošia tik ant galvos esanti plunksnų karūnėlė, o patinai neturi sau lygių.
„Vis dėlto labai gražus paukštis, tik labai ilgai reikia laukti to grožio. Tik trečiais metais užsiaugina uodegas.[...] Kiaušinių deda nedaug, išaugint jauniklį nėra taip lengva. Čia ne višta“, – pasakoja paukščių augintojas Mindaugas Ivanauskas.
Perėti patelė pradeda būdama trejų metų, per metus padeda iki 8 kiaušinių. Kartais norinčiųjų įsigyti jau ūgtelėjusių šių gražuolių, pasak Salantuose paukščius auginančio ūkininko, susidaro eilė.
„Užsiprašyt užsiprašo, bet kai reikia pinigus mokėti, dažniausiai jie prapuola be žinios. Ir ta eilė sudaro tokia – kas pinigus moka, tas ir neša. Bet yra norinčiųjų. Tikrai yra norinčiųjų baltų povų, tiek aprūpinti neišeina, kiek norinčių yra“, – teigia M.Ivanauskas.
Įsigyti ūgtelėjusių povų porelę kainuoja nuo 100 litų iki 1,5 tūkst. Brangiausi šiuo metu – baltieji povai. Vis dėlto augintojų teigimu, tai – ne verslas, o tik puošmena. Lietuvoje egzotinių paukščių veislynų nėra.
„Čekijoje, Olandijoje paukščių veislynai – jie nespecializuoti, nėra tik povų – išsilaiko. Pagrindinis klientas yra tie gyvūnų kolekcionieriai, kurie nori papuošti savo sodybas“, – pasakoja A.Bosas.
Dėl brangumo povai nėra valgomi. Jų augintojai kartais povus maino į kitus egzotinius paukščius.
Klaipėdos pakraštyje esančiame ūkyje tarp kitų gausybės egzotinių paukščių vaikštinėja ir pulkelis ilgauodegių povų. Pasak ūkio savininko, iš gausybės šių paukščių rūšių Lietuvoje gyvena tik kelios, geriausiai prisitaikiusios prie Lietuvos klimato.
„Jis labai lepus, kol išaugini nuo to laiko, kai išsirita, iki 8 mėnesių. O šiaip povai yra labai atsparūs šalčiams. Jie gali būti esant 30 laipsnių šalčiui“, – sako ūkio savininkas Antanas Bosas.
Povai nėra išrankūs lesalui, tačiau atsiradus kombinuotiems pašarams jų auginimas esą itin palengvėjo. Dažniausiai Lietuvos sodybas puošia juodašoniai, paprastieji Indijos ir maždaug prieš dešimt metų atsiradę baltieji povai. Patelės gan kuklios, jas puošia tik ant galvos esanti plunksnų karūnėlė, o patinai neturi sau lygių.
„Vis dėlto labai gražus paukštis, tik labai ilgai reikia laukti to grožio. Tik trečiais metais užsiaugina uodegas.[...] Kiaušinių deda nedaug, išaugint jauniklį nėra taip lengva. Čia ne višta“, – pasakoja paukščių augintojas Mindaugas Ivanauskas.
Perėti patelė pradeda būdama trejų metų, per metus padeda iki 8 kiaušinių. Kartais norinčiųjų įsigyti jau ūgtelėjusių šių gražuolių, pasak Salantuose paukščius auginančio ūkininko, susidaro eilė.
„Užsiprašyt užsiprašo, bet kai reikia pinigus mokėti, dažniausiai jie prapuola be žinios. Ir ta eilė sudaro tokia – kas pinigus moka, tas ir neša. Bet yra norinčiųjų. Tikrai yra norinčiųjų baltų povų, tiek aprūpinti neišeina, kiek norinčių yra“, – teigia M.Ivanauskas.
Įsigyti ūgtelėjusių povų porelę kainuoja nuo 100 litų iki 1,5 tūkst. Brangiausi šiuo metu – baltieji povai. Vis dėlto augintojų teigimu, tai – ne verslas, o tik puošmena. Lietuvoje egzotinių paukščių veislynų nėra.
„Čekijoje, Olandijoje paukščių veislynai – jie nespecializuoti, nėra tik povų – išsilaiko. Pagrindinis klientas yra tie gyvūnų kolekcionieriai, kurie nori papuošti savo sodybas“, – pasakoja A.Bosas.
Dėl brangumo povai nėra valgomi. Jų augintojai kartais povus maino į kitus egzotinius paukščius.
Prienų rajono gyventojos parduoti šuniukai po savaitės pirkėjų namuose nugaišta
Policija gavo pranešimą, kad Prienų rajone šuniukus pardavinėjanti moteris apgaudinėja pirkėjus. Klientams suteikiama klaidinga informacija apie gyvūnų amžių ir sveikatos būklę.
Antradienį Prienų rajono policijos komisariatas gavo Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos pareiškimą, kad Prienų rajono gyventoja J.R. (gimusi 1971 m.), parduodama įvairių veislių šuniukus, suteikdavo pirkėjams klaidingą informaciją apie šuniukų amžių ir sveikatos būklę.
Alytaus apskrities VPK praneša, kad šuniukai, pirkti iš J.R., maždaug po savaitės nugaišdavo. Dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių.
Antradienį Prienų rajono policijos komisariatas gavo Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos pareiškimą, kad Prienų rajono gyventoja J.R. (gimusi 1971 m.), parduodama įvairių veislių šuniukus, suteikdavo pirkėjams klaidingą informaciją apie šuniukų amžių ir sveikatos būklę.
Alytaus apskrities VPK praneša, kad šuniukai, pirkti iš J.R., maždaug po savaitės nugaišdavo. Dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių.
Kiekvienam surasti namus
Netiesa, kad šunys neturi jausmų. „Mačiau tris dienas neėdusį šunį, jau ant išsekimo ribos, nes jį šeimininkai atvežė ir paliko. „SOS gyvūnų“ prieglaudoje naujai atsiradusiam šuniukui leidžiama miegoti namelyje, kad nebūtų streso. Užtat senbuviai, kurie turi gana stora kailiuką perkeliami gyventi į lauką“- emocingai kalba dainininkė Evelina YOUNG (23).
Kaip išties gyvena beglobiai keturkojai, ji puikiai žino – iš „SOS gyvūnų“ pasiėmė visos šeimos numylėtinę juodakailę Jumą, karts nuo karto ten užsuka apsidairyti ir grįžta plyštančia širdimi: prieglaudos gyvūnai atrodo liūdni, nusivylę. Prieš pat Kalėdas Evelina sulaukė „SOS gyvūnų“ savanorės Godos Kromelytės-Matvejevos laiško. Jis buvo toks graudus, privertęs dainininkę sustoti gruodžio darbų beprotystėje: „Goda nieko neprašė, nereikalavo, tiesiog aprašė prieglaudos situaciją ir teiravosi, ar neturiu idėjų, kaip ją pakeisti. Pakalbėjom ir nieko naujo neišradom. Tiesiog surinkom žymius gyvūnams neabejingus žmones ir su jais tuos šuniukus, kačiukus išfotografavome. Visi buvo geranoriški, niekas nevėlavo, nesusiraukė, kuomet koks modeliukas priglusdavo ir apkailėdavo drabužius ar lyžteldavo veidus.“ Fotosesijai pasirinktas jaukus salonas, primenantis namų aplinką. Juk gyvūnų, tokių gražių, vieta ne tik savanorių rūpesčiu veikiančioje prieglaudoje, o svetinguose namuose! Šiuo metu jų labai reikia daugiau nei šešiasdešimčiai „SOS gyvūnų“ savanorių priglaustų, maitinamų ir prižiūrimų šunų bei per pusšimčiui kačių.
„Goodlife pfotography“ nuotraukos, fotografuota interjero salone „Almi Decor“
Leonardo POBEDONOSCEVO (33) namuose straksi visos šeimos džiaugsmas – jorkšyro terjerų veislės kalytė Gabi. Šįsyk fotosesijai į kompaniją gavęs keliskart už ją didesnius mišrūnus Arčį ir Šarką, aktorius greitai ir su jais rado bendrą kalbą: „Kad aš nuo vaikystės labai draugavau ir su šuniukais, ir su kačiukais.“ Rudakailė Šarka į prieglaudą pateko prieš porą metų dar visai mažytė, ten ir užaugo. Dabar ji sterilizuota, paskiepyta, laukia savo šeimininkų. Baltapūkis Arčis – pusantrų. Į savanorių globą pateko pernai pavasarį, mirus šeimininkei.
Leo nuotraukų kompanionams, kaip visiems kitiems „modeliams“, ši fotosesija buvo didelis skanus įvykis. Kambaryje, kur laukė savo eilės fotografuotis, jie sukėlė smagų šurmulį, na o atnešus šuniškų skanėstų, visas kambarys kokį pusvalandį tik triaukšėjo. Galiausiai du smaližiai sukišę galvas į jau ištuštintą maišelį bandė jį išlaižyti...
Gabrielė MARTIROSIANAITĖ (22) mano, jog kiekvieno žmogaus santykis su gyvūnu parodo, koks jis yra iš tikrųjų. „Man labai pikta, kai augintinį įsigiję žmonės jau po kelių mėnesių išmeta jį į gatvę, lyg kokį nereikalingą daiktą. Džiaugiuosi, kad yra šaunių savanorių, kurie tais gyvūnais pasirūpina. Pati organizuoju ir noriai dalyvauju panašiose socialinėse akcijose. Tikiu, kad tai – abejingumą gydantis raktas į žmonių širdis“, - sako tituluota gražuolė, modelis ir žurnalistė. Ant jos rankų įsitaisiusi kalytė Labanora, kaip ir dar trys jos seserys, prieglaudoje atsidūrė prieš keturis mėnesius – rytą atėję į darbą savanoriai prie durų rado dėžutę su šia gyva dovana. Labanorai pasisekė – ji jau turi šeimininkus. Namus rado ir kitos dvi tos pačios vados kalytės
Baleto šokėjas Nerijus JUŠKA (36) susižavėjo kalyte Gabi, kuriai maždaug metai. Ją „SOS gyvūnų“ darbuotojai rado pririštą prie prieglaudos. Gabi iš kitų išsiskiria puikiu neprobleminiu charakteriu: yra linksma, be galo draugiška, aktyvi. Auginti tokią – vienas džiaugsmas, bet kol kas ji džiugina tiktai gyvūnus prižiūrinčius savanorius, į savo namus niekas Gabi vis dar nepaima
Kuomet prieš fotosesiją visi dairėsi į šunis, Augustė VEDRICKAITĖ (27) ant rankų paėmė katytę Gučio ši, nujausdama dainininkės simpatiją, išsyk ėmė murkti ir glaustytis. „Atrodė, tarsi ji supranta
viską, ką pasakau. Labai liūdėjau, kai reikėjo skirtis. Tikrai norėjau katytę pasiimti, paskambinau draugei, iš kurios nuomojuosi kambarį paklausti, kaip žiūrėtų, jei namo grįžčiau su nauja bičiule. Deja, atsakė neigiamai“, - prisimena dainininkė. Prieglaudoje Guči atsidūrė mirus šeimininkei. Tuomet buvo visai mažutė, dabar jai – metai. Sterilizuota, gero būdo, gyvena vienoje patalpoje su dar dešimčia kačių ir su visomis puikiai sutaria
Kas pasakys, prie elegantiškos damos nedera mielas mišrūnas? Asta VALENTAITĖ (31) puikiai atrodo šešerių metų Aikos draugijoje. Kalytė atvežta iš Marijampolės – keturiolika dienų praleidusi ten esančioje gyvūnų prieglaudoje, ji būtų buvusi užmigdyta, jei ne savanoriai iš Vilniaus, kurie vokiečių aviganių kraujo turinčią Aiką nugabeno į „SOS gyvūnų“ namus. Aika netiktų sargybai. Ji – per gera, meili, tikra naminukė, galėtų tapti puikiu šeimininkų draugu namuose
Irena STAROŠAITĖ (43) – pavyzdys, jog daug dirbant, rūpinantis šeima, pakanka laiko ir savam augintiniui šveicarų zenenhundui Arą. Dainininkės šitos fotosesijos draugas – mielas ir smagus Arčis, be namų likęs, kai jo šeimininkai emigravo, iškart pajuto, kad Irena tikrai myli šunis.
Dainininkės Eglės JURGAITYTĖS (15) glėbyje – keturių mėnesių Smilė – vienintelė iš prie prieglaudos rastų keturių sesučių vados dar neturi šeimininkų.
„Nuostabi žinia, kurios sulaukiau per savo medaus mėnesį, kad jau kitą dieną po šios fotosesijos keturi šuniukai turėjo namus! Dėl tų keturių širdelių vertėjo stengtis“, - šypsosi Evelina Young. Fotosesija – paskutinis jos geras darbas Lietuvoje prieš išvykstant į savo vestuves JAV. Su ja pozavusį šešerių metų Pilypą į prieglaudą atvežė mirusios jo šeimininkės artimieji. Pilypas vis dar laukia naujųjų šeimininkų.
Kaip išties gyvena beglobiai keturkojai, ji puikiai žino – iš „SOS gyvūnų“ pasiėmė visos šeimos numylėtinę juodakailę Jumą, karts nuo karto ten užsuka apsidairyti ir grįžta plyštančia širdimi: prieglaudos gyvūnai atrodo liūdni, nusivylę. Prieš pat Kalėdas Evelina sulaukė „SOS gyvūnų“ savanorės Godos Kromelytės-Matvejevos laiško. Jis buvo toks graudus, privertęs dainininkę sustoti gruodžio darbų beprotystėje: „Goda nieko neprašė, nereikalavo, tiesiog aprašė prieglaudos situaciją ir teiravosi, ar neturiu idėjų, kaip ją pakeisti. Pakalbėjom ir nieko naujo neišradom. Tiesiog surinkom žymius gyvūnams neabejingus žmones ir su jais tuos šuniukus, kačiukus išfotografavome. Visi buvo geranoriški, niekas nevėlavo, nesusiraukė, kuomet koks modeliukas priglusdavo ir apkailėdavo drabužius ar lyžteldavo veidus.“ Fotosesijai pasirinktas jaukus salonas, primenantis namų aplinką. Juk gyvūnų, tokių gražių, vieta ne tik savanorių rūpesčiu veikiančioje prieglaudoje, o svetinguose namuose! Šiuo metu jų labai reikia daugiau nei šešiasdešimčiai „SOS gyvūnų“ savanorių priglaustų, maitinamų ir prižiūrimų šunų bei per pusšimčiui kačių.
„Goodlife pfotography“ nuotraukos, fotografuota interjero salone „Almi Decor“
Leonardo POBEDONOSCEVO (33) namuose straksi visos šeimos džiaugsmas – jorkšyro terjerų veislės kalytė Gabi. Šįsyk fotosesijai į kompaniją gavęs keliskart už ją didesnius mišrūnus Arčį ir Šarką, aktorius greitai ir su jais rado bendrą kalbą: „Kad aš nuo vaikystės labai draugavau ir su šuniukais, ir su kačiukais.“ Rudakailė Šarka į prieglaudą pateko prieš porą metų dar visai mažytė, ten ir užaugo. Dabar ji sterilizuota, paskiepyta, laukia savo šeimininkų. Baltapūkis Arčis – pusantrų. Į savanorių globą pateko pernai pavasarį, mirus šeimininkei.
Leo nuotraukų kompanionams, kaip visiems kitiems „modeliams“, ši fotosesija buvo didelis skanus įvykis. Kambaryje, kur laukė savo eilės fotografuotis, jie sukėlė smagų šurmulį, na o atnešus šuniškų skanėstų, visas kambarys kokį pusvalandį tik triaukšėjo. Galiausiai du smaližiai sukišę galvas į jau ištuštintą maišelį bandė jį išlaižyti...
