Kaip įsigyti veislinį šuniuką?
Įsivaizduokite: jūsų mylima kalytė laukiasi šuniukų nuo kelių šalių čempiono, pas kurį važiavote šimtus kilometrų, domėjotės jo giminėmis ir skaičiavote, kiek kokios spalvos šuniukų gali gimti. O dabar... visas jūsų darbas „telpa“ į standartinį veisėjo gaunamą laišką: „Kiek kainuoja X veislės šuniukas? Kada galėčiau pasiimti?“. Džiugu, jei tokia žinutė parašyta bent be klaidų...
Visi supranta, kad kaina – taip pat labai svarbus aspektas, tačiau nederėtų pradėti būtent nuo jos. Nemanykite, kad šuniukus veisėjai parduoda bet kam. Papasakokite veisėjui apie save: kur gyvenate, ką veikiate, kiek laiko šuniukui galite skirti, kodėl norite būtent šios veislės. Parašykite, kam norite šuniuko – parodoms, sportui ar tiesiog kaip šeimos augintinio. Papasakokite apie savo ankstesnę šunų auginimo patirtį. Jokiu būdu nemeluokite!
Kai veisėjas jums atrašys (net neabejoju, kad taip bus, jei laiško rašymui nepagailėjote laiko ir nuoširdumo), galėsite pasiteirauti ir apie kainas. Neišsigąskite, jei kaina didelė – galima svarstyti pirkimo išsimokėtinai arba auginimo bendrasavininkystėje sąlygas. Nenusiminkite, jeigu nesulaukiate atsakymo – paskambinkite arba vėl parašykite laišką.
Gali būti, kad veisėjas norės pats jums išrinkti šuniuką (pasitikėkite juo – šis žmogus su šuniukais būna kone visą dieną). Kai kurie veisėjai neparduoda šuniuko, jeigu prieš tai neatvykstate jo pasižiūrėti į namus. Dėl visko (konkretaus mažylio, kainos, jo atsiėmimo ir pan.) galima ir reikia tartis. Įsigysite draugą bent dešimčiai metų. Nepagailėkite skirti bent kelias savaites gero veislyno paieškoms ar užsirašyti į eilę šeimininkų, laukiančių šuniukų.
Jeigu norite retos veislės šuniuko, gali būti, kad Lietuvoje jo įsigyti nepavyks. Visuomet galima atsivežti mažylį iš užsienio – Lietuvoje gyvena daug Lenkijoje ir Latvijoje gimusių šunų, daugėja importuotų iš Rusijos, Vokietijos ar net JAV. Tokiu atveju prisidės tik keli papildomi rūpesčiai – parsivežus augintinį, reikės jį priregistruoti LŠVK (Lietuvos šunų veislių knygoje). Visa kita – keli šimtai papildomų kilometrų ar bendravimas angliškai ar rusiškai tėra smulkmenos, palyginus su tuo, kad tuoj turėsite naują augintinį.
Dažnas veisėjas naujus šeimininkus pradžiugina „šuniuko kraiteliu“, kur įdeda antkaklį, pavadėlį, maisto, prie kurio šuniukas pripratęs, žaisliukų. Derėtų pradžiuginti ir veisėją – kas kiek laiko nusiųsti nuotraukas, kaip šuniukas auga, ką veikiate kartu. Kai kurie šeimininkai mano, kad jeigu nedalyvauja parodose ar varžybose, veisėjui šuniuko nuotraukos neįdomios. Anaiptol! Veisėjui bus smagu pamatyti, kaip užaugo jūsų augintinis, be to, tai, kaip atrodo jūsų šuniukas, parodys, ar veisėjas pasirinko tinkamą šunų kombinaciją kergimui.
Visi supranta, kad kaina – taip pat labai svarbus aspektas, tačiau nederėtų pradėti būtent nuo jos. Nemanykite, kad šuniukus veisėjai parduoda bet kam. Papasakokite veisėjui apie save: kur gyvenate, ką veikiate, kiek laiko šuniukui galite skirti, kodėl norite būtent šios veislės. Parašykite, kam norite šuniuko – parodoms, sportui ar tiesiog kaip šeimos augintinio. Papasakokite apie savo ankstesnę šunų auginimo patirtį. Jokiu būdu nemeluokite!
Kai veisėjas jums atrašys (net neabejoju, kad taip bus, jei laiško rašymui nepagailėjote laiko ir nuoširdumo), galėsite pasiteirauti ir apie kainas. Neišsigąskite, jei kaina didelė – galima svarstyti pirkimo išsimokėtinai arba auginimo bendrasavininkystėje sąlygas. Nenusiminkite, jeigu nesulaukiate atsakymo – paskambinkite arba vėl parašykite laišką.
Gali būti, kad veisėjas norės pats jums išrinkti šuniuką (pasitikėkite juo – šis žmogus su šuniukais būna kone visą dieną). Kai kurie veisėjai neparduoda šuniuko, jeigu prieš tai neatvykstate jo pasižiūrėti į namus. Dėl visko (konkretaus mažylio, kainos, jo atsiėmimo ir pan.) galima ir reikia tartis. Įsigysite draugą bent dešimčiai metų. Nepagailėkite skirti bent kelias savaites gero veislyno paieškoms ar užsirašyti į eilę šeimininkų, laukiančių šuniukų.
Jeigu norite retos veislės šuniuko, gali būti, kad Lietuvoje jo įsigyti nepavyks. Visuomet galima atsivežti mažylį iš užsienio – Lietuvoje gyvena daug Lenkijoje ir Latvijoje gimusių šunų, daugėja importuotų iš Rusijos, Vokietijos ar net JAV. Tokiu atveju prisidės tik keli papildomi rūpesčiai – parsivežus augintinį, reikės jį priregistruoti LŠVK (Lietuvos šunų veislių knygoje). Visa kita – keli šimtai papildomų kilometrų ar bendravimas angliškai ar rusiškai tėra smulkmenos, palyginus su tuo, kad tuoj turėsite naują augintinį.