Gabrielė MARTIROSIANAITĖ (22) mano, jog kiekvieno žmogaus santykis su gyvūnu parodo, koks jis yra iš tikrųjų. „Man labai pikta, kai augintinį įsigiję žmonės jau po kelių mėnesių išmeta jį į gatvę, lyg kokį nereikalingą daiktą. Džiaugiuosi, kad yra šaunių savanorių, kurie tais gyvūnais pasirūpina. Pati organizuoju ir noriai dalyvauju panašiose socialinėse akcijose. Tikiu, kad tai – abejingumą gydantis raktas į žmonių širdis“, - sako tituluota gražuolė, modelis ir žurnalistė. Ant jos rankų įsitaisiusi kalytė Labanora, kaip ir dar trys jos seserys, prieglaudoje atsidūrė prieš keturis mėnesius – rytą atėję į darbą savanoriai prie durų rado dėžutę su šia gyva dovana. Labanorai pasisekė – ji jau turi šeimininkus. Namus rado ir kitos dvi tos pačios vados kalytės
Baleto šokėjas Nerijus JUŠKA (36) susižavėjo kalyte Gabi, kuriai maždaug metai. Ją „SOS gyvūnų“ darbuotojai rado pririštą prie prieglaudos. Gabi iš kitų išsiskiria puikiu neprobleminiu charakteriu: yra linksma, be galo draugiška, aktyvi. Auginti tokią – vienas džiaugsmas, bet kol kas ji džiugina tiktai gyvūnus prižiūrinčius savanorius, į savo namus niekas Gabi vis dar nepaima
Kuomet prieš fotosesiją visi dairėsi į šunis, Augustė VEDRICKAITĖ (27) ant rankų paėmė katytę Gučio ši, nujausdama dainininkės simpatiją, išsyk ėmė murkti ir glaustytis. „Atrodė, tarsi ji supranta
viską, ką pasakau. Labai liūdėjau, kai reikėjo skirtis. Tikrai norėjau katytę pasiimti, paskambinau draugei, iš kurios nuomojuosi kambarį paklausti, kaip žiūrėtų, jei namo grįžčiau su nauja bičiule. Deja, atsakė neigiamai“, - prisimena dainininkė. Prieglaudoje Guči atsidūrė mirus šeimininkei. Tuomet buvo visai mažutė, dabar jai – metai. Sterilizuota, gero būdo, gyvena vienoje patalpoje su dar dešimčia kačių ir su visomis puikiai sutaria
Kas pasakys, prie elegantiškos damos nedera mielas mišrūnas? Asta VALENTAITĖ (31) puikiai atrodo šešerių metų Aikos draugijoje. Kalytė atvežta iš Marijampolės – keturiolika dienų praleidusi ten esančioje gyvūnų prieglaudoje, ji būtų buvusi užmigdyta, jei ne savanoriai iš Vilniaus, kurie vokiečių aviganių kraujo turinčią Aiką nugabeno į „SOS gyvūnų“ namus. Aika netiktų sargybai. Ji – per gera, meili, tikra naminukė, galėtų tapti puikiu šeimininkų draugu namuose
Irena STAROŠAITĖ (43) – pavyzdys, jog daug dirbant, rūpinantis šeima, pakanka laiko ir savam augintiniui šveicarų zenenhundui Arą. Dainininkės šitos fotosesijos draugas – mielas ir smagus Arčis, be namų likęs, kai jo šeimininkai emigravo, iškart pajuto, kad Irena tikrai myli šunis.
Dainininkės Eglės JURGAITYTĖS (15) glėbyje – keturių mėnesių Smilė – vienintelė iš prie prieglaudos rastų keturių sesučių vados dar neturi šeimininkų.
„Nuostabi žinia, kurios sulaukiau per savo medaus mėnesį, kad jau kitą dieną po šios fotosesijos keturi šuniukai turėjo namus! Dėl tų keturių širdelių vertėjo stengtis“, - šypsosi Evelina Young. Fotosesija – paskutinis jos geras darbas Lietuvoje prieš išvykstant į savo vestuves JAV. Su ja pozavusį šešerių metų Pilypą į prieglaudą atvežė mirusios jo šeimininkės artimieji. Pilypas vis dar laukia naujųjų šeimininkų.
Viešas gyvūnų globos organizacijų kreipimasis į Seimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų padažnėjimo
Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrius inicijavo atvirą laišką Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui Juliui Sabatauskui, kurį pasirašė ir kitos Lietuvos gyvūnų globos organizacijos. Laiške raginama imtis veiksmų, kad būtų sustabdyta žiauraus elgesio su gyvūnais banga.
Gerbiamas pirmininke,
Žiauraus elgesio su gyvūnais atvejai Lietuvoje jau tampa kasdienybe.
Skaudu pripažinti, bet pastaruoju metu, tik per paskutinius porą mėnesių, nukankinti, pasmaugti, padegti, užkapoti gyvūnai Lietuvoje tapo beveik kasdienybe: Vilniuje viela smaugta ir padegta kelių mėnesių šunytė, beglobių sterilizuotų gyvūnų egzekucija Širvintose, Marijampolės kaime aštuonmečio kapota šunytė, Vaidotuose perpjauta gerkle šunelis, sudaužyta galva kalytė Nemenčinėje ir pan. Kiekvieną dieną gyvūnų globėjai susiduria su žiaurumu nukreiptu prieš silpnesnį, tą, kuris negali apsiginti, tą, kuris išmestas į gatvę tampa dar ir sadistų auka. Skaičiai baugina ir šiurpina.
Šios problemos paliekamos spręsti pavieniams žmonėms ar gyvūnų globos organizacijoms, kurios neturi jokių juridinių galių, išskyrus tai, kad gali kreiptis į atsakingas institucijas. Tačiau daugeliu atvejų ikiteisminiai tyrimai nepradedami nesivarginant net apklausti liudytojų. O žiaurumo atvejai prieš gyvūnus laikomi antrarūšiais ir nevertais įsigilinti – tiek dėl nusikaltimo kvalifikavimo kaip lengvo, tiek dėl minėto abejingumo gyvūnus kankinę ar kitaip žiauriai su jais pasielgę žmonės dažniausiai atsakomybėn nėra traukiami, todėl lieka nenubausti. Be to, Lietuvos Respublikos įstatymuose už žiaurų elgesį su gyvūnais numatyta pernelyg švelni ir visiškai neadekvati atsakomybė. Tačiau žiaurumas nukreiptas prieš gyvūną labai greitai atsigręžia ir prieš vaiką, senelį, silpnesnį, negalintį apsiginti. Stebimės vaikų ar nepilnamečių žiaurumu, tačiau nematome esmių esmės ir pagrindo iš kur kyla šis žiaurumas.
Nežiūrint tai, kad buvo pakeistas Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas į Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, žiaurus elgesys prieš gyvūnus nebus sustabdytas, jei nebus pakeista baudžiamoji atsakomybė ir administracinės nuobaudos.
Baudžiamoji atsakomybė arba didelė administracinė nuobauda yra tos priemonės, kurios turėtų būti taikomos kovojant su žiaurumu prieš gyvūnus. Be veiksmingos ir ilgalaikės gyvūnų gerovės politikos Lietuvoje gyvūnų padėties gerinimas liks tik atskirų organizacijų bei neabejingų žmonių rūpesčiu. Be valstybės institucijų pritarimo ir palaikymo šios politikos tobulinimui nepavyks sustabdyti žiaurumo ir sadizmo nukreipto prieš gyvūnus.
Lietuva jau dabar kitų šalių akimis atrodo kaip netolerancijos ir smurto prieš gyvūnus tauta. Nors minimaliai besidomintys gyvūnų padėtimi Lietuvoje, kitose šalyse gyvenantys žmonės kraupsta sužinoję kas vyksta, emigravusieji iš Lietuvos čia net nebeketina grįžti, atvirai sakydami, kad tokių baisių atvejų, kurie vos ne kasdien vyksta tokioje mažoje šalyje jie niekur nėra matę.
Prašome iš esmės peržiūrėti Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso straipsnius, reglamentuojančius atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais, sugriežtinant baudžiamąją atsakomybę ir padidinant administracinę atsakomybę tokiomis baudomis, kurios būtų adekvačios gyvūno sveikatai bei gyvybei padarytam nusikaltimui.
Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrius
VšĮ „Penkta koja“
VšĮ „Rainiukas“
VšĮ „Naminukai“
VšĮ „Lesė“
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“
Lietuvos gyvūnų globos draugijos Šiaulių skyrius
VšĮ „SOS gyvūnai“
VšĮ „Katino svajonė“
VšĮ Mažeikių gyvūnų globos namai
VšĮ „Mažoji Liza“
Lietuvos gyvūnų globos draugijos Panevėžio skyrius
VšĮ Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugija
Gerbiamas pirmininke,
Žiauraus elgesio su gyvūnais atvejai Lietuvoje jau tampa kasdienybe.
Skaudu pripažinti, bet pastaruoju metu, tik per paskutinius porą mėnesių, nukankinti, pasmaugti, padegti, užkapoti gyvūnai Lietuvoje tapo beveik kasdienybe: Vilniuje viela smaugta ir padegta kelių mėnesių šunytė, beglobių sterilizuotų gyvūnų egzekucija Širvintose, Marijampolės kaime aštuonmečio kapota šunytė, Vaidotuose perpjauta gerkle šunelis, sudaužyta galva kalytė Nemenčinėje ir pan. Kiekvieną dieną gyvūnų globėjai susiduria su žiaurumu nukreiptu prieš silpnesnį, tą, kuris negali apsiginti, tą, kuris išmestas į gatvę tampa dar ir sadistų auka. Skaičiai baugina ir šiurpina.
Šios problemos paliekamos spręsti pavieniams žmonėms ar gyvūnų globos organizacijoms, kurios neturi jokių juridinių galių, išskyrus tai, kad gali kreiptis į atsakingas institucijas. Tačiau daugeliu atvejų ikiteisminiai tyrimai nepradedami nesivarginant net apklausti liudytojų. O žiaurumo atvejai prieš gyvūnus laikomi antrarūšiais ir nevertais įsigilinti – tiek dėl nusikaltimo kvalifikavimo kaip lengvo, tiek dėl minėto abejingumo gyvūnus kankinę ar kitaip žiauriai su jais pasielgę žmonės dažniausiai atsakomybėn nėra traukiami, todėl lieka nenubausti. Be to, Lietuvos Respublikos įstatymuose už žiaurų elgesį su gyvūnais numatyta pernelyg švelni ir visiškai neadekvati atsakomybė. Tačiau žiaurumas nukreiptas prieš gyvūną labai greitai atsigręžia ir prieš vaiką, senelį, silpnesnį, negalintį apsiginti. Stebimės vaikų ar nepilnamečių žiaurumu, tačiau nematome esmių esmės ir pagrindo iš kur kyla šis žiaurumas.
Nežiūrint tai, kad buvo pakeistas Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas į Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, žiaurus elgesys prieš gyvūnus nebus sustabdytas, jei nebus pakeista baudžiamoji atsakomybė ir administracinės nuobaudos.
Baudžiamoji atsakomybė arba didelė administracinė nuobauda yra tos priemonės, kurios turėtų būti taikomos kovojant su žiaurumu prieš gyvūnus. Be veiksmingos ir ilgalaikės gyvūnų gerovės politikos Lietuvoje gyvūnų padėties gerinimas liks tik atskirų organizacijų bei neabejingų žmonių rūpesčiu. Be valstybės institucijų pritarimo ir palaikymo šios politikos tobulinimui nepavyks sustabdyti žiaurumo ir sadizmo nukreipto prieš gyvūnus.
Lietuva jau dabar kitų šalių akimis atrodo kaip netolerancijos ir smurto prieš gyvūnus tauta. Nors minimaliai besidomintys gyvūnų padėtimi Lietuvoje, kitose šalyse gyvenantys žmonės kraupsta sužinoję kas vyksta, emigravusieji iš Lietuvos čia net nebeketina grįžti, atvirai sakydami, kad tokių baisių atvejų, kurie vos ne kasdien vyksta tokioje mažoje šalyje jie niekur nėra matę.
Prašome iš esmės peržiūrėti Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso straipsnius, reglamentuojančius atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais, sugriežtinant baudžiamąją atsakomybę ir padidinant administracinę atsakomybę tokiomis baudomis, kurios būtų adekvačios gyvūno sveikatai bei gyvybei padarytam nusikaltimui.
Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrius
VšĮ „Penkta koja“
VšĮ „Rainiukas“
VšĮ „Naminukai“
VšĮ „Lesė“
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“
Lietuvos gyvūnų globos draugijos Šiaulių skyrius
VšĮ „SOS gyvūnai“
VšĮ „Katino svajonė“
VšĮ Mažeikių gyvūnų globos namai
VšĮ „Mažoji Liza“
Lietuvos gyvūnų globos draugijos Panevėžio skyrius
VšĮ Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugija
Žiaurus elgesys su gyvūnais tampa nebevaldomas, gyvūnų gerovės organizacijos vienijasi
Žiaurus elgesys su gyvūnais nėra naujiena Lietuvos visuomenėje, tačiau pastaruoju metu šie atvejai tampa tiesiog nebevaldomi. Vienų laikomi nepakeičiamais draugais ir pagalbininkais, dalies visuomenės gyvūnai nėra pripažįstami kaip pagarbos verta gyvybės forma.
Užtenka paminėti kelis atvejus, norint parodyti nežmogiškumo mąstą ir galimybes – sausio 27 d. Vaidotuose šuneliui perpjauta gerklė, vasario 14 d. Kalvarijoje kirviu kapota pusantrų metų mišrūnė kalytė, ją aštuonmečiui liepė kapoti girtas kaimietis, vasario 24 d. Plungėje skandintas šuo. Stebina ne tik nusikaltėlių elgesys, bet ir pareigūnų abejingumas. Pradėti ikiteisminiai tyrimai baigiasi arba nusikaltėlio nebaudžiamumu, arba minimaliomis baudomis, kurios nepriverčia nusikaltėlio susimastyti apie sukeltą skausmą ar blogį savyje. Nerimauti yra dėl ko, Plungės „skenduolio“ atveju šuo yra grąžintas savininkams, o gyvūnų gerovės organizacijos, aukodamos savo laiką ir lėšas, stengiasi gauti leidimą jį konfiskuoti ir rasti saugius namus.
Gyvūnų gerovės organizacijos vienijasi
Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrius, „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, „Lesė“, „Penkta koja“, „Rainiukas“, Gyvūnų globos fondas, „SOS gyvūnai“, Lietuvos gyvūnų globos draugijos Šiaulių skyrius, Panevėžio gyvūnų globos draugija, „Mindraja“, „Mažoji Liza“, Gyvūnų sterilizacijos fondas, „Naminukai“, Šiaulių gyvūnų globos namai, „Katino svajonė“, Mažeikių gyvūnų globos namai, Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugija bei „Padėk beglobiui“ vienijasi.
Kovoje prieš abejingumą, prieš pyktį, prieš neapykantą ir beširdiškumą. Nelaimių viešinimas ir kreipimasis nors ir duoda rezultatų, įstatymų bazė riboja savanorių galimybes ginti gyvūnus ir jų teises. Skriaudikų elgesys įrodo, kad žmogiškumas ir gėdos jausmas jiems nedaro įtakos, todėl siektina iš esmės peržiūrėti Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso straipsnius, reglamentuojančius atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais, sugriežtinant baudžiamąją atsakomybę ir padidinant administracinę atsakomybę tokiomis baudomis, kurios būtų adekvačios padarytam nusikaltimui.
Dažnas susirūpins, kad gyvūnų teisės bus ginamos labiau nei žmogaus, tačiau verta prisiminti, kad nubaustieji už gyvūnų skriaudimą dažniausiai vėliau padaro ar turi polinkį į kitus nusikaltimus, nukreiptus prieš silpnus ir negalinčius apsiginti.
Lietuva turi į ką lygiuotis
Šiuo metu Lietuvoje administracinių teisės pažeidimų kodekso 90 straipsnis numato sankcijas už žiaurų elgesį su gyvūnais (baudą nuo 100 iki 300 litų). Baudžiamojo kodekso 310 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnu, jei gyvūnas žuvo ar buvo suluošintas. Už šį nusikaltimą gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Nepaisant nusikaltimų žiaurumo, laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams dar niekada nebuvo pritaikyta. Dažniausiai apsiribojama minimalia administracine bauda, o nusikaltėliai toliau skleidžia neapykantą gatvėse ir kelią pavojų ne tik gyvūnams, bet ir žmogui.
Įstatymų bazė ir teismų praktika rodo, kad gyvūnų teisės Lietuvoje yra ginamos silpnai, palyginus su kitomis išvysčiusiomis pasaulio valstybėmis.
Griežtesnių įstatymų pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Lenkijoje nuo 2012 sausio 1 d įsigaliojo gyvūnų apsaugos įstatymo nauja redakcija, kurioje numatytos didesnės bausmės už žiaurų elgesį su gyvūnais (35 str.): (1) laisvės atėmimas arba apribojimas iki 2 metų (iki šiol buvo 1 metai), o ypatingo žiaurumo atvejais – iki 3 metų (iki šiol buvo iki 2 metų); (2) draudimas turėti (laikyti) gyvūną iki 10 metų; (3) gyvūno konfiskavimas ir draudimas užsiimti profesine veikla, verslu arba dirbti darbus, susijusius su gyvūnais; (4) piniginė bauda nuo 500 iki 100 000 Lenkijos zlotų, kurie teismo nurodymu skiriami gyvūnų gerovės tikslams (iki šiol buvo 25–2 500 zlotų). Dar vienas pokytis, į kurį verta atkreipti dėmesį – visuomeninės gyvūnų gerovės organizacijos teisme gali atstovauti nukentėjusiąjam, t. y. asmeniui, kurio gyvūnas nukentėjo nuo žiauraus elgesio ir kuris pats nenori ar negali dalyvauti teismo procese.
Lietuvos gyvūnų gerovės organizacijos tikisi būti išgirstos ne tik visuomenės, bet ir valdininkų, kurie gali inicijuoti pakeitimus. Diskusija ir nelaimių viešinimas yra būtini problemos sprendimo ir prevencijos elementai, bet ne mažiau svarbios yra griežtesnės bausmės, leidžiančios sutramdyti nusikaltėlius. Kaip manote, ar valdininkai pagaliau išgirs gyvūnų mylėtojus ir susirūpins esama situacija bei inicijuos pakeitimus?
Užtenka paminėti kelis atvejus, norint parodyti nežmogiškumo mąstą ir galimybes – sausio 27 d. Vaidotuose šuneliui perpjauta gerklė, vasario 14 d. Kalvarijoje kirviu kapota pusantrų metų mišrūnė kalytė, ją aštuonmečiui liepė kapoti girtas kaimietis, vasario 24 d. Plungėje skandintas šuo. Stebina ne tik nusikaltėlių elgesys, bet ir pareigūnų abejingumas. Pradėti ikiteisminiai tyrimai baigiasi arba nusikaltėlio nebaudžiamumu, arba minimaliomis baudomis, kurios nepriverčia nusikaltėlio susimastyti apie sukeltą skausmą ar blogį savyje. Nerimauti yra dėl ko, Plungės „skenduolio“ atveju šuo yra grąžintas savininkams, o gyvūnų gerovės organizacijos, aukodamos savo laiką ir lėšas, stengiasi gauti leidimą jį konfiskuoti ir rasti saugius namus.
Gyvūnų gerovės organizacijos vienijasi
Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrius, „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, „Lesė“, „Penkta koja“, „Rainiukas“, Gyvūnų globos fondas, „SOS gyvūnai“, Lietuvos gyvūnų globos draugijos Šiaulių skyrius, Panevėžio gyvūnų globos draugija, „Mindraja“, „Mažoji Liza“, Gyvūnų sterilizacijos fondas, „Naminukai“, Šiaulių gyvūnų globos namai, „Katino svajonė“, Mažeikių gyvūnų globos namai, Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugija bei „Padėk beglobiui“ vienijasi.
Kovoje prieš abejingumą, prieš pyktį, prieš neapykantą ir beširdiškumą. Nelaimių viešinimas ir kreipimasis nors ir duoda rezultatų, įstatymų bazė riboja savanorių galimybes ginti gyvūnus ir jų teises. Skriaudikų elgesys įrodo, kad žmogiškumas ir gėdos jausmas jiems nedaro įtakos, todėl siektina iš esmės peržiūrėti Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso straipsnius, reglamentuojančius atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais, sugriežtinant baudžiamąją atsakomybę ir padidinant administracinę atsakomybę tokiomis baudomis, kurios būtų adekvačios padarytam nusikaltimui.
Dažnas susirūpins, kad gyvūnų teisės bus ginamos labiau nei žmogaus, tačiau verta prisiminti, kad nubaustieji už gyvūnų skriaudimą dažniausiai vėliau padaro ar turi polinkį į kitus nusikaltimus, nukreiptus prieš silpnus ir negalinčius apsiginti.
Lietuva turi į ką lygiuotis
Šiuo metu Lietuvoje administracinių teisės pažeidimų kodekso 90 straipsnis numato sankcijas už žiaurų elgesį su gyvūnais (baudą nuo 100 iki 300 litų). Baudžiamojo kodekso 310 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnu, jei gyvūnas žuvo ar buvo suluošintas. Už šį nusikaltimą gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Nepaisant nusikaltimų žiaurumo, laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams dar niekada nebuvo pritaikyta. Dažniausiai apsiribojama minimalia administracine bauda, o nusikaltėliai toliau skleidžia neapykantą gatvėse ir kelią pavojų ne tik gyvūnams, bet ir žmogui.
Įstatymų bazė ir teismų praktika rodo, kad gyvūnų teisės Lietuvoje yra ginamos silpnai, palyginus su kitomis išvysčiusiomis pasaulio valstybėmis.
Griežtesnių įstatymų pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Lenkijoje nuo 2012 sausio 1 d įsigaliojo gyvūnų apsaugos įstatymo nauja redakcija, kurioje numatytos didesnės bausmės už žiaurų elgesį su gyvūnais (35 str.): (1) laisvės atėmimas arba apribojimas iki 2 metų (iki šiol buvo 1 metai), o ypatingo žiaurumo atvejais – iki 3 metų (iki šiol buvo iki 2 metų); (2) draudimas turėti (laikyti) gyvūną iki 10 metų; (3) gyvūno konfiskavimas ir draudimas užsiimti profesine veikla, verslu arba dirbti darbus, susijusius su gyvūnais; (4) piniginė bauda nuo 500 iki 100 000 Lenkijos zlotų, kurie teismo nurodymu skiriami gyvūnų gerovės tikslams (iki šiol buvo 25–2 500 zlotų). Dar vienas pokytis, į kurį verta atkreipti dėmesį – visuomeninės gyvūnų gerovės organizacijos teisme gali atstovauti nukentėjusiąjam, t. y. asmeniui, kurio gyvūnas nukentėjo nuo žiauraus elgesio ir kuris pats nenori ar negali dalyvauti teismo procese.
Lietuvos gyvūnų gerovės organizacijos tikisi būti išgirstos ne tik visuomenės, bet ir valdininkų, kurie gali inicijuoti pakeitimus. Diskusija ir nelaimių viešinimas yra būtini problemos sprendimo ir prevencijos elementai, bet ne mažiau svarbios yra griežtesnės bausmės, leidžiančios sutramdyti nusikaltėlius. Kaip manote, ar valdininkai pagaliau išgirs gyvūnų mylėtojus ir susirūpins esama situacija bei inicijuos pakeitimus?
Kaip sustiprinti šuns imunitetą?
Imunitetas – tai sudėtinga sistema, kuri apsaugo augintinį nuo užsikrėtimo ligomis, kovoja su virusais, bakterijomis, grybeliais, šalina iš organizmo toksinus, apsaugo nuo parazitų. Jeigu susilpnėja imuninė sistema, visos organizmo sistemos tampa pažeidžiamos, gali atsirasti ilgalaikių neigiamų pasekmių.
„Augintinių“ grupė „Facebook“ tinkle. Junkis ir tu, spausk LIKE.
Imuninę sistemą sudaro daug komponentų organizmo viduje ir išorėje. Išorinį fizinį barjerą sudaro didžiausias organas oda. Per dažnas maudymas sausina odą, susidaro mikroįtrūkimai, per kuriuos patenka bakterijos, maudant pašalinamas odą apsaugantis riebalinis sluoksnis. Ašaros ir seilės taip pat sulaiko svetimkūnius. Žarnyno, kvėpavimo takų gleivinė veikia kaip išorinis organizmo barjeras nuo ligų sukėlėjų. Organizmo viduje yra daugybė gerųjų bakterijų, kurios padeda kovoti su patogenais, gerųjų bakterijų skaičius yra netgi didesnis nei visų kitų organizmo ląstelių. Limfiniuose mazguose gaminamos imuninės ląstelės. Infekcijos metu limfmazgiai padidėja, tampa apčiuopiami kaklo, pažasties ir kirkšnies srityse.
Imuninę sistemą silpnina patirtas stresas, ypatingai, jeigu jis yra ilgalaikis arba gyvūnas negali jo išvengti, traumos, labiausiai kenkia nepilnavertė mityba ir aktyvumo stoka. Net aplinkos faktoriai – kvapai, garsai, šviesa – veikia imuniteto ląstelių biocheminius procesus.
Imunitetą stiprina:
Fizinė veikla. Raumenų veikla aktyvina limfinius mazgus, o būtent jie yra atsakingi už gyvūno imunitetą. Todėl visiems šunims, net jei jie kambariniai ir iš prigimties neaktyvūs, būtina pastovi fizinė veikla.
Net aplinkos faktoriai – kvapai, garsai, šviesa – veikia imuniteto ląstelių biocheminius procesus.
Mityba. Įrodyta, jog jeigu šuo negauna reikiamų mitybos elementų, ne tik jo, bet ir palikuonių imuninė sistema bus žymiai silpnesnė. Tokių palikuonių imunitetas bus silpnas net ir esant tinkamai mitybai. Todėl kokybiškas šunų maistas yra labai svarbus ne tik pačio šuns, bet ir jo palikuonių sveikatai. O maisto kokybė priklauso nuo jo ingredientų kokybės. Subalansuota ir pritaikyta rūšiai mityba mažina vėžio atsiradimo tikimybę.
Vitaminai. Jeigu šuns maistas nėra aukščiausios klasės, vitaminų trūkumą galima kompensuoti kartkartėmis naudojant papildus. Papildai labai reikalingi augantiems šuniukams, šuningoms, laktuojančioms kalėms, seniems šunims. Tačiau svarbu naudoti gyvūnui individualiai tinkamus vitaminus ir neperdozuoti. Visi antioksidantai – vitaminai A, D, C, E, selenas – stiprina imunitetą. Tai pat reikalingi: vitaminas B6 – didina organizmo atsparumą infekcijoms; cinkas – dėl šio mikroelemento trūkumo didėja infekcijų rizika, cinkas skatina žaizdų gijimą ir imunitetą stiprinančių ląstelių gamybą.
Lašišų aliejuje yra tinkamas Omega-3 ir Omega-6 riebalų rūgščių santykis, todėl jis stiprina širdį ir imuninę sistemą. Be to, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, slopina uždegiminius procesus organizme, taip skatindamas gijimą. Bet kokie žuvų taukai yra labai naudingi visam šuns organizmui. Be to jie yra aromatingi, todėl užpilti ant sauso šuns maisto pagerina jo skonį.
Jeigu palaikysite šuns imuninę sistemą, apsaugosite jį nuo ligų ir bereikalingo antibiotikų vartojimo. O antibiotikai gydo tik bakterines infekcijas ir pasižymi imunitetą silpninančiomis savybėmis.
„Augintinių“ grupė „Facebook“ tinkle. Junkis ir tu, spausk LIKE.
Imuninę sistemą sudaro daug komponentų organizmo viduje ir išorėje. Išorinį fizinį barjerą sudaro didžiausias organas oda. Per dažnas maudymas sausina odą, susidaro mikroįtrūkimai, per kuriuos patenka bakterijos, maudant pašalinamas odą apsaugantis riebalinis sluoksnis. Ašaros ir seilės taip pat sulaiko svetimkūnius. Žarnyno, kvėpavimo takų gleivinė veikia kaip išorinis organizmo barjeras nuo ligų sukėlėjų. Organizmo viduje yra daugybė gerųjų bakterijų, kurios padeda kovoti su patogenais, gerųjų bakterijų skaičius yra netgi didesnis nei visų kitų organizmo ląstelių. Limfiniuose mazguose gaminamos imuninės ląstelės. Infekcijos metu limfmazgiai padidėja, tampa apčiuopiami kaklo, pažasties ir kirkšnies srityse.
Imuninę sistemą silpnina patirtas stresas, ypatingai, jeigu jis yra ilgalaikis arba gyvūnas negali jo išvengti, traumos, labiausiai kenkia nepilnavertė mityba ir aktyvumo stoka. Net aplinkos faktoriai – kvapai, garsai, šviesa – veikia imuniteto ląstelių biocheminius procesus.
Imunitetą stiprina:
Fizinė veikla. Raumenų veikla aktyvina limfinius mazgus, o būtent jie yra atsakingi už gyvūno imunitetą. Todėl visiems šunims, net jei jie kambariniai ir iš prigimties neaktyvūs, būtina pastovi fizinė veikla.
Net aplinkos faktoriai – kvapai, garsai, šviesa – veikia imuniteto ląstelių biocheminius procesus.
Mityba. Įrodyta, jog jeigu šuo negauna reikiamų mitybos elementų, ne tik jo, bet ir palikuonių imuninė sistema bus žymiai silpnesnė. Tokių palikuonių imunitetas bus silpnas net ir esant tinkamai mitybai. Todėl kokybiškas šunų maistas yra labai svarbus ne tik pačio šuns, bet ir jo palikuonių sveikatai. O maisto kokybė priklauso nuo jo ingredientų kokybės. Subalansuota ir pritaikyta rūšiai mityba mažina vėžio atsiradimo tikimybę.
Vitaminai. Jeigu šuns maistas nėra aukščiausios klasės, vitaminų trūkumą galima kompensuoti kartkartėmis naudojant papildus. Papildai labai reikalingi augantiems šuniukams, šuningoms, laktuojančioms kalėms, seniems šunims. Tačiau svarbu naudoti gyvūnui individualiai tinkamus vitaminus ir neperdozuoti. Visi antioksidantai – vitaminai A, D, C, E, selenas – stiprina imunitetą. Tai pat reikalingi: vitaminas B6 – didina organizmo atsparumą infekcijoms; cinkas – dėl šio mikroelemento trūkumo didėja infekcijų rizika, cinkas skatina žaizdų gijimą ir imunitetą stiprinančių ląstelių gamybą.
Lašišų aliejuje yra tinkamas Omega-3 ir Omega-6 riebalų rūgščių santykis, todėl jis stiprina širdį ir imuninę sistemą. Be to, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, slopina uždegiminius procesus organizme, taip skatindamas gijimą. Bet kokie žuvų taukai yra labai naudingi visam šuns organizmui. Be to jie yra aromatingi, todėl užpilti ant sauso šuns maisto pagerina jo skonį.
Jeigu palaikysite šuns imuninę sistemą, apsaugosite jį nuo ligų ir bereikalingo antibiotikų vartojimo. O antibiotikai gydo tik bakterines infekcijas ir pasižymi imunitetą silpninančiomis savybėmis.
Pavasario šauklys vieversys dar nepasirodė
Kalendorius jau skelbia pavasarį, tačiau gamta dar neskuba budintis.