Dažnas veisėjas naujus šeimininkus pradžiugina „šuniuko kraiteliu“, kur įdeda antkaklį, pavadėlį, maisto, prie kurio šuniukas pripratęs, žaisliukų. Derėtų pradžiuginti ir veisėją – kas kiek laiko nusiųsti nuotraukas, kaip šuniukas auga, ką veikiate kartu. Kai kurie šeimininkai mano, kad jeigu nedalyvauja parodose ar varžybose, veisėjui šuniuko nuotraukos neįdomios. Anaiptol! Veisėjui bus smagu pamatyti, kaip užaugo jūsų augintinis, be to, tai, kaip atrodo jūsų šuniukas, parodys, ar veisėjas pasirinko tinkamą šunų kombinaciją kergimui.
Linksmi ir energingi Džeko Reselo terjerai
Marijampolėje, kur įsikūręs Džeko Raselo terjerų veislynas „Tekantis upelis“, po kiemą nuolat laksto linksmi ir itin energingi „džekučiai“. Atrodo, kad šie šunys nepavargsta lakstyti, erzinti kartu gyvenančias kates ir žaisti su vaikais. „Džekučius“ prižiūri ir auklėja veislyno šeimininkai – Tomas Juknevičius ir Neringa Sajauskaitė-Juknevičienė. Į klausimus apie savo mylimiausią veislę šiandien atsako Neringa.
Kodėl susidomėjote Džeko Raselo terjerais?
Todėl, kad tai – idealus šuo! Ne per didelis, ne per mažas, neištemptas, nesustumtas, suėda ne per daug, kailio priežiūra nėra sudėtinga, labai protingas ir pakankamai nesudėtingai dresuojamas, teisingai auklėjamas gerai sutaria tiek su vaikais, tiek su katėmis, mėgstantiems aktyvų poilsį – puikus kompanionas.
Kada ir kaip į namus atkeliavo pirmasis „džekas“? Kiek terjerų auginate dabar, iš kur jie parsivežti?
Pirmasis mūsų „džekas“ buvo ilgai lauktas ir ieškotas, atkeliavo iš Lenkijos veislyno 2008-ųjų vasarą ir iškart visus užkariavo savo tikru „džekišku” charakteriu, energija ir išdykėliškumu. Tai – nepakartojamas mūsų veislyno patinas Pinkis. Po jo į namus atkeliavo lietuviška laužto plauko kalytė Džiumba, nepaprasto meilumo ir prieraišumo įsikūnijimas, visiškai kitokia, nei Pinkis. Dar vėliau – santūrioji Mina iš Lenkijos, vikrioji-gudrioji Bela iš Čekijos ir pagaliau – jaunasis Harlis iš Graikijos. Taip pat auginame ir vieną savo veisimo kalytę Ari, taigi iš viso dabar pas mus – 6 terjerai.
Ar tiesa, kad Džeko Raselo terjerai gali nepailsdami visą dieną judėti? Kiek laiko reikia skirti jų pasivaikščiojimams ir žaidimams?
Deja, taip, tai tiesa! Nors negalima vieno veislės bruožo priskirti visiems individams, bet dauguma atvejų ši taisyklė pasitvirtins. Kažkada esam bandę tokį variantą: pakaitomis žaidėm su mūsų Pinkiu, mėtėm jam tai pagalį, tai kamuoliuką, kol pagaliau visi pavargom ir pasidavėm, o jis vis dar su užsidegimu nešė pagalį prie kiekvieno ir prašyte prašė mesti dar kartą… Bet gal neverta ieškoti tos šuns pavargimo ribos, tiesiog pasportavus valandą-dvi leisti visiems pailsėti. Džeko Raselo terjerui būtų idealu keletas ilgų pasivaikščiojimų kasdien, bet realiai retas kuris šeimininkas gali skirti tiek laiko. Užtenka vieno gero pasivaikščiojimo (su pasibėgiojimais, žaidimais) vakare ir, pageidautina, dar geresnio savaitgalį. Dauguma šių šuniukų šeimininkų renkasi savaitgalines išvykas į gamtą, o gal net galima sakyti, kad aktyvūs žmonės šią veislę renkasi dėl perspektyvių savaitgalinių išvykų tiek vasarą, tiek žiemą.
Ar sportuojate su savo šunimis? Kaip tokiems judriems šunims sekasi parodose?
Sportuojam su kiekvienu šuniu, bet daugiau ar mažiau – priklauso nuo kiekvieno individualiai. Su dviem saviškiais sėkmingai treniruojamės agility, o kiti arba turi stiprią savo nuomonę, ką dar galima papildomai nuveikti trasoje, arba tiesiog labiau mėgsta kitokius užsiėmimus, todėl jiems „laisvalaikį” kitaip ir suplanuojam. Be to, norint su visais užsiimti rimtu sportu, reikėtų tam skirti tikrai daug laiko. O parodose sunkiau tik su jaunais šunimis, kol jie vis dar mokosi paklusnumo ir įveikti savo smalsumą. Su vyresniais, labiau patyrusiais, problemų nekyla.
Kokius reikalavimus keliate būsimiems šuniukų šeimininkams? Ar yra tekę kam nors neparduoti mažylio?