„Pavasario dar šiek tiek teks palaukti. Savaitgalį dar žadamas šaltukas. Bet jis, tikėkimės, jau bus paskutinis“, – teigė Klaipėdos universiteto Botanikos sodo direktorė Ona Rūta Žadeikienė.
Snieguolės dar nesirodo
Botanikai pavasario pranašais vadina lazdynus ir snieguoles, tačiau baltais žiedais dar sniegui nepasitraukus apsikraunančios gėlės dar nesirodo. „Žiema šiemet buvo rami, nesunki, augalai puikiai išgyveno. Tačiau sodininkams patarčiau dar neskubėti nuraišioti medelių – pavasario saulė kartais būna itin kaitri ir nudegina augalą. Dažnai galvojama, kad augalas nušalo, iš tiesų jis būna nudegęs saulės“, – aiškino specialistė.
Pernai vasarį žemę sukaustę šalčiai pakando forsitijas – ankstyvą pavasarį geltonai pražystančius krūmelius ir Lietuvoje retai kur jie prasiskleidė. Šiemet, prognozuoja botanikai, forsitijos ir vėl nusidažys geltonai.
„Vis tik gamta jau budinasi, girdime kaip upeliai srauniau čiurlena. Dar pakentėkime porą savaičių“, – šypsojosi O.R.Žadeikienė.
Nesulaukia vieversio
Ventės rago ornitologinės stoties darbuotojai jau pasitinka grįžtančius paukščius. Tačiau migracija kol kas dar labai silpna. Jau pasirodė pilkosios žąsys, rudieji kirai, didieji kormoranai.
Tačiau pavasario pranašo – vieversio – dar nematyti. Praėjusiais metais vieversys pasirodė vasario 24 d., užpernai – kovo 1 d.
„Jau girdime pavasariškai čiulbančias zyles, tačiau labiausiai laukiame vieversio. Ne veltui lietuviai iš senų laikų šį giesmininką vadina pavasario ženklu“, – teigė ornitologijos stoties vadovas Vytautas Jusys.
Didžioji paukščių migracija numatoma kovo antroje pusėje, tuomet pro Ventės rago ornitologijos stotį praskrenda didžiausias srautas paukščių. Paskutiniai paukščiai pasirodo gegužę, tarp jų ir šiaurinė pečialinda, raudongalvės sniegenos. Tiesa, jos ir pirmosios ir išsiruošia į šiltus kraštus.
Nidos girininkas Kęstutis Dikšas taip pat kasdien dairosi pavasario ženklų. „Deja, miškuose dar likę nemažai sniego. Teks palaukti kurį laiką, kol jis nutirps“, – teigė girininkas. Pavasarį miškuose išduoda pasikeitęs kvapas – pakvimpa augalai, grybai.
„Pavasario dar šiek tiek teks palaukti. Savaitgalį dar žadamas šaltukas. Bet jis, tikėkimės, jau bus paskutinis“, – teigė Klaipėdos universiteto Botanikos sodo direktorė Ona Rūta Žadeikienė.
Snieguolės dar nesirodo
Botanikai pavasario pranašais vadina lazdynus ir snieguoles, tačiau baltais žiedais dar sniegui nepasitraukus apsikraunančios gėlės dar nesirodo. „Žiema šiemet buvo rami, nesunki, augalai puikiai išgyveno. Tačiau sodininkams patarčiau dar neskubėti nuraišioti medelių – pavasario saulė kartais būna itin kaitri ir nudegina augalą. Dažnai galvojama, kad augalas nušalo, iš tiesų jis būna nudegęs saulės“, – aiškino specialistė.
Pernai vasarį žemę sukaustę šalčiai pakando forsitijas – ankstyvą pavasarį geltonai pražystančius krūmelius ir Lietuvoje retai kur jie prasiskleidė. Šiemet, prognozuoja botanikai, forsitijos ir vėl nusidažys geltonai.
„Vis tik gamta jau budinasi, girdime kaip upeliai srauniau čiurlena. Dar pakentėkime porą savaičių“, – šypsojosi O.R.Žadeikienė.
Nesulaukia vieversio
Ventės rago ornitologinės stoties darbuotojai jau pasitinka grįžtančius paukščius. Tačiau migracija kol kas dar labai silpna. Jau pasirodė pilkosios žąsys, rudieji kirai, didieji kormoranai.
Tačiau pavasario pranašo – vieversio – dar nematyti. Praėjusiais metais vieversys pasirodė vasario 24 d., užpernai – kovo 1 d.
„Jau girdime pavasariškai čiulbančias zyles, tačiau labiausiai laukiame vieversio. Ne veltui lietuviai iš senų laikų šį giesmininką vadina pavasario ženklu“, – teigė ornitologijos stoties vadovas Vytautas Jusys.
Didžioji paukščių migracija numatoma kovo antroje pusėje, tuomet pro Ventės rago ornitologijos stotį praskrenda didžiausias srautas paukščių. Paskutiniai paukščiai pasirodo gegužę, tarp jų ir šiaurinė pečialinda, raudongalvės sniegenos. Tiesa, jos ir pirmosios ir išsiruošia į šiltus kraštus.
Nidos girininkas Kęstutis Dikšas taip pat kasdien dairosi pavasario ženklų. „Deja, miškuose dar likę nemažai sniego. Teks palaukti kurį laiką, kol jis nutirps“, – teigė girininkas. Pavasarį miškuose išduoda pasikeitęs kvapas – pakvimpa augalai, grybai.
Policijos šuo Grodas pamiškėje surado pradingusią ir sušalusią moterį
Ukmergės rajono policijos komisariato pareigūnai kartu su keturkoju pagalbininku ketvirtadienį ieškojo iš namų nežinoma kryptimi išėjusios moters.
Pagalbos skambučio policijos budėtojas sulaukė apie 15 val. Paskambinusi moteris, gyvenanti Deltuvos seniūnijoje, prašė padėti surasti dingusią uošvienę. 60 metų moters elgesys pastarosiomis dienomis namiškiams kėlė nerimą, tad jie nuolat ją stebėjo.
Vilniaus apskrities VPK praneša, kad niekas iš artimųjų nepastebėjo, kuriuo metu ir kur link moteris išėjo. Pirmiausia šeimynykščiai šešiasdešimtmetę bandė surasti savo jėgomis. Tačiau pabijoję, kad sutemus bus dar sunkiau, pagalbos kreipėsi į policiją.
Atvykęs policijos komisariato kinologas su dresuotu šunimi Grodu pirmiausia surado pėdsakus ir ėmė jais sekti. Suradus dingusiosios paltą, buvo aišku, kad pasirinkta teisinga kryptis. Maždaug už pusantro kilometro nuo namų, pamiškėje pareigūnas pastebėjo pradingėlę.
Tik palaidinę dėvinčią, sušalusią moterį pareigūnas palydėjo į namus. Buvo iškviesta greitoji medicininė pagalba, o moteris patikėta medikų globai.
Pagalbos skambučio policijos budėtojas sulaukė apie 15 val. Paskambinusi moteris, gyvenanti Deltuvos seniūnijoje, prašė padėti surasti dingusią uošvienę. 60 metų moters elgesys pastarosiomis dienomis namiškiams kėlė nerimą, tad jie nuolat ją stebėjo.
Vilniaus apskrities VPK praneša, kad niekas iš artimųjų nepastebėjo, kuriuo metu ir kur link moteris išėjo. Pirmiausia šeimynykščiai šešiasdešimtmetę bandė surasti savo jėgomis. Tačiau pabijoję, kad sutemus bus dar sunkiau, pagalbos kreipėsi į policiją.
Atvykęs policijos komisariato kinologas su dresuotu šunimi Grodu pirmiausia surado pėdsakus ir ėmė jais sekti. Suradus dingusiosios paltą, buvo aišku, kad pasirinkta teisinga kryptis. Maždaug už pusantro kilometro nuo namų, pamiškėje pareigūnas pastebėjo pradingėlę.
Tik palaidinę dėvinčią, sušalusią moterį pareigūnas palydėjo į namus. Buvo iškviesta greitoji medicininė pagalba, o moteris patikėta medikų globai.
Tūkstančius gyvūnų kasmet išgelbėjanti gyvūnų prieglauda „SOS gyvūnai“ švenčia veiklos jubiliejų.
VšĮ „SOS gyvūnai“ kovo pirmąją švęs penkerių metų gimtadienį. Organizacija įkurta privačia iniciatyva, nefinansuojant valstybinėms organizacijoms.
2009 metais veiklą pradėjusi organizacija įkurta kelių entuziastingų savanorių. Pradžioje, savanoriai gyvūnus globojo savo namuose ir nuomojamose patalpose.
Gavusi pirmąją paramą, kurią skiria gyventojai nuo savo sumokamo gyventojų pajamų mokesčio, organizacija įsigijo pirmąjį mobilųjį namelį.
Prieglauda nuolat auga, poreikis gyvūnų apgyvendinimo plotui didėja, nes pamestinukų skaičius auga ir tempai mažėti nežada. Todėl savo penktojo gimtadienio proga bus atvertos naujojo modulinio prieglaudos namelio durys. 2010 m., įsigytame nuosavame žemės sklype yra keturios patalpos gyvūnų laikymui. Naujojoje patalpoje įrengtas netgi veterinarijos kabinetas, kad gyvūnams būtų suteikta būtinoji pagalba. Tai pirmoji tokio tipo prieglauda Lietuvoje.
Gyvūnų komfortui užtikrinti, VšĮ “SOS gyvūnai” įrengė naują šiluminę katilinę, kuri aprūpins šiluma naujus ir jau esamus gyvūnų namelius, esančius Minsko plente.
„Siekiame tapti pirmąją oficialiai patvirtinta ir tik neabejingų žmonių paramos dėka pastatyta gyvūnų prieglauda, kuri atitinka visus valstybinius reikalavimus gyvūnų globos namams.“ – Teigia Ilona Rėklaitytė-Mezenceva, VšĮ “SOS gyvūnai” direktorė.
Penkeri veiklos metai buvo sėkmingi ne tik plėtros, bet ir visuomeninės veiklos atžvilgiu. Vykdytos ilgalaikės gyvūnų dovanojimo ir „SOS gyvūnų“ veiklos viešinimo programos prekybos centruose „Panorama“ (2009 m.) ir „Ozas“ (2009-2012 m.), taip pat mokyklose vykdomos „gerumo pamokėlės“ skatina vaikus jautriai reaguoti į juos supančią aplinką ir atjausti nuskriaustuosius.
Per 2011 metus organizacija prieglobstį suteikė 886 gyvūnams. Iš jų – 531 katė ir 350 šuneliai. Rastų gatvėje, valkataujančių, neturinčių namų augintinių organizacija priglaudė daugiu nei 800. Daliai šių gyvūnų, t.y. 767 surado nuolatinius namus. Likusieji, dažniausiai senesni, silpnesni ar ne tokie simpatiški nuolat gyvena prieglaudoje arba pas laikinus šeimininkus. Tik 21 gyvūnas iš visų, patekusių į prieglaudą buvo gražinti teisėtiems šeimininkams, nes šie ieškojo pabėgusio gyvūno
“Nuoširdžiai esame dėkingi tiems, kuriems nesvetimas gyvūno skausmas ir kurie kasdien pinigine ar darbo išraiška prisideda prie prieglaudos veiklos, jos augimo ir sąlygų gerinimo. Todėl minėdami penkerių metų jubiliejų maloniai kviečiame visuomenę apsilankyti mūsų šventėje, susipažinti su mūsų pasiekimais, kurie nebūtų įmanomi be Jūsų pagalbos ir aplankyti mūsų globotinius”. – sako Ilona Rėklaitytė-Mezenceva.
2009 metais veiklą pradėjusi organizacija įkurta kelių entuziastingų savanorių. Pradžioje, savanoriai gyvūnus globojo savo namuose ir nuomojamose patalpose.
Gavusi pirmąją paramą, kurią skiria gyventojai nuo savo sumokamo gyventojų pajamų mokesčio, organizacija įsigijo pirmąjį mobilųjį namelį.
Prieglauda nuolat auga, poreikis gyvūnų apgyvendinimo plotui didėja, nes pamestinukų skaičius auga ir tempai mažėti nežada. Todėl savo penktojo gimtadienio proga bus atvertos naujojo modulinio prieglaudos namelio durys. 2010 m., įsigytame nuosavame žemės sklype yra keturios patalpos gyvūnų laikymui. Naujojoje patalpoje įrengtas netgi veterinarijos kabinetas, kad gyvūnams būtų suteikta būtinoji pagalba. Tai pirmoji tokio tipo prieglauda Lietuvoje.
Gyvūnų komfortui užtikrinti, VšĮ “SOS gyvūnai” įrengė naują šiluminę katilinę, kuri aprūpins šiluma naujus ir jau esamus gyvūnų namelius, esančius Minsko plente.
„Siekiame tapti pirmąją oficialiai patvirtinta ir tik neabejingų žmonių paramos dėka pastatyta gyvūnų prieglauda, kuri atitinka visus valstybinius reikalavimus gyvūnų globos namams.“ – Teigia Ilona Rėklaitytė-Mezenceva, VšĮ “SOS gyvūnai” direktorė.
Penkeri veiklos metai buvo sėkmingi ne tik plėtros, bet ir visuomeninės veiklos atžvilgiu. Vykdytos ilgalaikės gyvūnų dovanojimo ir „SOS gyvūnų“ veiklos viešinimo programos prekybos centruose „Panorama“ (2009 m.) ir „Ozas“ (2009-2012 m.), taip pat mokyklose vykdomos „gerumo pamokėlės“ skatina vaikus jautriai reaguoti į juos supančią aplinką ir atjausti nuskriaustuosius.
Per 2011 metus organizacija prieglobstį suteikė 886 gyvūnams. Iš jų – 531 katė ir 350 šuneliai. Rastų gatvėje, valkataujančių, neturinčių namų augintinių organizacija priglaudė daugiu nei 800. Daliai šių gyvūnų, t.y. 767 surado nuolatinius namus. Likusieji, dažniausiai senesni, silpnesni ar ne tokie simpatiški nuolat gyvena prieglaudoje arba pas laikinus šeimininkus. Tik 21 gyvūnas iš visų, patekusių į prieglaudą buvo gražinti teisėtiems šeimininkams, nes šie ieškojo pabėgusio gyvūno
“Nuoširdžiai esame dėkingi tiems, kuriems nesvetimas gyvūno skausmas ir kurie kasdien pinigine ar darbo išraiška prisideda prie prieglaudos veiklos, jos augimo ir sąlygų gerinimo. Todėl minėdami penkerių metų jubiliejų maloniai kviečiame visuomenę apsilankyti mūsų šventėje, susipažinti su mūsų pasiekimais, kurie nebūtų įmanomi be Jūsų pagalbos ir aplankyti mūsų globotinius”. – sako Ilona Rėklaitytė-Mezenceva.
Klastotė: paaiškėjo, kaip buvo nufilmuotas internete didelio populiarumo sulaukęs filmukas apie paršelio išgelbėtą ožiuką.
Daugelio interneto vartotojų dėmesio sulaukęs už širdies griebiantis filmukas apie tai, kaip skęstantį ožiuką išgelbsti bebaimis paršelis, nėra atsitiktinių žiūrovų užfiksuota dokumentika. Apie tai pranešė dienraštis „The New York Times“.
„Augintinių“ grupė „Facebook“ tinkle. Junkis ir tu, spausk LIKE.
Leidinio duomenimis, šio tikroviško epizodo autoriai dirba televizijos kanale „Comedy Central“, o jaudinanti gelbėjimo scena yra iš naujo televizijos serialo „Nathan for You“. Patys kūrėjai tvirtina, kad neketino sąmoningai apgaudinėti žiniasklaidos priemonių ir interneto vartotojų, tačiau jie ir nesitikėjo, kad filmukas taps toks populiarus (šiuo metu svetainėje „YouTube“ jį peržiūrėjo beveik 7,5 mln. žmonių).