Reikalavimai yra tik tokie, kad žmogus būtų kiek įmanoma pasiskaitęs apie šią veislę, ir kad žinotų, ar tikrai nori „džekučio“ ne vien dėl jo išorinio patrauklumo. Negalima atiduoti mažo šuniuko kažkam, kas visiškai neturi supratimo apie šuns (bet kokio) auklėjimą. Su kiekvienu išlydimu šuniuku naujieji šeimininkai gauna instruktažą pradedantiesiems ar pažengusiems ir vėliau, esant reikalui, suteikiame konsultacijas auginimo klausimais. Dažnai būna, kad žmogus skambina tiesiog pasikalbėti, pasiklausyti, ką veisėjas turi apie veislę papasakoti, o po netrumpo pokalbio vieni galutinai apsisprendžia, kad tai TAS šuo, o kiti visgi persigalvoja ir ieško kitos veislės. Taip pat neparduodame šuniukų perpardavinėtojams ar kitokiems įtarimą keliantiems asmenims, kurie bando rezervuotis keletą šuniukų ar kitaip kelia abejonių.
Koks turi būti 2 mėnesių amžiaus „džekutis“? Ką reikėtų žinoti norint įsigyti sveiką šuniuką?
Tai draugiškas, judrus ir gudrus šuniukas, jau su gražiai krentančiomis ausytėmis ir stovinčia uodegėle. Vizualiai jo kailiukas turi būti švarus, balta spalva dominuojanti, jau turi būti dehelmetizuotas (nukirmintas), vieną arba du kartus paskiepytas, turėti europinį skiepų pasą. Bet iš tiesų aiškinantis apie šuniuko sveikatą, pirmiausia reikia išsiaiškinti apie jo tėvų sveikatą. Atsakymas, kad „tėvai sveiki” neturėtų tenkinti rimtai suinteresuoto pirkėjo, kuris nori ilgai džiaugtis draugyste su sveiku šunimi. Galima paprašyti, kad veisėjas pasakytų, kokie sveikatos tyrimai daryti tėvams, kad atsiųstų skenuotas rezultatų kopijas, arba kad parodytų atvažiavus pasiimti šuniuko. Deja, šiuo metu Lietuvoje, norint veisti Džeko Raselo terjerus, jokie tyrimai neprivalomi. Vis dėlto, atsakingas veisėjas, galvojantis apie savo auginamų šunų ir būsimų šuniukų sveikatą, padarys jiems akių, kelio girnelės tyrimus, genetinius tyrimus dėl paveldimos glaukomos ir kt.
Kokiose šalyse gyvena jūsų veisimo šuniukai?
Reikia pasidžiaugti, kad beveik kas antras mūsų šuniukas suranda naujus namus ne Lietuvoje. Nemažai jų gyvena Norvegijoje, taip pat yra iškeliavusių į Daniją, Rusiją, Estiją.
Kokio tipo „džekai“ jums patinka labiausiai?
O, čia sunkus klausimas! Kiekvienas „džekas” - individualybė, ir pasakyti, kad kažkuris patinka labiau dėl kailio ar sudėjimo – neįmanoma! Visi mylimiausi, kiekvienas ypatingiausias, apie bet kurį galima papasakot išskirtinę istoriją!
Dėkoju už pokalbį!
Kodėl susidomėjote Džeko Raselo terjerais?
Todėl, kad tai – idealus šuo! Ne per didelis, ne per mažas, neištemptas, nesustumtas, suėda ne per daug, kailio priežiūra nėra sudėtinga, labai protingas ir pakankamai nesudėtingai dresuojamas, teisingai auklėjamas gerai sutaria tiek su vaikais, tiek su katėmis, mėgstantiems aktyvų poilsį – puikus kompanionas.
Kada ir kaip į namus atkeliavo pirmasis „džekas“? Kiek terjerų auginate dabar, iš kur jie parsivežti?
Pirmasis mūsų „džekas“ buvo ilgai lauktas ir ieškotas, atkeliavo iš Lenkijos veislyno 2008-ųjų vasarą ir iškart visus užkariavo savo tikru „džekišku” charakteriu, energija ir išdykėliškumu. Tai – nepakartojamas mūsų veislyno patinas Pinkis. Po jo į namus atkeliavo lietuviška laužto plauko kalytė Džiumba, nepaprasto meilumo ir prieraišumo įsikūnijimas, visiškai kitokia, nei Pinkis. Dar vėliau – santūrioji Mina iš Lenkijos, vikrioji-gudrioji Bela iš Čekijos ir pagaliau – jaunasis Harlis iš Graikijos. Taip pat auginame ir vieną savo veisimo kalytę Ari, taigi iš viso dabar pas mus – 6 terjerai.
Ar tiesa, kad Džeko Raselo terjerai gali nepailsdami visą dieną judėti? Kiek laiko reikia skirti jų pasivaikščiojimams ir žaidimams?
Deja, taip, tai tiesa! Nors negalima vieno veislės bruožo priskirti visiems individams, bet dauguma atvejų ši taisyklė pasitvirtins. Kažkada esam bandę tokį variantą: pakaitomis žaidėm su mūsų Pinkiu, mėtėm jam tai pagalį, tai kamuoliuką, kol pagaliau visi pavargom ir pasidavėm, o jis vis dar su užsidegimu nešė pagalį prie kiekvieno ir prašyte prašė mesti dar kartą… Bet gal neverta ieškoti tos šuns pavargimo ribos, tiesiog pasportavus valandą-dvi leisti visiems pailsėti. Džeko Raselo terjerui būtų idealu keletas ilgų pasivaikščiojimų kasdien, bet realiai retas kuris šeimininkas gali skirti tiek laiko. Užtenka vieno gero pasivaikščiojimo (su pasibėgiojimais, žaidimais) vakare ir, pageidautina, dar geresnio savaitgalį. Dauguma šių šuniukų šeimininkų renkasi savaitgalines išvykas į gamtą, o gal net galima sakyti, kad aktyvūs žmonės šią veislę renkasi dėl perspektyvių savaitgalinių išvykų tiek vasarą, tiek žiemą.
Ar sportuojate su savo šunimis? Kaip tokiems judriems šunims sekasi parodose?
Sportuojam su kiekvienu šuniu, bet daugiau ar mažiau – priklauso nuo kiekvieno individualiai. Su dviem saviškiais sėkmingai treniruojamės agility, o kiti arba turi stiprią savo nuomonę, ką dar galima papildomai nuveikti trasoje, arba tiesiog labiau mėgsta kitokius užsiėmimus, todėl jiems „laisvalaikį” kitaip ir suplanuojam. Be to, norint su visais užsiimti rimtu sportu, reikėtų tam skirti tikrai daug laiko. O parodose sunkiau tik su jaunais šunimis, kol jie vis dar mokosi paklusnumo ir įveikti savo smalsumą. Su vyresniais, labiau patyrusiais, problemų nekyla.
Kokius reikalavimus keliate būsimiems šuniukų šeimininkams? Ar yra tekę kam nors neparduoti mažylio?
Reikalavimai yra tik tokie, kad žmogus būtų kiek įmanoma pasiskaitęs apie šią veislę, ir kad žinotų, ar tikrai nori „džekučio“ ne vien dėl jo išorinio patrauklumo. Negalima atiduoti mažo šuniuko kažkam, kas visiškai neturi supratimo apie šuns (bet kokio) auklėjimą. Su kiekvienu išlydimu šuniuku naujieji šeimininkai gauna instruktažą pradedantiesiems ar pažengusiems ir vėliau, esant reikalui, suteikiame konsultacijas auginimo klausimais. Dažnai būna, kad žmogus skambina tiesiog pasikalbėti, pasiklausyti, ką veisėjas turi apie veislę papasakoti, o po netrumpo pokalbio vieni galutinai apsisprendžia, kad tai TAS šuo, o kiti visgi persigalvoja ir ieško kitos veislės. Taip pat neparduodame šuniukų perpardavinėtojams ar kitokiems įtarimą keliantiems asmenims, kurie bando rezervuotis keletą šuniukų ar kitaip kelia abejonių.
Koks turi būti 2 mėnesių amžiaus „džekutis“? Ką reikėtų žinoti norint įsigyti sveiką šuniuką?
Tai draugiškas, judrus ir gudrus šuniukas, jau su gražiai krentančiomis ausytėmis ir stovinčia uodegėle. Vizualiai jo kailiukas turi būti švarus, balta spalva dominuojanti, jau turi būti dehelmetizuotas (nukirmintas), vieną arba du kartus paskiepytas, turėti europinį skiepų pasą. Bet iš tiesų aiškinantis apie šuniuko sveikatą, pirmiausia reikia išsiaiškinti apie jo tėvų sveikatą. Atsakymas, kad „tėvai sveiki” neturėtų tenkinti rimtai suinteresuoto pirkėjo, kuris nori ilgai džiaugtis draugyste su sveiku šunimi. Galima paprašyti, kad veisėjas pasakytų, kokie sveikatos tyrimai daryti tėvams, kad atsiųstų skenuotas rezultatų kopijas, arba kad parodytų atvažiavus pasiimti šuniuko. Deja, šiuo metu Lietuvoje, norint veisti Džeko Raselo terjerus, jokie tyrimai neprivalomi. Vis dėlto, atsakingas veisėjas, galvojantis apie savo auginamų šunų ir būsimų šuniukų sveikatą, padarys jiems akių, kelio girnelės tyrimus, genetinius tyrimus dėl paveldimos glaukomos ir kt.
Kokiose šalyse gyvena jūsų veisimo šuniukai?
Reikia pasidžiaugti, kad beveik kas antras mūsų šuniukas suranda naujus namus ne Lietuvoje. Nemažai jų gyvena Norvegijoje, taip pat yra iškeliavusių į Daniją, Rusiją, Estiją.
Kokio tipo „džekai“ jums patinka labiausiai?
O, čia sunkus klausimas! Kiekvienas „džekas” - individualybė, ir pasakyti, kad kažkuris patinka labiau dėl kailio ar sudėjimo – neįmanoma! Visi mylimiausi, kiekvienas ypatingiausias, apie bet kurį galima papasakot išskirtinę istoriją!
Dėkoju už pokalbį!
Vokiečių aviganis
Veislės istorija
Vokiečių aviganiai buvo išveisti kryžminant ilgaplaukius, trumpaplaukius ir šiurkščiaplaukius aviganius. Pirmasis vokiečių aviganis buvo užregistruotas 1899 metais. Iki 1915-ų metų buvo pripažįstami ilgaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai aviganiai. Šiandien, daugumos šalių parodose gali dalyvauti tik trumpaplaukiai.
Charakteristika
Tai mielas, gerai sudėtas ir labai stiprus šuo. Leistinos dauguma kailio spalvų, tačiau pirmenybė teikiama stiprioms, sodrioms spalvoms. Balta spalva nepripažįstama, balti aviganiai priskiriami baltųjų Amerikos aviganių veislei. Nosis juoda. Kūnas tvirtas, raumeningas, su lengva, bet solidžia kaulų struktūra. Galva daili, stipri, proporcinga kūnui. Kakta tik vidutiniškai išriesta. Tvirtas žirklinis sąkandis. Ausys plačios, stačios, smailios. Akys migdolo formos, tamsios, gyvos. Uodega, siekia bent jau kulkšnies sąnarį, nusvirusi žemyn kai šuo ramybės būsenoje. Letena trumpa, kompaktiška ir labai tvirta.
Temperamentas
Dažniausiai naudojami kaip darbiniai šunys, jie yra bebaimiai, smarkūs, energingi ir budrūs. Klusnūs ir lengvai dresuojami. Pasižymi savo didžiule drąsa ir lojalumu. Ramūs, pasitikintys savimi, bet ne priešiški. Rimti ir inteligentiški. Gali labai daug ko išmokti. Mėgsta būti su savo šeimininkais, bet labai atsargūs su nepažįstamaisiais. Jiems reikalingi žmonės, todėl nederėtų ilgam izoliuoti. Loja tik tada kai tai būtina. Turi labai stiprų savisaugos instinktą. Gerai dresuoti ir išauklėti puikiai sutaria su kitais gyvūnais ir vaikais šeimoje. Būtina dresuoti nuo pat mažumės. Svarbu įsigyti iš patikimo veisėjo.