Kaip paaiškėjo dabar, filmuojant epizodą, kuriame paršelis skuba į pagalbą neva skęstančiam ožiukui, dirbo apie dvidešimt įvairių sričių profesionalų, tarp jų narai, dresuotojai ir gyvūnų teisių apsaugos organizacijų atstovai.
Gailų ožiuko riksmą teko primontuoti ant nufilmuoto vaizdo, nes patys keturkojai filmuko herojai neišsigando vandens ir mielai jame leido laiką. Be to, plaukti reikiama kryptimi nenorėjusiam paršeliui buvo pagamintas specialus plastikinis koridorius, kad jis reikiamu metu atsidurtų greta ožiuko.
VIDEO: Filmukas, kaip paršelis išgelbsti ožiuką, sulaukė didelio populiarumo.
Filmukas svetainėje „YouTube“ buvo paviešintas 2012 metų rugsėjį. Jo autorius Nathanas Fielderis iš filmavimo dalyvių paėmė rašytinius pasižadėjimus neprasitarti apie tai, ką jie veikė, todėl niekas iki šiol ir neatskleidė tiesos. Kai filmukas sulaukė didelio interneto vartotojų susidomėjimo, apie jį pranešė ir daugelis suklaidintų JAV žiniasklaidos priemonių. Taip filmukas tapo dar populiaresnis.
Pats N.Fielderis pareiškė, kad nei jis, nei jo kolegos neprisidėjo prie filmuko platinimo ir reklamos, tad visas ažiotažas ir populiarumas jį gerokai nustebino. Kaip buvo filmuojama paršelio ir ožiuko scena, galite pasižiūrėti čia.
„Augintinių“ grupė „Facebook“ tinkle. Junkis ir tu, spausk LIKE.
Leidinio duomenimis, šio tikroviško epizodo autoriai dirba televizijos kanale „Comedy Central“, o jaudinanti gelbėjimo scena yra iš naujo televizijos serialo „Nathan for You“. Patys kūrėjai tvirtina, kad neketino sąmoningai apgaudinėti žiniasklaidos priemonių ir interneto vartotojų, tačiau jie ir nesitikėjo, kad filmukas taps toks populiarus (šiuo metu svetainėje „YouTube“ jį peržiūrėjo beveik 7,5 mln. žmonių).
Kaip paaiškėjo dabar, filmuojant epizodą, kuriame paršelis skuba į pagalbą neva skęstančiam ožiukui, dirbo apie dvidešimt įvairių sričių profesionalų, tarp jų narai, dresuotojai ir gyvūnų teisių apsaugos organizacijų atstovai.
Gailų ožiuko riksmą teko primontuoti ant nufilmuoto vaizdo, nes patys keturkojai filmuko herojai neišsigando vandens ir mielai jame leido laiką. Be to, plaukti reikiama kryptimi nenorėjusiam paršeliui buvo pagamintas specialus plastikinis koridorius, kad jis reikiamu metu atsidurtų greta ožiuko.
VIDEO: Filmukas, kaip paršelis išgelbsti ožiuką, sulaukė didelio populiarumo.
Filmukas svetainėje „YouTube“ buvo paviešintas 2012 metų rugsėjį. Jo autorius Nathanas Fielderis iš filmavimo dalyvių paėmė rašytinius pasižadėjimus neprasitarti apie tai, ką jie veikė, todėl niekas iki šiol ir neatskleidė tiesos. Kai filmukas sulaukė didelio interneto vartotojų susidomėjimo, apie jį pranešė ir daugelis suklaidintų JAV žiniasklaidos priemonių. Taip filmukas tapo dar populiaresnis.
Pats N.Fielderis pareiškė, kad nei jis, nei jo kolegos neprisidėjo prie filmuko platinimo ir reklamos, tad visas ažiotažas ir populiarumas jį gerokai nustebino. Kaip buvo filmuojama paršelio ir ožiuko scena, galite pasižiūrėti čia.
Lietuviška veislė: būti ar žūti?
Skalikai, žemaitukai, Šilavoto karpis, šilauogės – nacionalinės veislės, garsinančios Lietuvą užsienyje, tačiau balansuojančios ties išnykimo riba. Ar pakankamai puoselėjame nacionalinių veislių genofondą?
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija siūlo įamžinti lietuvių skalikus kaip medžioklės simbolį – Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, pastatyti jiems skulptūrą. Tačiau ar nenutiks taip, kad vieną dieną šią vienintelę lietuvišką šuns veislę primins tik šaltas monumentas?Rašytiniai šaltiniai liudija, kad XV a. kunigaikščiai į medžioklę vesdavosi ir skalikus. Viduramžiais didikai laikė didele garbe savo dvare turėti būrį šių šunų.
Ikikarinėje Lietuvoje skalikai buvo paplitę, bet pokario metais veislė labai išretėjo, buvo mišrinama su įvairiais šunimis.
1974 m., pradėjus tvarkyti medžioklinę šunininkystę, buvo likę tik 78 į lietuvių skalikus panašūs šunys, bet ir tie dauguma jų neturėjo kilmės dokumentų.
Prie veislės atkūrimo daug prisidėjo kinologijos entuziastai Z.Goštautas, V.Morkūnas, A.Penkauskas. V.Klovas parengė pirmąjį lietuvių skalikų veislės standartą. Bendromis kinologų ir medžiotojų pastangomis 1981 m. pirmą kartą buvo organizuota lietuvių skalikų paroda, joje dalyvavo 62 šunys.
Verčiasi iš savo kišenės
Šiandien Lietuvoje amsi daugiau nei 400 kilmės dokumentus turinčių skalikų. Lietuvių skalikų augintojų sąjungos prezidentas Ričardas Barzdenis sako, kad to užtenka užtikrinti veislės išlikimą.
„Noras išsaugoti veislę yra, tačiau tuo iš esmės užsiima entuziastai. ES išmokų negauname, nes skalikas teisės aktuose buvo įformintas ne kaip ūkinis, o kaip medžioklinis gyvūnas. Todėl verčiamės iš savo kišenės“, – pasakojo R.Barzdenis.
Skalikai sugeba tiksliai sekti pėdsakais ir greitai surasti medžiojamą žvėrį. Priartėjęs prie žvėries per 60–80 m, šuo pradeda loti ir ima varyti laimikį medžiotojų link. Tačiau ši šimtmečius vertinta šuns savybė vis mažiau svarbi, mat medžioklės būdai keičiasi.
Skalikas gali būti ir labai geras kraujasekys – tik reikia su juo padirbėti. Gaila, kad ši šuns savybė nelabai garsinama.
„Skalikas gali būti ir labai geras kraujasekys – tik reikia su juo padirbėti. Gaila, kad ši šuns savybė nelabai garsinama. Be to, tai yra fiziškai stiprus šuo, galintis apginti šeimininką, pavyzdžiui, nuo puolančio šerno“, – gerų žodžių skalikui negailėjo R.Barzdenis.
Jis pabrėžė, kad entuziastų pastangomis skalikas tampa vis žinomesnis ir užsienyje. Kasmet po 20 šios veislės šunų iškeliauja į Rusiją ir Baltarusiją. Trys ar keturi skalikai per pastaruosius dvejus metus išvežti į JAV.
„Prieš mėnesį vieną skalikiuką iš Kupiškio rajono išsivežė latviai“, – pasidžiaugė pašnekovas.
Skalikų plitimui pasaulyje įtakos turi veislės pristatymas tarptautinėse parodose. „Praėjusių metų rudenį vykome į Lenkiją. Pamačiusi, kaip mūsų skalikas demonstruoja paklusnumą, kaip atlieka kraujasekystės bandymus voljeruose, viena ekspertė iš Vokietijos užsisakė šuniuką“, – sakė R.Barzdenis.
Užsieniečiai skverbiasi į rinką
2010-ųjų rugsėjį dešimt Lietuvos raitelių iš Senųjų Trakų leidosi į 2 tūkst. km istorinę kelionę, norėdami kaip ir viduramžiais pagirdyti lietuvių žirgus Juodojoje jūroje. Kaip ir anais laikais, keliauninkai risnojo žemaitukų veislės žirgais.
Žemaitukai – viena iš seniausių arklių veislių Europoje, žinios apie juos siekia nuo VI–VII amžiaus. Jie sudaro Lietuvos arklių genetinį aukso fondą.
2013 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 556 kilmės dokumentus turintys žemaitukai. 1994-aisiais, kai buvo sumanyta atkurti veislę, šalyje buvo rasti vos 42 šie arkliai.
„Arklių skaičius per tą laiką išaugo daugiau nei dešimt kartų. Atrodytų, yra kuo džiaugtis, tačiau mes žinome, kad šis darbas galėjo vykti sklandžiau“, – neslėpė Žemaitukų arklių augintojų asociacijos pirmininkė Valė Macijauskienė. Moteris teigia pasigendanti valstybinio požiūrio ir nuoseklumo.
Lietuva yra įsipareigojusi išsaugoti žemaitukų veislę. Tačiau tai padaryti vis sunkiau, nes į šalį skverbiasi užsienio organizacijų finansuojami tarpininkai, neslepiantys interesų Lietuvos rinką užpildyti atvežtinėmis arklių veislėmis.
„Prieš komercinį interesą vis sunkiau atsilaikyti: verslininkai mieliau renkasi užsienietiškas veisles. Lazda turi du galus: viena vertus, išauginai gerą eržilą, bet niekas šalyje jo neperka. O parduoti užsieniečiams gaila, nes neteksime puikios genetinės medžiagos. Pasigendame moralinio ir materialinio žemaitukų augintojų skatinimo – paramos sistema sukurta taip, kad užsienietišką veislę auginti labiau apsimoka nei lietuvišką“, – įsitikinusi V.Macijauskienė.
Prarasta mokslininkų karta
Žemaitukas – universalus arklys, tinkamas sportiniam jojimui, laisvalaikio jodinėjimui, kroviniui gabenti. Jis pasižymi jėga, manevringumu, ištverme ir bėgimo greičiu. Patogus ir vaikams, ir suaugusiesiems.
„Santykis su žmogumi jiems pats svarbiausias. Kai ant veislinio energingo eržilo užsodina neįgalų vaiką, arklys persimaino, įsijaučia į jojiko būklę. Šie arkliai prieraišūs: labai jautriai išgyvena šėrikų ir trenerių pasikeitimą“, – kalbėjo prie žemaituko veislės atkūrimo smarkiai prisidėjusi V.Macijauskienė.
Pasigendame moralinio ir materialinio žemaitukų augintojų skatinimo – paramos sistema sukurta taip, kad užsienietišką veislę auginti labiau apsimoka nei lietuvišką.
Kalbant apie veislės išlikimo perspektyvas, ji įžvelgia dar vieną grėsmę: „Problema ta, kad arklių jau yra, bet trūksta žmonių, kurie mokėtų tinkamai elgtis su šia veisle. Jauno specialisto mokslo institute neįmanoma įdarbinti, tad jis negali dirbti šalia patyrusio mokslininko, kad būtų užtikrinamas darbų tęstinumas. Aš taip užaugau, o pati išsiugdyti žmogaus negaliu, nes etatai nuolat mažinami.“
Užsienio įmonės Lietuvoje atlieka rinkos žvalgytuves, o Lietuva žemaitukų populiarinimu svetur nesirūpina. „Reikėtų dalyvauti tarptautinėse parodose, mugėse, išvežti, parodyti, pristatyti veislę. Dabar gi net Lietuvoje ši nacionalinė veislė nėra deramai pristatoma – žmonės apie ją sužino tik iš lūpų į lūpas“, – apgailestavo asociacijos pirmininkė.
Tarptautinis pripažinimas
Šiuo metų laiku užsukus apžiūrėti Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo šilauogių kolekcijos, nėra kuo žavėtis – augalai ramiai ilsisi ir laukia vegetacijos pradžios.
Tačiau vieną dieną augalai aplips sunkiomis, vos į delną telpančiomis šilauogių kekėmis – lietuviams pavyko išvesti veislę, kuri nuo užsienietiškų skiriasi ankstyvumu, derlingumu, puikiu skoniu ir vertinga biochemine sudėtimi.
Šilauogių veislės „Danutė“ ir „Freda“ – tai kruopštaus mokslininkų darbo rezultatas, kuriam pasiekti reikėjo daugiau nei trylikos metų. Mokslininkų užsispyrimas nenuėjo perniek – lietuviškos šilauogės pripažintos tarptautiniu mastu. Jos įrašytos ne tik į Lietuvos nacionalinį, bet ir į Europos sodo augalų veislių sąrašus.
Šilauogių sodinukai – deficitas
Botanikos sodo bendruomenė džiaugiasi, kad šis iš Šiaurės Amerikos į Europą atkeliavęs augalas puikiai prisitaikė prie Lietuvos klimato sąlygų: kasmet dera, nebijo pavasarinių šalnų, o uogų vertė patvirtinta daugybe mokslinių tyrimų.
„Paklausa didžiulė – patenkiname tik kokius 5 proc. šių uogų poreikių. Žmonės labai rūpinasi sveikata, todėl susidomėjimas šilauogėmis kasmet didėja. Pirma – tai ankstyvesnės uogos už kitas. Antra – jos pasižymi labai geromis cheminėmis savybėmis“, – pasakojo šilauogių veisles tyrusi mokslininkė dr. Laima Česonienė.
Šilauogės yra nepakeičiamos mūsų regėjimui, geram nervų sistemą sudarančių ląstelių funkcionavimui, kraujagyslių būklės kokybei. Be to, augalai vertingi ne tik maistiniu ir vaistiniu požiūriu, bet yra ir dekoratyvūs.
„Trečias dalykas: žmonėms vis labiau imponuoja šūkis „Pirk prekę lietuvišką“, todėl jie pageidauja būtent mūsų, o ne užsieninių šilauogių, nors pernai lietuviškas sodinukas kainavo 40 Lt, kai kitų veislių – vos 15–20 Lt“, – lygino L.Česonienė.
Tačiau šilauoges botanikos sodas daugina pirmiausia moksliniais tikslas, o mugėse parduoda tik tai, kas lieka nuo kolekcijų. Todėl sodinukų neužtenka net visiems norintiems sodininkams-mėgėjams, nekalbant apie stambų ūkį.
„Potencialas ir perspektyva yra. Šilauogė labai vertinga pramoninė uoga, kurią būtų galima auginti plantacijomis kaip, tarkime, juoduosius serbentus. Šaunuoliai kauniečiai: jie sukūrė ne tik naują veislę, bet ir mokėjo ją pristatyti visuomenei, išreklamavo, paaiškino. Viskas – prieš akis“, – kolegų pasiekimais džiaugėsi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto vadovas Vytautas Ruzgas.
Konkuruoja su visu pasauliu
Konkurencija, ūkinis vertingumas ir ekonominė nauda – trys svarbūs selekcinės veiklos parametrai.
V.Ruzgas atkreipė dėmesį, kad selekcininko darbas iš esmės nukreiptas į vidaus rinką. „Sukursi naują veislę, labiau tinkančią mūsų klimato sąlygoms – išgausi geresnį derlingumą. Užauginsi daugiau produkcijos – kils eksportas“, – priežasties ir pasekmės ryšį lakoniškai paaiškino selekcininkas.
Tačiau šilauoges botanikos sodas daugina pirmiausia moksliniais tikslas, o mugėse parduoda tik tai, kas lieka nuo kolekcijų.
Dauguma pasaulio šalių turi savo selekcines programas, todėl naujas veisles siekiantys sukurti lietuviai varžosi tarptautiniu lygiu.
„Kuo didesnis veislės ekonominis naudingumas, tuo nuožmesnė konkurencija. Jei nori sukurti naują kokios nors gėlės veislę, galbūt rungsies tik pats su savimi. Tačiau jei dirbsi su rapsais, kviečiais ar runkeliais, turėsi kelias dešimtis konkurentų“, – pasakojo V.Ruzgas, per savo mokslinę karjerą sukūręs 15 kviečių veislių.
Paraiškas įtraukti augalų veisles į Lietuvos nacionalinį augalų veislių sąrašą prieš keletą metų yra pateikusios žinomos ir garsios Austrijos, Belgijos, Danijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos augalų veislių selekcijos ir sėklininkystės įmonės.
Valstybinės augalininkystės tarnybos duomenimis, į 2012 m. sąrašą iš viso buvo įrašytos 786 augalų veislės – tik penktadalis jų sukurtos Lietuvos selekcininkų.
Atsigręžia į lietuviškas veisles
Lietuvoje grūdų auginimas yra viena pelningiausių žemės ūkio ir apskritai ekonomikos šakų.
Javų sėklos pardavėjai pastebi, kad pastaraisiais metais ūkininkai linkę iš anksto įsigyti sėklos – dauguma jų tai daro metų pradžioje. Augintojai nevengia eksperimentuoti ir dažnai renkasi vakariečių selekcininkų sukurtas naujas veisles, tačiau ūkininkavimo patirtis neleidžia nusigręžti ir nuo patikrintų lietuviškųjų.
„Mūsų žemdirbiai žieminiais kviečiais, rugiais, kvietrugiais ir žieminiais miežiais kasmet apsėja palyginti didelį 550–600 tūkst. ha plotą. Šių javų grūdai naudojami maistui, pašarui ir kitoms reikmėms, pavyzdžiui, krakmolo ir spirito, biokuro gamybai“, – kalbėjo Valstybinės augalininkystės tarnybos Augalų veislių skyriaus vedėja Sigita Juciuvienė.
Pastaraisiais metais sparčiai kintant klimatui, ypač aktualus žieminių augalų veislių žiemojimas. Todėl ūkininkai atsigręžia į lietuviškų žieminių kviečių veisles „Širvinta“ ir „Ada“.
„Lietuviški kviečiai užima apie 30 proc. plotų, miežiai – apie 25 proc. Jei šalyje naudojama trečdalis vietos veislės, vadinasi, tos kultūros nacionalinė selekcija dirba efektyviai“, – apibendrino V.Ruzgas.
Žieminių kviečių veislė „Ada“ yra registruota Estijoje, „Širvinta“ – Estijoje ir Latvijoje.
„Jei veislė įrašyta ES kataloge, ją galima dauginti nuo Ispanijos iki Suomijos. Tačiau mes veisles kuriame šaltai klimato zonai, todėl tai, kas dera pas mus, netiks prancūzams. Mūsų veislės gali tikti latviams, estams, gal dar lenkams. Žolininkai sėklą parduoda baltarusiams“, – vardijo selekcininkas.
Jo nuomone, Lietuvai sunku konkuruoti su Vakarų Europos sėklininkystės bendrovėmis – trūksta investicijų: „Norint pradėti tokį verslą, reikėtų milijono litų vien technikai, o kur dar žemė! Maža to, turėtum dirbti 10–12 metų, kad gautum pirmus rezultatus. Jei Lietuva sudėtų visą savo selekciją krūvon ir susikoncentruotų tik į rapsų selekciją, tai būtų labai maža Europos mastu selekcinė programa.“
Sunaikintos karpių bandos
Ichtiologų manymu, Lietuvoje karpiai pradėti auginti XVI a. Jie buvo įvežti iš Lenkijos ir Čekijos.
XX a. pradžioje daugelis stambesnių ūkininkų ir dvarininkų buvo įsirengę tvenkinius, kuriuose augino karpius. Pliateriai Kurtuvėnuose įkūrė didžiausią Lietuvoje žuvininkystės ūkį, kurį sudarė pusšimtis tvenkinių. Spėjama, kad šiam darbui buvo pasitelktas žuvivaisos pradininkas Lietuvoje Mykolas Girdvainis. Tarpukariu Kurtuvėnų žuvininkystės ūkyje kasmet buvo sugaunama apie 20 t karpių.
Tačiau Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais daugelis tvenkinių žuvininkystės ūkių buvo sugriauta, o senosios veislinės karpių bandos sunaikintos arba sumaišytos, todėl selekcinę veiklą reikėjo pradėti iš naujo.
Pastaraisiais metais sparčiai kintant klimatui, ypač aktualus žieminių augalų veislių žiemojimas. Todėl ūkininkai atsigręžia į lietuviškų žieminių kviečių veisles „Širvinta“ ir „Ada“.
Rekonstravus senuosius ir sukūrus naujus tvenkinių ūkius, karpiai buvo auginami, neatsižvelgiant į jų kokybę ir kilmę. Po dešimtmečio tapo aišku, kad tinkamai organizuoti veislinio-selekcinio darbo, kuris leistų išvesti tinkamą Lietuvoje auginti karpių veislę, be specializuoto ūkio neįmanoma.
Todėl 1967 m. Prienų rajone pradėtas statyti Šilavoto veislinis-selekcinis žuvų ūkis, o pirmieji tvenkiniai pradėti eksploatuoti 1972 m. – nuo tada ir prasidėjo pagrindiniai lietuviškos karpių veislės kūrimo darbai.
40 metų trukusio selekcinio darbo rezultatas – iš Bubių ir vokiečių veislių mišrūnų išvesta Šilavoto karpių veislė, ypač tinkama auginti Lietuvoje. Kaip atskira veislė Šilavoto karpis įteisintas 2010 m.
Veislė pasižymi geromis reprodukcinėmis ir augimo savybėmis, yra gyvybinga, produktyvi, graži. Šios veislės karpiai auginami visose Lietuvos žuvininkystės bendrovėse, eksportuojami į užsienio šalis.
Unikalus genofondas
„Šilavoto karpis – nacionalinė vertybė. Labai daug pastangų įdėta, kol jis sukurtas. Todėl privalome saugoti ir tęsti selekcinę veiklą. Mūsų ūkiui analogo nėra nei Baltarusijoje, nei Latvijoje, net lenkai neturi tokio specializuoto ūkio. Mūsų sukauptas genofondas – unikalus: kai Lenkijoje nuo herpes viruso žuvo daug motininių karpių, lenkai kreipėsi į mus“, – pasakojo Žuvininkystės tarnybos Šilavoto poskyrio vedėja Tatjana Ratnikova.
Visi Šilavoto karpiai turi kilmės pažymėjimus, individualų numerį ir „čipą“.
„Anksčiau aprūpindavome tik žuvininkystės ūkius – parduodavome apie 1,5 tūkst. penkiavasarių reproduktorių per metus. Dabar ūkiuose justi perteklius, todėl mūsų apimtys sumažėjo: kasmet realizuojame apie 500 – įvairių amžiaus grupių karpiais aprūpiname ir mėgėjus, ir klubus“, – sakė T.Ratnikova.
Augina iš patriotizmo
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto Gyvūnų genetikos ir veisimo skyriaus vedėja dr. Birutė Zapasnikienė atkreipė dėmesį, kad iki 1988 m. Lietuvoje buvo vos dvi avių veislės – vietinės šiurkščiavilnės ir Lietuvos juodgalvės. Dabar jų turime jau 31.
„Prisivežėme iš Lenkijos, Vokietijos. Mūsų vietinės nėra produktyvios, bet mėsingos, prisitaikiusios prie vietos sąlygų“, – sakė B.Zapasnikienė.
Lietuviškas veisles vieni ūkininkai augina iš patriotizmo, stengdamiesi išsaugoti senąjį krašto avių genofondą ir taip tęsdami tradiciją, kad lietuvio kaimiečio tvarte avelė bliautų. Kiti tiesiog nori pasipuikuoti: atvažiavo svečių, giminės suėjo, o šeimininkas jiems aviną papjovė ir šašlykus ant ugnies čirškina.
Finansinės naudos iš lietuviškų avių vargiai išpeši: nei vilnos, nei kailių niekam nereikia, o avienos lietuviai suvalgo mažai.
Tačiau finansinės naudos iš lietuviškų avių vargiai išpeši: nei vilnos, nei kailių niekam nereikia, o avienos lietuviai suvalgo mažai.
„Arkliai – žemaitukai, stambieji žemaitukai ir Lietuvos sunkieji, galvijai – šėmieji, baltnugariai, senojo genotipo Lietuvos juodmargiai ir senojo genotipo Lietuvos žalieji, kiaulės – Lietuvos vietinės ir senojo genotipo Lietuvos baltosios. Vištinės žąsys ir lietuvių skalikai“, – saugomų veislių sąrašą išvardijo Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovė dr. Rūta Šveistienė.
Kiekviena šalis yra įsipareigojusi saugoti savo nacionalinius genetinius išteklius, ūkininkai už tai gauna ES išmokas.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija siūlo įamžinti lietuvių skalikus kaip medžioklės simbolį – Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, pastatyti jiems skulptūrą. Tačiau ar nenutiks taip, kad vieną dieną šią vienintelę lietuvišką šuns veislę primins tik šaltas monumentas?Rašytiniai šaltiniai liudija, kad XV a. kunigaikščiai į medžioklę vesdavosi ir skalikus. Viduramžiais didikai laikė didele garbe savo dvare turėti būrį šių šunų.
Ikikarinėje Lietuvoje skalikai buvo paplitę, bet pokario metais veislė labai išretėjo, buvo mišrinama su įvairiais šunimis.
1974 m., pradėjus tvarkyti medžioklinę šunininkystę, buvo likę tik 78 į lietuvių skalikus panašūs šunys, bet ir tie dauguma jų neturėjo kilmės dokumentų.
Prie veislės atkūrimo daug prisidėjo kinologijos entuziastai Z.Goštautas, V.Morkūnas, A.Penkauskas. V.Klovas parengė pirmąjį lietuvių skalikų veislės standartą. Bendromis kinologų ir medžiotojų pastangomis 1981 m. pirmą kartą buvo organizuota lietuvių skalikų paroda, joje dalyvavo 62 šunys.
Verčiasi iš savo kišenės
Šiandien Lietuvoje amsi daugiau nei 400 kilmės dokumentus turinčių skalikų. Lietuvių skalikų augintojų sąjungos prezidentas Ričardas Barzdenis sako, kad to užtenka užtikrinti veislės išlikimą.
„Noras išsaugoti veislę yra, tačiau tuo iš esmės užsiima entuziastai. ES išmokų negauname, nes skalikas teisės aktuose buvo įformintas ne kaip ūkinis, o kaip medžioklinis gyvūnas. Todėl verčiamės iš savo kišenės“, – pasakojo R.Barzdenis.
Skalikai sugeba tiksliai sekti pėdsakais ir greitai surasti medžiojamą žvėrį. Priartėjęs prie žvėries per 60–80 m, šuo pradeda loti ir ima varyti laimikį medžiotojų link. Tačiau ši šimtmečius vertinta šuns savybė vis mažiau svarbi, mat medžioklės būdai keičiasi.
Skalikas gali būti ir labai geras kraujasekys – tik reikia su juo padirbėti. Gaila, kad ši šuns savybė nelabai garsinama.
„Skalikas gali būti ir labai geras kraujasekys – tik reikia su juo padirbėti. Gaila, kad ši šuns savybė nelabai garsinama. Be to, tai yra fiziškai stiprus šuo, galintis apginti šeimininką, pavyzdžiui, nuo puolančio šerno“, – gerų žodžių skalikui negailėjo R.Barzdenis.
Jis pabrėžė, kad entuziastų pastangomis skalikas tampa vis žinomesnis ir užsienyje. Kasmet po 20 šios veislės šunų iškeliauja į Rusiją ir Baltarusiją. Trys ar keturi skalikai per pastaruosius dvejus metus išvežti į JAV.
„Prieš mėnesį vieną skalikiuką iš Kupiškio rajono išsivežė latviai“, – pasidžiaugė pašnekovas.
Skalikų plitimui pasaulyje įtakos turi veislės pristatymas tarptautinėse parodose. „Praėjusių metų rudenį vykome į Lenkiją. Pamačiusi, kaip mūsų skalikas demonstruoja paklusnumą, kaip atlieka kraujasekystės bandymus voljeruose, viena ekspertė iš Vokietijos užsisakė šuniuką“, – sakė R.Barzdenis.
Užsieniečiai skverbiasi į rinką
2010-ųjų rugsėjį dešimt Lietuvos raitelių iš Senųjų Trakų leidosi į 2 tūkst. km istorinę kelionę, norėdami kaip ir viduramžiais pagirdyti lietuvių žirgus Juodojoje jūroje. Kaip ir anais laikais, keliauninkai risnojo žemaitukų veislės žirgais.
Žemaitukai – viena iš seniausių arklių veislių Europoje, žinios apie juos siekia nuo VI–VII amžiaus. Jie sudaro Lietuvos arklių genetinį aukso fondą.
2013 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 556 kilmės dokumentus turintys žemaitukai. 1994-aisiais, kai buvo sumanyta atkurti veislę, šalyje buvo rasti vos 42 šie arkliai.
„Arklių skaičius per tą laiką išaugo daugiau nei dešimt kartų. Atrodytų, yra kuo džiaugtis, tačiau mes žinome, kad šis darbas galėjo vykti sklandžiau“, – neslėpė Žemaitukų arklių augintojų asociacijos pirmininkė Valė Macijauskienė. Moteris teigia pasigendanti valstybinio požiūrio ir nuoseklumo.
Lietuva yra įsipareigojusi išsaugoti žemaitukų veislę. Tačiau tai padaryti vis sunkiau, nes į šalį skverbiasi užsienio organizacijų finansuojami tarpininkai, neslepiantys interesų Lietuvos rinką užpildyti atvežtinėmis arklių veislėmis.
„Prieš komercinį interesą vis sunkiau atsilaikyti: verslininkai mieliau renkasi užsienietiškas veisles. Lazda turi du galus: viena vertus, išauginai gerą eržilą, bet niekas šalyje jo neperka. O parduoti užsieniečiams gaila, nes neteksime puikios genetinės medžiagos. Pasigendame moralinio ir materialinio žemaitukų augintojų skatinimo – paramos sistema sukurta taip, kad užsienietišką veislę auginti labiau apsimoka nei lietuvišką“, – įsitikinusi V.Macijauskienė.
Prarasta mokslininkų karta
Žemaitukas – universalus arklys, tinkamas sportiniam jojimui, laisvalaikio jodinėjimui, kroviniui gabenti. Jis pasižymi jėga, manevringumu, ištverme ir bėgimo greičiu. Patogus ir vaikams, ir suaugusiesiems.
„Santykis su žmogumi jiems pats svarbiausias. Kai ant veislinio energingo eržilo užsodina neįgalų vaiką, arklys persimaino, įsijaučia į jojiko būklę. Šie arkliai prieraišūs: labai jautriai išgyvena šėrikų ir trenerių pasikeitimą“, – kalbėjo prie žemaituko veislės atkūrimo smarkiai prisidėjusi V.Macijauskienė.
Pasigendame moralinio ir materialinio žemaitukų augintojų skatinimo – paramos sistema sukurta taip, kad užsienietišką veislę auginti labiau apsimoka nei lietuvišką.
Kalbant apie veislės išlikimo perspektyvas, ji įžvelgia dar vieną grėsmę: „Problema ta, kad arklių jau yra, bet trūksta žmonių, kurie mokėtų tinkamai elgtis su šia veisle. Jauno specialisto mokslo institute neįmanoma įdarbinti, tad jis negali dirbti šalia patyrusio mokslininko, kad būtų užtikrinamas darbų tęstinumas. Aš taip užaugau, o pati išsiugdyti žmogaus negaliu, nes etatai nuolat mažinami.“
Užsienio įmonės Lietuvoje atlieka rinkos žvalgytuves, o Lietuva žemaitukų populiarinimu svetur nesirūpina. „Reikėtų dalyvauti tarptautinėse parodose, mugėse, išvežti, parodyti, pristatyti veislę. Dabar gi net Lietuvoje ši nacionalinė veislė nėra deramai pristatoma – žmonės apie ją sužino tik iš lūpų į lūpas“, – apgailestavo asociacijos pirmininkė.