Vokiečių aviganiams reikia gyvenimo tikslo, kad jaustųsi visiškai laimingi, jie turi jaustis naudingi. Dėl savo polinkio greitai mokytis, jie buvo ir dabar yra plačiai naudojami avims ganyti, policijoje, kaip vedliai akliesiems, sargai ir kitur. Turi puikią uoslę ir gali ieškoti narkotinių medžiagų, minų. Taip pat tai puikūs šeimos draugai.
Priežiūra
Jie gali gyventi namuose, jei gaus pakankamai užsiėmimų. Namuose nelabai aktyvūs, būtinas kiemas lakstyti. Gausiai šeriasi sezonams keičiantis, kasdienis šūkavimas padėtų išvengti plaukų problemos namuose. Maudyti patartina kuo rečiau, tik kartą ar du per metus, saugant odą.
Sveikata
Būdingos sąnarių, širdies, akių, virškinamojo trakto, prostatos ligos. Jautrūs enterito virusui.
Vokiečių aviganiai buvo išveisti kryžminant ilgaplaukius, trumpaplaukius ir šiurkščiaplaukius aviganius. Pirmasis vokiečių aviganis buvo užregistruotas 1899 metais. Iki 1915-ų metų buvo pripažįstami ilgaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai aviganiai. Šiandien, daugumos šalių parodose gali dalyvauti tik trumpaplaukiai.
Charakteristika
Tai mielas, gerai sudėtas ir labai stiprus šuo. Leistinos dauguma kailio spalvų, tačiau pirmenybė teikiama stiprioms, sodrioms spalvoms. Balta spalva nepripažįstama, balti aviganiai priskiriami baltųjų Amerikos aviganių veislei. Nosis juoda. Kūnas tvirtas, raumeningas, su lengva, bet solidžia kaulų struktūra. Galva daili, stipri, proporcinga kūnui. Kakta tik vidutiniškai išriesta. Tvirtas žirklinis sąkandis. Ausys plačios, stačios, smailios. Akys migdolo formos, tamsios, gyvos. Uodega, siekia bent jau kulkšnies sąnarį, nusvirusi žemyn kai šuo ramybės būsenoje. Letena trumpa, kompaktiška ir labai tvirta.
Temperamentas
Dažniausiai naudojami kaip darbiniai šunys, jie yra bebaimiai, smarkūs, energingi ir budrūs. Klusnūs ir lengvai dresuojami. Pasižymi savo didžiule drąsa ir lojalumu. Ramūs, pasitikintys savimi, bet ne priešiški. Rimti ir inteligentiški. Gali labai daug ko išmokti. Mėgsta būti su savo šeimininkais, bet labai atsargūs su nepažįstamaisiais. Jiems reikalingi žmonės, todėl nederėtų ilgam izoliuoti. Loja tik tada kai tai būtina. Turi labai stiprų savisaugos instinktą. Gerai dresuoti ir išauklėti puikiai sutaria su kitais gyvūnais ir vaikais šeimoje. Būtina dresuoti nuo pat mažumės. Svarbu įsigyti iš patikimo veisėjo.
Vokiečių aviganiams reikia gyvenimo tikslo, kad jaustųsi visiškai laimingi, jie turi jaustis naudingi. Dėl savo polinkio greitai mokytis, jie buvo ir dabar yra plačiai naudojami avims ganyti, policijoje, kaip vedliai akliesiems, sargai ir kitur. Turi puikią uoslę ir gali ieškoti narkotinių medžiagų, minų. Taip pat tai puikūs šeimos draugai.
Priežiūra
Jie gali gyventi namuose, jei gaus pakankamai užsiėmimų. Namuose nelabai aktyvūs, būtinas kiemas lakstyti. Gausiai šeriasi sezonams keičiantis, kasdienis šūkavimas padėtų išvengti plaukų problemos namuose. Maudyti patartina kuo rečiau, tik kartą ar du per metus, saugant odą.
Sveikata
Būdingos sąnarių, širdies, akių, virškinamojo trakto, prostatos ligos. Jautrūs enterito virusui.
Akita
Veislės istorija
Akita kilę iš Japonijos. Šiandien tai nacionalinė Japonijos šunų veislė, kartais net vadinama gyvu paminklu. Šie šunys saugodavo Imperatorius, kaudavosi, medžiodavo, tempdavo roges, dirbdavo armijoje ir policijoje. Akita ir šiandien išsaugojusi medžioklės instinktus, tai daryti gali net esant dideliam sniego kiekiui. Akitos statulėlės Japonijoje dovanojamos kaip sveikatos simbolis.
Charakteristika
Galingas, solidus, budrus šuo. Stiprus ir raumeningas. Sunki ir plati galva, platus ir pilnas snukis. Krūtinė žema ir plati. Mažos, stačios ausys. Akys nedidelės, tamsiai rudos. Nosis plati ir paprastai juoda. Lūpos juodos, liežuvis rausvas. Uodega didelė, aukštai iškelta, užsirietusi ant nugaros. Pavilnė stora, tanki ir švelni. Kailis tiesus, šiurkštus.
Temperamentas
Kartais spontaniški. Atsargūs, labai prisirišę prie šeimininkų. Inteligentiški, smalsūs. Dresuoti pradėkite nuo mažens. Tai reikalaus kantrybės, kadangi akitai gali pasidaryti nuobodu. Nuostabus sargas. Japonijoje moterys patikėdavo akitai saugoti savo vaikus. Tačiau net jei puikiai sutaria su vaikais, kurie auga kartu, dar nereiškia, kad priims svetimus. Erzinama akita gali kąsti. Reikėtų mokyti vaikus švelnumo su šunimi. Agresyvūs kitiems šunims, nereikėtų leisti laisvai lakstyti be priežiūros. Mėgsta būti su savo šeima. Skleidžia daugybę įdomių garsų, tačiau be reikalo neloja.