Tarptautinis pripažinimas
Šiuo metų laiku užsukus apžiūrėti Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo šilauogių kolekcijos, nėra kuo žavėtis – augalai ramiai ilsisi ir laukia vegetacijos pradžios.
Tačiau vieną dieną augalai aplips sunkiomis, vos į delną telpančiomis šilauogių kekėmis – lietuviams pavyko išvesti veislę, kuri nuo užsienietiškų skiriasi ankstyvumu, derlingumu, puikiu skoniu ir vertinga biochemine sudėtimi.
Šilauogių veislės „Danutė“ ir „Freda“ – tai kruopštaus mokslininkų darbo rezultatas, kuriam pasiekti reikėjo daugiau nei trylikos metų. Mokslininkų užsispyrimas nenuėjo perniek – lietuviškos šilauogės pripažintos tarptautiniu mastu. Jos įrašytos ne tik į Lietuvos nacionalinį, bet ir į Europos sodo augalų veislių sąrašus.
Šilauogių sodinukai – deficitas
Botanikos sodo bendruomenė džiaugiasi, kad šis iš Šiaurės Amerikos į Europą atkeliavęs augalas puikiai prisitaikė prie Lietuvos klimato sąlygų: kasmet dera, nebijo pavasarinių šalnų, o uogų vertė patvirtinta daugybe mokslinių tyrimų.
„Paklausa didžiulė – patenkiname tik kokius 5 proc. šių uogų poreikių. Žmonės labai rūpinasi sveikata, todėl susidomėjimas šilauogėmis kasmet didėja. Pirma – tai ankstyvesnės uogos už kitas. Antra – jos pasižymi labai geromis cheminėmis savybėmis“, – pasakojo šilauogių veisles tyrusi mokslininkė dr. Laima Česonienė.
Šilauogės yra nepakeičiamos mūsų regėjimui, geram nervų sistemą sudarančių ląstelių funkcionavimui, kraujagyslių būklės kokybei. Be to, augalai vertingi ne tik maistiniu ir vaistiniu požiūriu, bet yra ir dekoratyvūs.
„Trečias dalykas: žmonėms vis labiau imponuoja šūkis „Pirk prekę lietuvišką“, todėl jie pageidauja būtent mūsų, o ne užsieninių šilauogių, nors pernai lietuviškas sodinukas kainavo 40 Lt, kai kitų veislių – vos 15–20 Lt“, – lygino L.Česonienė.
Tačiau šilauoges botanikos sodas daugina pirmiausia moksliniais tikslas, o mugėse parduoda tik tai, kas lieka nuo kolekcijų. Todėl sodinukų neužtenka net visiems norintiems sodininkams-mėgėjams, nekalbant apie stambų ūkį.
„Potencialas ir perspektyva yra. Šilauogė labai vertinga pramoninė uoga, kurią būtų galima auginti plantacijomis kaip, tarkime, juoduosius serbentus. Šaunuoliai kauniečiai: jie sukūrė ne tik naują veislę, bet ir mokėjo ją pristatyti visuomenei, išreklamavo, paaiškino. Viskas – prieš akis“, – kolegų pasiekimais džiaugėsi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto vadovas Vytautas Ruzgas.
Konkuruoja su visu pasauliu
Konkurencija, ūkinis vertingumas ir ekonominė nauda – trys svarbūs selekcinės veiklos parametrai.
V.Ruzgas atkreipė dėmesį, kad selekcininko darbas iš esmės nukreiptas į vidaus rinką. „Sukursi naują veislę, labiau tinkančią mūsų klimato sąlygoms – išgausi geresnį derlingumą. Užauginsi daugiau produkcijos – kils eksportas“, – priežasties ir pasekmės ryšį lakoniškai paaiškino selekcininkas.
Tačiau šilauoges botanikos sodas daugina pirmiausia moksliniais tikslas, o mugėse parduoda tik tai, kas lieka nuo kolekcijų.
Dauguma pasaulio šalių turi savo selekcines programas, todėl naujas veisles siekiantys sukurti lietuviai varžosi tarptautiniu lygiu.
„Kuo didesnis veislės ekonominis naudingumas, tuo nuožmesnė konkurencija. Jei nori sukurti naują kokios nors gėlės veislę, galbūt rungsies tik pats su savimi. Tačiau jei dirbsi su rapsais, kviečiais ar runkeliais, turėsi kelias dešimtis konkurentų“, – pasakojo V.Ruzgas, per savo mokslinę karjerą sukūręs 15 kviečių veislių.
Paraiškas įtraukti augalų veisles į Lietuvos nacionalinį augalų veislių sąrašą prieš keletą metų yra pateikusios žinomos ir garsios Austrijos, Belgijos, Danijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos augalų veislių selekcijos ir sėklininkystės įmonės.
Valstybinės augalininkystės tarnybos duomenimis, į 2012 m. sąrašą iš viso buvo įrašytos 786 augalų veislės – tik penktadalis jų sukurtos Lietuvos selekcininkų.
Atsigręžia į lietuviškas veisles
Lietuvoje grūdų auginimas yra viena pelningiausių žemės ūkio ir apskritai ekonomikos šakų.
Javų sėklos pardavėjai pastebi, kad pastaraisiais metais ūkininkai linkę iš anksto įsigyti sėklos – dauguma jų tai daro metų pradžioje. Augintojai nevengia eksperimentuoti ir dažnai renkasi vakariečių selekcininkų sukurtas naujas veisles, tačiau ūkininkavimo patirtis neleidžia nusigręžti ir nuo patikrintų lietuviškųjų.
„Mūsų žemdirbiai žieminiais kviečiais, rugiais, kvietrugiais ir žieminiais miežiais kasmet apsėja palyginti didelį 550–600 tūkst. ha plotą. Šių javų grūdai naudojami maistui, pašarui ir kitoms reikmėms, pavyzdžiui, krakmolo ir spirito, biokuro gamybai“, – kalbėjo Valstybinės augalininkystės tarnybos Augalų veislių skyriaus vedėja Sigita Juciuvienė.
Pastaraisiais metais sparčiai kintant klimatui, ypač aktualus žieminių augalų veislių žiemojimas. Todėl ūkininkai atsigręžia į lietuviškų žieminių kviečių veisles „Širvinta“ ir „Ada“.
„Lietuviški kviečiai užima apie 30 proc. plotų, miežiai – apie 25 proc. Jei šalyje naudojama trečdalis vietos veislės, vadinasi, tos kultūros nacionalinė selekcija dirba efektyviai“, – apibendrino V.Ruzgas.
Žieminių kviečių veislė „Ada“ yra registruota Estijoje, „Širvinta“ – Estijoje ir Latvijoje.
„Jei veislė įrašyta ES kataloge, ją galima dauginti nuo Ispanijos iki Suomijos. Tačiau mes veisles kuriame šaltai klimato zonai, todėl tai, kas dera pas mus, netiks prancūzams. Mūsų veislės gali tikti latviams, estams, gal dar lenkams. Žolininkai sėklą parduoda baltarusiams“, – vardijo selekcininkas.
Jo nuomone, Lietuvai sunku konkuruoti su Vakarų Europos sėklininkystės bendrovėmis – trūksta investicijų: „Norint pradėti tokį verslą, reikėtų milijono litų vien technikai, o kur dar žemė! Maža to, turėtum dirbti 10–12 metų, kad gautum pirmus rezultatus. Jei Lietuva sudėtų visą savo selekciją krūvon ir susikoncentruotų tik į rapsų selekciją, tai būtų labai maža Europos mastu selekcinė programa.“
Sunaikintos karpių bandos
Ichtiologų manymu, Lietuvoje karpiai pradėti auginti XVI a. Jie buvo įvežti iš Lenkijos ir Čekijos.
XX a. pradžioje daugelis stambesnių ūkininkų ir dvarininkų buvo įsirengę tvenkinius, kuriuose augino karpius. Pliateriai Kurtuvėnuose įkūrė didžiausią Lietuvoje žuvininkystės ūkį, kurį sudarė pusšimtis tvenkinių. Spėjama, kad šiam darbui buvo pasitelktas žuvivaisos pradininkas Lietuvoje Mykolas Girdvainis. Tarpukariu Kurtuvėnų žuvininkystės ūkyje kasmet buvo sugaunama apie 20 t karpių.
Tačiau Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais daugelis tvenkinių žuvininkystės ūkių buvo sugriauta, o senosios veislinės karpių bandos sunaikintos arba sumaišytos, todėl selekcinę veiklą reikėjo pradėti iš naujo.
Pastaraisiais metais sparčiai kintant klimatui, ypač aktualus žieminių augalų veislių žiemojimas. Todėl ūkininkai atsigręžia į lietuviškų žieminių kviečių veisles „Širvinta“ ir „Ada“.
Rekonstravus senuosius ir sukūrus naujus tvenkinių ūkius, karpiai buvo auginami, neatsižvelgiant į jų kokybę ir kilmę. Po dešimtmečio tapo aišku, kad tinkamai organizuoti veislinio-selekcinio darbo, kuris leistų išvesti tinkamą Lietuvoje auginti karpių veislę, be specializuoto ūkio neįmanoma.
Todėl 1967 m. Prienų rajone pradėtas statyti Šilavoto veislinis-selekcinis žuvų ūkis, o pirmieji tvenkiniai pradėti eksploatuoti 1972 m. – nuo tada ir prasidėjo pagrindiniai lietuviškos karpių veislės kūrimo darbai.
40 metų trukusio selekcinio darbo rezultatas – iš Bubių ir vokiečių veislių mišrūnų išvesta Šilavoto karpių veislė, ypač tinkama auginti Lietuvoje. Kaip atskira veislė Šilavoto karpis įteisintas 2010 m.
Veislė pasižymi geromis reprodukcinėmis ir augimo savybėmis, yra gyvybinga, produktyvi, graži. Šios veislės karpiai auginami visose Lietuvos žuvininkystės bendrovėse, eksportuojami į užsienio šalis.
Unikalus genofondas
„Šilavoto karpis – nacionalinė vertybė. Labai daug pastangų įdėta, kol jis sukurtas. Todėl privalome saugoti ir tęsti selekcinę veiklą. Mūsų ūkiui analogo nėra nei Baltarusijoje, nei Latvijoje, net lenkai neturi tokio specializuoto ūkio. Mūsų sukauptas genofondas – unikalus: kai Lenkijoje nuo herpes viruso žuvo daug motininių karpių, lenkai kreipėsi į mus“, – pasakojo Žuvininkystės tarnybos Šilavoto poskyrio vedėja Tatjana Ratnikova.
Visi Šilavoto karpiai turi kilmės pažymėjimus, individualų numerį ir „čipą“.
„Anksčiau aprūpindavome tik žuvininkystės ūkius – parduodavome apie 1,5 tūkst. penkiavasarių reproduktorių per metus. Dabar ūkiuose justi perteklius, todėl mūsų apimtys sumažėjo: kasmet realizuojame apie 500 – įvairių amžiaus grupių karpiais aprūpiname ir mėgėjus, ir klubus“, – sakė T.Ratnikova.
Augina iš patriotizmo
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto Gyvūnų genetikos ir veisimo skyriaus vedėja dr. Birutė Zapasnikienė atkreipė dėmesį, kad iki 1988 m. Lietuvoje buvo vos dvi avių veislės – vietinės šiurkščiavilnės ir Lietuvos juodgalvės. Dabar jų turime jau 31.
„Prisivežėme iš Lenkijos, Vokietijos. Mūsų vietinės nėra produktyvios, bet mėsingos, prisitaikiusios prie vietos sąlygų“, – sakė B.Zapasnikienė.
Lietuviškas veisles vieni ūkininkai augina iš patriotizmo, stengdamiesi išsaugoti senąjį krašto avių genofondą ir taip tęsdami tradiciją, kad lietuvio kaimiečio tvarte avelė bliautų. Kiti tiesiog nori pasipuikuoti: atvažiavo svečių, giminės suėjo, o šeimininkas jiems aviną papjovė ir šašlykus ant ugnies čirškina.
Finansinės naudos iš lietuviškų avių vargiai išpeši: nei vilnos, nei kailių niekam nereikia, o avienos lietuviai suvalgo mažai.
Tačiau finansinės naudos iš lietuviškų avių vargiai išpeši: nei vilnos, nei kailių niekam nereikia, o avienos lietuviai suvalgo mažai.
„Arkliai – žemaitukai, stambieji žemaitukai ir Lietuvos sunkieji, galvijai – šėmieji, baltnugariai, senojo genotipo Lietuvos juodmargiai ir senojo genotipo Lietuvos žalieji, kiaulės – Lietuvos vietinės ir senojo genotipo Lietuvos baltosios. Vištinės žąsys ir lietuvių skalikai“, – saugomų veislių sąrašą išvardijo Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovė dr. Rūta Šveistienė.
Kiekviena šalis yra įsipareigojusi saugoti savo nacionalinius genetinius išteklius, ūkininkai už tai gauna ES išmokas.
Sachalino Gyventojų Gyvensite įsikūrė plikas lapinas
Sachalino srities (RUSIJA) gyvūnų globėjai išgelbėjo į nelaimę patekusį lapelis, netekusį viso savo kailio. Dabar SIS gyvūnas glaudžiasi homes, kuriuose also paglostyti gyvena Katės, Šunys ir Vista.
"Augintinių" grupės "Facebook", kad galėtumėte susisiekti su nusišlapinau. Junkis ir tu, spausk LIKE.
Kaip Raso news.astv.ru , Lapė manija (veliau, kai paaiškėjo, kad tai lapinas, pervadinta į Monia) Pries Kelis mėnesius atklydo į vienos Anivos gyvenvietės infotechnologijos teritorija. Infotechnologijos darbuotojai ėmėsi JA maitinti, ir Lapė prisijungė prie Pipette gyvenančios 15 kačių kompanijos.
Deja, later Lapė įkrito į mazuto sklidiną duobę. Jos kailis sulipo kuokštais ir gyvūnas nebūtų išgyvenęs, jeigu jo gelbėti nebūtų ėmęsi gyvūnų globėjai. Jie Lapė nuvežė į Veterinarijos klinika, apmokėjo gydymo išlaidas ir sąskaitą už vaistus.
Pietu Sachalino Veterinarijos klinikos specialistams Teko nuskusti Lapė plikai (tada ir paaiškėjo, kad tai lapinas). Kito budo išgelbėti Monia Lithuania. Būti, paaiškėjo, kad Lankstinukas baigia užgraužti blusos.
Tokios bukles pliko lapino nebuvo galima išleisti atgal į gamta, tad gyvūnų globėjai pradėjo lapinui ieškoti šiltų namų ir priežiūros. Nurodo į assistance pasisiūlė Cholmsko gyventoja Elika Zemliova. MOTERIS SU vyru priėmė Lankstinukas į savo buta, Kuriame jau gyvena Šešios kates, Penki Šunys ir Vista.Pasak Specialistų, Monios kailis ataugs už keturis mėnesius, however, ir po jó nebus taikomas galima paleisti į Miska - Jis jau autobuso pernelyg pripratęs permit su žmonėmis. "Aš JI maitinu geriau tn savo vyrą, - juokiasi E.Zemliova. - Moniai reikia pasitaisyti, nenurodyti kitoje vietoje Anivoje JI maitino tik žuvimi, del uogiene diagnozuota avitaminozė ".
Lapinas, atrodo, puikiai jaučiasi naujuose homes ir už gerumą atsilygina gerumu. Meet paglostyti pirmos dienos Jis pradėjo naudotis kačių kraiko dėžutė, taip sukeldamas milžinišką globėjų susižavėjimą.
"Augintinių" grupės "Facebook", kad galėtumėte susisiekti su nusišlapinau. Junkis ir tu, spausk LIKE.