Priežiūra
Nelabai aktyvūs namuose, todėl kieme derėtų praleisti daugiau laiko, vestis ilgiems kasdieniniams pasivaikščiojimams. Kailį šukuokite, maudykite tik esant būtinybei, nes maudymas pašalina natūralų riebalinį sluoksnį. Stipriai šeriasi dukart per metus.
Sveikata
Pasitaiko odos, akių ir kelio problemų.
Akita kilę iš Japonijos. Šiandien tai nacionalinė Japonijos šunų veislė, kartais net vadinama gyvu paminklu. Šie šunys saugodavo Imperatorius, kaudavosi, medžiodavo, tempdavo roges, dirbdavo armijoje ir policijoje. Akita ir šiandien išsaugojusi medžioklės instinktus, tai daryti gali net esant dideliam sniego kiekiui. Akitos statulėlės Japonijoje dovanojamos kaip sveikatos simbolis.
Charakteristika
Galingas, solidus, budrus šuo. Stiprus ir raumeningas. Sunki ir plati galva, platus ir pilnas snukis. Krūtinė žema ir plati. Mažos, stačios ausys. Akys nedidelės, tamsiai rudos. Nosis plati ir paprastai juoda. Lūpos juodos, liežuvis rausvas. Uodega didelė, aukštai iškelta, užsirietusi ant nugaros. Pavilnė stora, tanki ir švelni. Kailis tiesus, šiurkštus.
Temperamentas
Kartais spontaniški. Atsargūs, labai prisirišę prie šeimininkų. Inteligentiški, smalsūs. Dresuoti pradėkite nuo mažens. Tai reikalaus kantrybės, kadangi akitai gali pasidaryti nuobodu. Nuostabus sargas. Japonijoje moterys patikėdavo akitai saugoti savo vaikus. Tačiau net jei puikiai sutaria su vaikais, kurie auga kartu, dar nereiškia, kad priims svetimus. Erzinama akita gali kąsti. Reikėtų mokyti vaikus švelnumo su šunimi. Agresyvūs kitiems šunims, nereikėtų leisti laisvai lakstyti be priežiūros. Mėgsta būti su savo šeima. Skleidžia daugybę įdomių garsų, tačiau be reikalo neloja.
Priežiūra
Nelabai aktyvūs namuose, todėl kieme derėtų praleisti daugiau laiko, vestis ilgiems kasdieniniams pasivaikščiojimams. Kailį šukuokite, maudykite tik esant būtinybei, nes maudymas pašalina natūralų riebalinį sluoksnį. Stipriai šeriasi dukart per metus.
Sveikata
Pasitaiko odos, akių ir kelio problemų.
Jorkšyro terjeras
Veislės istorija
Jorkšyro terjeras šiandien labai skiriasi nuo senųjųjorkšyro terjerų kilusių iš Šiaurės Angijos. Aptinkamos kelios Jorkšyro terjero veislės kilmės ir vystymosi istorijos.
1750 metais dauguma britų dirbo žemės ūkio srityje. Užplūdusi pramoninė revoliucija atnešė dideles permainas šeimos gyvenimams. Jorkšyre, mažos bendruomenės, kūrėsi aplink anglies kasyklas, tekstilės fabrikus, ir gamyklas. Žmonės vyko į tas vietoves ieškoti darbo iš labai toli, net iš Škotijos. Kartu su savim atsivežė veislę žinoma kaip Clydesdale Terrier, arba Paisley Terrier. Visų pirma, tai buvo dirbantys šunys, daug didesni už šiandieninius "Jorkus", skirti gaudyti žiurkėm ir kitiem smulkiem žvėreliam.
Šie terjerai buvo sukryžminti su kitų rūšių terjerais. Taip pat manoma, kad kažkada jie buvo kryžminti su maltos bišonais, kas lėmė jų ilgą kailį. Turint omeny matos bišonų panašumą į šiandieninius jorkus, tai labai tikėtina. Gaila, bet nėra išlikusių jokių užrašų apie geneologiją, kurie pagrįstų šiuos sukryžminimus (greičiausiai, dėl skurdaus literatūrinio išsilavinimo lygio), bet daug žinoma apie žmones, kurie juos veisė, neabejojama, kad ankstyvieji veisėjai turėjo labai aiškią viziją apie šunis, kuriuos jie norėjo išvesti.
Ankstyvieji Jorkšyro Terjerai ir jų veisėjai
Vienas iš žinomiausiu ankstyvųjų jorkų veisėjų – Huddersfield’as Ben’as. Dažnai vadinamas moderniojo jorko tėvu.
1874 metais britų šunų klube buvo užregistruotas pirmasis jorkas, tačiau tik 1886-aisiais jorkšyro terjeras buvo pripažintas kaip savarankiška veislė. Pirmasis jorkšyro terjerų klubas susikūrė 1989 metais.
Jorkšyro terjerai šiandien
Jorkšyro terjerai šiandien paplitę visame pasaulyje ir ankstyvieji veisėjai, kurie buvo žaislinių šunyčių pradininkai, būtų patenkinti didele šios veislės sėkme. 1932-aisiais tik 300 Jorkų buvo užregistruota britų šunų veislyno klube, 1957-aisiais skaičius išaugo iki 2313, o 1970-aisiais jorkai buvo populiariausia veislė Britanijoje. Ši tendencija tęsėsi iki 1990-ųjų kol pasiekė rekordą, buvo užregistruoti 25,665 jorkai. Tiesa, registracijų skaičius dabar pradėjo mažėti, 1994-aisiais jų tebuvo 12,343, tačiau jorkšyro terjeras buvo užregistruotas 7-u numeriu pagal veislės populiarumą.
Temperamentas
Be jokių abejonių jorkai yra labiausiai dėmėsį patraukiantys iš visų žaislinių veislių. Jie žavingi ir inteligentiški, nepaisant dydžio, jie kupini drąsos, ištikimi ir prieraišūs. Nežiūrint to, jog veislė maža, jorkšyro terjerai išlaikę tikrąjį terjerų temperamentą. Jorkai yra tinkami juos nešiotis kartu su savimi ir idealūs tiems, kurie turi mažą būstą. Mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, bet būna patenkinti lakstydami mažame sode ar namuose. Psirūpinkit, kad jis turėtu pakankamai žaislų ir pramogų. Šie maži šuniukai galvoja, kad jie yra daug didesni. Jie ryžtingai gina savo teritoriją. Turi aštrią klausą, ir praneš savo šeimininkui net apie patį tyliausią įsibrovimą. Jie gali būti labai triukšmingi, taigi reikėtu pagalvoti apie kaimynus, prieš įsigijant šios veislės šunytį.
Priežiūra
Kadangi jorkšyro terjerai turi ilgą kailį, jie nėra tinkami tiems, kurie neturi pakankamai laiko ar polinkio praleisti kailio priežiūrai ir maudymui, kuris būtinas šiai veislei. Dauguma naminių jorkų būna trumpai nukirpti ar nuskusti dėl patogumo ir higienos.
Jorkų kailis nesišeria ir neturi pavilnės, todėl jie tinkami alergiškiems žmonėm ir tiems, kurie nemėgsta šėrimosi. Kailis ilgas, tiesus ir šilkinis. Jis auga visą gyvenimą. Tiesą sakant, jis labai panašus į žmogaus plaukus.
Ypatinga priežiūra turėtu būti skiriama užtikrinti, kad apie analinę šuns angą būtų švaru, nes dėl ilgo jų kailio būdingas susivėlimas šitoje srityje, o tai gali įtakoti išmatų įsivėlimą į kailį. Be to, kad šuniukas jausis nepatogiai ir jam gali skaudėti, tai gali lemti ir daug rimtesnes problemas, kurias sprendžiant prisirektų ir veterinaro pagalbos.
Jauni jorkšyro terjerų šunyčiai gali turėti nulinkusias ausis iki 6-ių menesių. Šeimininkai dažnai sako, kad įsigijus 10-ies savaičių šuniuką jo ausytės jau kuo puikiausiai stovi, tačiau vėl nulinksta kai jam sueina 4-i mėnesiai. Tai dažnai atsitinka kai jorkui krenta pieniniai ir kalasi suaugusiojo dantys, šeimininkas neturėtų dėl to per daug nerimauti, nes tai natūralu. Bet kokiu atveju, svarbu patrumpinti kailiuką ant ausyčių. Taip pat plaukeliai turi būti išpešti ir iš ausies vidaus.
Specialų dėmesį reiktų skirti šunelio akių ir dantų priežiūrai. Reikėtų saugoti, kad ilgi plaukai nekristų į akis, surišant arba nukerpant juos, nes tai gali sukelti akių suerzinimą ar infekciją. Kaip ir kitų mažų veislių šuniukams, jorkšyro terjerams būdingas akmenų susidarymas ant dantų, bet reguliari jų priežiura padės to išvengti.
Jorkšyro terjerai labai jautrūs šalčiui. Jie mėgsta būti lepinami. Einant į lauką šaltu oru derėtu šuniuką aprengti šiltu paltuku. Jeigu reguliari jorkšyro terjero priežiūra brangiai atsieina šeimininkui, tai išmaitinti jį nėra brangu, jie valgo labai mažai.
Santykiai su kitais gyvūnais
Jorkšyro terjerai laimingai gyvens su katėm ir kitais šunim, bet būdami terjerais jie yra labai savininkiški šeimininko atžvilgiu. Reikėtu atidžiai stebėji kaip jorkšyro terjeras, naujasis gyventojas, susipažįsta su senaisiais. Jeigu jie pešasi, tai gali tęstis iki mirties. Kaip ir su visais mažais šuniukais, didelis dėmėsys turėtų būti kreipiamas kai maži vaikai su jais žaidžia. Taip pat jorkai linkę šokti iš betkokio aukščio, o turit omeny, kad jie labai maži, šuniukas gali susižeisti, gali nukentėti ir nuo žmogaus pėdos arba uždarant ar atidarant duris.
Dresiravimas
Gan lengvai dresiruojami. Išeidami visada palikite jam žaislų ir šviežio vandens. Prisiminkit, kad lygiai taip kaip mėgsta žmonių kompaniją, taip nemėgsta būti palitkti vieni ilgam laikui.
Rekomenduojamos paklusnumo treniruotės.
Sveikata ir ilgaamžiškumas
Jorkšyro terjerai yra pakankamai stiprūs, sveiki ir ilgaamžiai. Deja, kaip ir dauguma kitų žaislinių veislių gali susirgti tam tikrom ligom. Tačiau veisiant iš sveikų šuniukų giminės galima išvengti šių problemų. Rekomenduojama šuniukus pirkti iš patikimo veisėjo, su gera reputacija ir niekada nepirkti iš gyvūnų parduotuvės ar vadinamojo „šuniukų fabriko“. Jei įmanoma reikėtų aplankyti šuniuką namuose, kur jis gimė ir augo, pamatyti jo tėvus, ar bent jau mamą. Šuniuko įsigijimas iš nepatikimo veisėjo gali įtakoti jo ligas ar net ankstyvą mirtį (ir dideles veterinarijos paslaugų kainas).
Renkantis šuniuką
Kokios spalvos bus mano šuo?