Kaip Raso news.astv.ru , Lapė manija (veliau, kai paaiškėjo, kad tai lapinas, pervadinta į Monia) Pries Kelis mėnesius atklydo į vienos Anivos gyvenvietės infotechnologijos teritorija. Infotechnologijos darbuotojai ėmėsi JA maitinti, ir Lapė prisijungė prie Pipette gyvenančios 15 kačių kompanijos.
Deja, later Lapė įkrito į mazuto sklidiną duobę. Jos kailis sulipo kuokštais ir gyvūnas nebūtų išgyvenęs, jeigu jo gelbėti nebūtų ėmęsi gyvūnų globėjai. Jie Lapė nuvežė į Veterinarijos klinika, apmokėjo gydymo išlaidas ir sąskaitą už vaistus.
Pietu Sachalino Veterinarijos klinikos specialistams Teko nuskusti Lapė plikai (tada ir paaiškėjo, kad tai lapinas). Kito budo išgelbėti Monia Lithuania. Būti, paaiškėjo, kad Lankstinukas baigia užgraužti blusos.
Tokios bukles pliko lapino nebuvo galima išleisti atgal į gamta, tad gyvūnų globėjai pradėjo lapinui ieškoti šiltų namų ir priežiūros. Nurodo į assistance pasisiūlė Cholmsko gyventoja Elika Zemliova. MOTERIS SU vyru priėmė Lankstinukas į savo buta, Kuriame jau gyvena Šešios kates, Penki Šunys ir Vista.Pasak Specialistų, Monios kailis ataugs už keturis mėnesius, however, ir po jó nebus taikomas galima paleisti į Miska - Jis jau autobuso pernelyg pripratęs permit su žmonėmis. "Aš JI maitinu geriau tn savo vyrą, - juokiasi E.Zemliova. - Moniai reikia pasitaisyti, nenurodyti kitoje vietoje Anivoje JI maitino tik žuvimi, del uogiene diagnozuota avitaminozė ".
Lapinas, atrodo, puikiai jaučiasi naujuose homes ir už gerumą atsilygina gerumu. Meet paglostyti pirmos dienos Jis pradėjo naudotis kačių kraiko dėžutė, taip sukeldamas milžinišką globėjų susižavėjimą.
Interneto sensacija – šuo žmogaus veidu – ieško namų
Šuns Toniko nuotraukos netruko išplisti internete – keistas keturkojis žmogaus veidu buvo išgelbėtas iš prieglaudos, kur jam grėsė užmigdymas.
Šuniuko nuotraukas galite pamatyti paspaudę čia.
Tonikas – keistos išvaizdos šunelis snukučiu, primenančiu liūdno žmogaus miną. Šią savaitę nuotraukos su jo atvaizdu netruko apskrieti interneto platybes, skelbia upi.com.
Dvejų metų pudelio ir Ši Cu veislių mišrūnas šiuo metu gyvena Mishawakoje, Indianoje (JAV), kur jis buvo atgabentas iš Kentukio keturkojų prieglaudos, ketinusios jį užmigdyti. Toniko portretinė nuotrauka pirmiausia pasirodė svetainėje tumblr.com, o išplito po to, kai ją paskelbė buzzfeed.com.
Dabar išgelbėtas ir išgarsėjęs Tonikas ieško namų.
Šuniuko nuotraukas galite pamatyti paspaudę čia.
Tonikas – keistos išvaizdos šunelis snukučiu, primenančiu liūdno žmogaus miną. Šią savaitę nuotraukos su jo atvaizdu netruko apskrieti interneto platybes, skelbia upi.com.
Dvejų metų pudelio ir Ši Cu veislių mišrūnas šiuo metu gyvena Mishawakoje, Indianoje (JAV), kur jis buvo atgabentas iš Kentukio keturkojų prieglaudos, ketinusios jį užmigdyti. Toniko portretinė nuotrauka pirmiausia pasirodė svetainėje tumblr.com, o išplito po to, kai ją paskelbė buzzfeed.com.
Dabar išgelbėtas ir išgarsėjęs Tonikas ieško namų.
Čarlio Laimės paieškos
Seniai seniai, tolimoje Liūdesio karalystėje gyveno šunelis vardu Čarlis. Uogienė niekaip nesisekė pritapti prie Liūdesio country Gyventojų, nenurodyti kitoje vietoje viskas, ko Jis norėjo, were Meilė. Deja, būtent ji šioje šalyje were griežtai uždrausta. Pipette klestėjo vienatve, Baimė ir Skausmas. Šunelis suprato, KAD gyvendamas tokioje rūsčioje ir tamsioje karalystėje nebus taikomas laimingas, therefore iškeliavo į nepažįstamas gatves ieškoti country, kurią valdo seserys laime ir Meilė.
Were gūdi ir salta ziema, statymas Čarlis nepabūgo sunkumų ir vienisas bastėsi nepažįstamo Miesto gatvėmis. Kai nuvargdavo - susiriesdavo į kamuoliuką ir miegodavo, stengdamasis nejusti kaulus stingdančio Šalčio. Viena Tokia žvarbią Vakare Čarlis susapnavo idomu Sapna Apie žvaigždė, kurie uogienė pakuždėjo, KAD I Laimės ir Meilės into the country uogienė jogos padėti patekti tik Ypatingas zmogus. Pabudęs he niekaip negalėjo suvokti sapno prasmės, motina Zmones lig šiol uogienė nebuvo geri. Jie Muse, užgauliojo, vare Salin ...
TA Pati rytą Čarlis sutiko keistą moterį, kurie spinduliavo šiluma ir keistą gerumą. Šunelis niekaip negalėjo atsispirti moteriai, kai si JI pašnekino ir dave gardų kasnelį, tad nusekė jai įkandin. TA MOTERIS JI parsivedė Namo, pasirūpino jo žaizdomis, Dave "Maisto, patiesė Silta kilimėlį ir leido miegoti many tik geidė maza šunelio Širdelė. Čarlis were baisiai išvargęs, nuo sumušimų uogienė skaudėjo, tad už SI jaukumą he jautėsi labai dėkingas ...
Neilgai trukus šunelis susirado ir Drauge - katyte, kurie JI iškart labai pamilo. Jie ir dabar puikiai sutaria, drauge žaidžia, snaudžia, o kartais tiesiog drauge stebi vaizdą pro balkoną ... Žinoma, labiausiai SIS šunelis myli zmogu.
GGT "Pifas" nuotr. / Čarlis globėjos namuoseDabar he jau Zino, kad ne visi jie ir plazminiai dienoraščius. Čarlis išmoko nebijoti, pasitikėti, būti kantrus. Šunelis LABAI imlus ir gabus, puikiai mokosi komandų, Zino savo vietoje, therefore JI greitai pamilsta visi aplinkiniai. Ko gero, ne veltui vaikai kieme JI retkarčiais vadina Angelu Čarlio. Globėja SAKO, KAD SIS Vardas uogienė tikrai tinka ... Juk tai šunelis kupinas gerumo, meiles, išminties ir didelės kantrybės ...
Taigi, geri dalykai nutinka in life gyventojams, kilusiems iš Liūdesio country, however Sio nuostabaus šunelio Kelionė dar nesibaigė ir istorijos pabaiga priklauso tik NUO tavęs - Ypatingas Žmogau. Čarlis labai laukia zmoniu, who norėtų uogienė suteikti namus ir leistų pajusti KA reiškia permit Laimės ir Meilės šalyje.
If susidomėjote dovanojamu šuneliu Čarliu, kreipkitės į gyvūnų gerovės tarnyba, "Pifas". Tel. 8 681 40309 , el. p. [email protected] www.pifas.org , Alytus.
Were gūdi ir salta ziema, statymas Čarlis nepabūgo sunkumų ir vienisas bastėsi nepažįstamo Miesto gatvėmis. Kai nuvargdavo - susiriesdavo į kamuoliuką ir miegodavo, stengdamasis nejusti kaulus stingdančio Šalčio. Viena Tokia žvarbią Vakare Čarlis susapnavo idomu Sapna Apie žvaigždė, kurie uogienė pakuždėjo, KAD I Laimės ir Meilės into the country uogienė jogos padėti patekti tik Ypatingas zmogus. Pabudęs he niekaip negalėjo suvokti sapno prasmės, motina Zmones lig šiol uogienė nebuvo geri. Jie Muse, užgauliojo, vare Salin ...
TA Pati rytą Čarlis sutiko keistą moterį, kurie spinduliavo šiluma ir keistą gerumą. Šunelis niekaip negalėjo atsispirti moteriai, kai si JI pašnekino ir dave gardų kasnelį, tad nusekė jai įkandin. TA MOTERIS JI parsivedė Namo, pasirūpino jo žaizdomis, Dave "Maisto, patiesė Silta kilimėlį ir leido miegoti many tik geidė maza šunelio Širdelė. Čarlis were baisiai išvargęs, nuo sumušimų uogienė skaudėjo, tad už SI jaukumą he jautėsi labai dėkingas ...
Neilgai trukus šunelis susirado ir Drauge - katyte, kurie JI iškart labai pamilo. Jie ir dabar puikiai sutaria, drauge žaidžia, snaudžia, o kartais tiesiog drauge stebi vaizdą pro balkoną ... Žinoma, labiausiai SIS šunelis myli zmogu.
GGT "Pifas" nuotr. / Čarlis globėjos namuoseDabar he jau Zino, kad ne visi jie ir plazminiai dienoraščius. Čarlis išmoko nebijoti, pasitikėti, būti kantrus. Šunelis LABAI imlus ir gabus, puikiai mokosi komandų, Zino savo vietoje, therefore JI greitai pamilsta visi aplinkiniai. Ko gero, ne veltui vaikai kieme JI retkarčiais vadina Angelu Čarlio. Globėja SAKO, KAD SIS Vardas uogienė tikrai tinka ... Juk tai šunelis kupinas gerumo, meiles, išminties ir didelės kantrybės ...
Taigi, geri dalykai nutinka in life gyventojams, kilusiems iš Liūdesio country, however Sio nuostabaus šunelio Kelionė dar nesibaigė ir istorijos pabaiga priklauso tik NUO tavęs - Ypatingas Žmogau. Čarlis labai laukia zmoniu, who norėtų uogienė suteikti namus ir leistų pajusti KA reiškia permit Laimės ir Meilės šalyje.
If susidomėjote dovanojamu šuneliu Čarliu, kreipkitės į gyvūnų gerovės tarnyba, "Pifas". Tel. 8 681 40309 , el. p. [email protected] www.pifas.org , Alytus.
Susipažinkite su mieliausiu pasaulyje kačiuku Daisy
Katyte Daisy kol kas plazminiai Tokia Mazyte that erdvė į delnus, however: savo meilume pavergia kiekvieną.
Po, kai katytės šeimininkas is AUSTRALIJOS Benas Torode el.zinyne patalpino Daisy fotosesijos pentax, mažyle susižavėjo VISO pasaulio gyvūnų mylėtojai, Raso "The Daily Mail".
35-erių vertėjas Benas su 32-EJU žmona Miki dviejų menesiu katyte pradėjo fotografuoti savo homes Tokijuje. Pora teigia NĖ nesitikėję that their augintinės nuotraukos čiaupai tokios populiarios.
CIA galite pamatyti katytės Daisy pentax.
Katytės šeimininkai el.zinyne also paglostyti talpina ir Vaizdo įrašus, who plazminiai NE KA mažiau populiarūs nėgių nuotraukos.
Po, kai katytės šeimininkas is AUSTRALIJOS Benas Torode el.zinyne patalpino Daisy fotosesijos pentax, mažyle susižavėjo VISO pasaulio gyvūnų mylėtojai, Raso "The Daily Mail".
35-erių vertėjas Benas su 32-EJU žmona Miki dviejų menesiu katyte pradėjo fotografuoti savo homes Tokijuje. Pora teigia NĖ nesitikėję that their augintinės nuotraukos čiaupai tokios populiarios.
CIA galite pamatyti katytės Daisy pentax.
Katytės šeimininkai el.zinyne also paglostyti talpina ir Vaizdo įrašus, who plazminiai NE KA mažiau populiarūs nėgių nuotraukos.
Pastebėtas retas fenomenas - šimto tūkstančių delfinų būrys
Tūkstančiai delfinų ketvirtadienį buvo suplaukę prie San Diegas krantų. 11 kilometrų plotyje bešokinėjantys žinduoliai buvo retas ir įspūdingas reginys suburia metu vandenyne buvusiems žmonėms, Raso "NBC 7".
"Hornblower Kruizai" kapitonas Joe Dutra pasakojo, kad maždaug vidurdienį milžiniškas būrys delfinų pasirodė jo kasdienio maršruto KELYJE. Anot jo, būrys buvo Apie 11 kilometrų ilgio ir 8 kilometrų pločio.
Įspūdingu reginiu laivo keleiviai galėjo gėrėtis daugiau t Valanda - J.Dutra nusprendė Kuri laika plaukti Salia delfinų.
Suaugę delfinai ir įskaitant jaunikliai buvo lydimi susižavėjusių keleivių šūksnių. Manoma, kad iš viso jų galėjo būti apie 100 tūkst.
"Jie plaukė is visu pusių, juos galėjai matyti daug tik akys aprėpė As esu daug K. regėjęs vandenyne ... , tačiau tai - nuostabiausia, ka esu Mates ", - kalbėjo kapitonas.
Jūrų žinduolių ekspertė Sarah Wilkin "NBC 7" aiškino, kai toks būrys delfinų vienoje vietoje galėjo būti didelio "" Maisto kiekio šiame regione.
Konduktorius delfinai paprastai plaukioja po 200 lt mažesnėmis grupėmis, anot S.Wilkin, tokie stulbinantys būriai nėra nematyti "Jie ir plazminiai socialūs gyvūnai, gyvena nedidelėmis grupėmis, tačiau, kartais Žaidimai susiburti and i didelė", - pasakojo specialistė.
J.Dutra, kuris plaukioja jau Kelis dešimtmečius, Sako besijaučiantis labai laimingas, kad uogienė pavyko pamatyti toki reta fenomeną "Tai Tikrai įspūdinga", - nuo įspūdžių negalėjo atsigauti kapitonas.
"Hornblower Kruizai" kapitonas Joe Dutra pasakojo, kad maždaug vidurdienį milžiniškas būrys delfinų pasirodė jo kasdienio maršruto KELYJE. Anot jo, būrys buvo Apie 11 kilometrų ilgio ir 8 kilometrų pločio.
Įspūdingu reginiu laivo keleiviai galėjo gėrėtis daugiau t Valanda - J.Dutra nusprendė Kuri laika plaukti Salia delfinų.
Suaugę delfinai ir įskaitant jaunikliai buvo lydimi susižavėjusių keleivių šūksnių. Manoma, kad iš viso jų galėjo būti apie 100 tūkst.
"Jie plaukė is visu pusių, juos galėjai matyti daug tik akys aprėpė As esu daug K. regėjęs vandenyne ... , tačiau tai - nuostabiausia, ka esu Mates ", - kalbėjo kapitonas.
Jūrų žinduolių ekspertė Sarah Wilkin "NBC 7" aiškino, kai toks būrys delfinų vienoje vietoje galėjo būti didelio "" Maisto kiekio šiame regione.
Konduktorius delfinai paprastai plaukioja po 200 lt mažesnėmis grupėmis, anot S.Wilkin, tokie stulbinantys būriai nėra nematyti "Jie ir plazminiai socialūs gyvūnai, gyvena nedidelėmis grupėmis, tačiau, kartais Žaidimai susiburti and i didelė", - pasakojo specialistė.
J.Dutra, kuris plaukioja jau Kelis dešimtmečius, Sako besijaučiantis labai laimingas, kad uogienė pavyko pamatyti toki reta fenomeną "Tai Tikrai įspūdinga", - nuo įspūdžių negalėjo atsigauti kapitonas.