Visi jorkšyro terjerai gimsta tamsaus kailio su smulkiom rusvom dėmelėm. Tik jiems subrendus pasidengia ilgu kailiu, tamsaus plieno mėlynumo atspalviais. Tai gali keistis su metais, tačiau perkant šuniuką galima tikėtis, kad jo kunelis bus juodas, o galva suodžių spalvos. Kol jis mažas tai normalu. Kai kurie jorkai lieka juodi, o kiti tampa labai šviesūs arba sidabriniai. Neįmanoma nustatyti kokios spalvos bus šiuniukas kai užaugs, tačiau spalva juk neturi įtakos šuniukui kaip draugui.
Ar jorkšyro terjerai būna miniatiūriniai ir standartiniai?
Daugelis pradedančiųjų jorkų mylėtojų mano jog yra dvi jorkšyro terjerų rūšys – miniatiūriniai ir standartniai. Tačiau taip nėra.
Kada šunytį galima parsinešti į naujus namus?
Jeigu jorkas reikalingas kaip namų šuo, veisėjai leistų jam keliauti i naujus namus tarp 8-10 savaitės amžiaus. Jorkšyro terjeras namams bus daug pigesnis, nei parodoms (kurį veisėjai paprastai parduoda vyresnį). Sunku nustatyti ar šuniukas bus tinkamas parodoms iki kol jam sueina mažiausiai 6 mėnesiai.
Kokios lyties šuniuką geriausiai pirkti?
Tai labai asmeniškas pasirinkimas. Dauguma veisėjų tiki, jog abu tiek patinėliai, tiek kalytės yra vienodai mylintys, inteligentiški, ištikimi ir puikūs kompanionai. Kalytės gali pradėti rujoti nuo 6-ių mėnesių, tada ypatinga priežiūra turėtų būti skiriama norint išvengti nepageidaujamo susiporavimo.
Naminius jorkšyro terjerus geriau sterilizuoti. Tai apsaugotų nuo nepageidaujamų šunyčių ir galimų ligų vėlesniame gyvenime.
Kuo turėčiau maitinti savo jorkšyro terjerą?
Įsigijant šuniuką, nepamiškit gauti iš veisėjo maistelio, kurį jis valgo ir stenkitės laikytis jo rekomendacijų, ypač pirmomis savaitėmis. Veisėjas turėtų įteikti dokumentus apie vakcinas, kurias šunytis gavęs, ir kurių jam dar reikės, apie nukirminiavimą ir geneologiją.
Kur turėčiau laikyti savo jorkšyro terjerą keliaudamas?
Visada įsistikinkit, kad jūsų šuo saugus ir ramus keliaudamas. Geriausia keliaujant jorką laikyti specialioje kelioninėje dėžėje. Tokiu būdu jei jums prireiktų staiga stabdyti, jūsų šuniukas išvengtų nukritimų ir susižeidimų.
Įspėjimas ateičiai
Vasarą leidžiant laiką prie vandens telkinių arba baseino labai svarbu būti dėmesingiems. Teko girdėti pranešimų iš JAV, apie tai kaip jorkai ikrenta į baseinus ir nesugebėdami išlipti, vargšai šuneliai išsenka ir nuskęsta.
Jorkšyro terjeras šiandien labai skiriasi nuo senųjųjorkšyro terjerų kilusių iš Šiaurės Angijos. Aptinkamos kelios Jorkšyro terjero veislės kilmės ir vystymosi istorijos.
1750 metais dauguma britų dirbo žemės ūkio srityje. Užplūdusi pramoninė revoliucija atnešė dideles permainas šeimos gyvenimams. Jorkšyre, mažos bendruomenės, kūrėsi aplink anglies kasyklas, tekstilės fabrikus, ir gamyklas. Žmonės vyko į tas vietoves ieškoti darbo iš labai toli, net iš Škotijos. Kartu su savim atsivežė veislę žinoma kaip Clydesdale Terrier, arba Paisley Terrier. Visų pirma, tai buvo dirbantys šunys, daug didesni už šiandieninius "Jorkus", skirti gaudyti žiurkėm ir kitiem smulkiem žvėreliam.
Šie terjerai buvo sukryžminti su kitų rūšių terjerais. Taip pat manoma, kad kažkada jie buvo kryžminti su maltos bišonais, kas lėmė jų ilgą kailį. Turint omeny matos bišonų panašumą į šiandieninius jorkus, tai labai tikėtina. Gaila, bet nėra išlikusių jokių užrašų apie geneologiją, kurie pagrįstų šiuos sukryžminimus (greičiausiai, dėl skurdaus literatūrinio išsilavinimo lygio), bet daug žinoma apie žmones, kurie juos veisė, neabejojama, kad ankstyvieji veisėjai turėjo labai aiškią viziją apie šunis, kuriuos jie norėjo išvesti.
Ankstyvieji Jorkšyro Terjerai ir jų veisėjai
Vienas iš žinomiausiu ankstyvųjų jorkų veisėjų – Huddersfield’as Ben’as. Dažnai vadinamas moderniojo jorko tėvu.
1874 metais britų šunų klube buvo užregistruotas pirmasis jorkas, tačiau tik 1886-aisiais jorkšyro terjeras buvo pripažintas kaip savarankiška veislė. Pirmasis jorkšyro terjerų klubas susikūrė 1989 metais.
Jorkšyro terjerai šiandien
Jorkšyro terjerai šiandien paplitę visame pasaulyje ir ankstyvieji veisėjai, kurie buvo žaislinių šunyčių pradininkai, būtų patenkinti didele šios veislės sėkme. 1932-aisiais tik 300 Jorkų buvo užregistruota britų šunų veislyno klube, 1957-aisiais skaičius išaugo iki 2313, o 1970-aisiais jorkai buvo populiariausia veislė Britanijoje. Ši tendencija tęsėsi iki 1990-ųjų kol pasiekė rekordą, buvo užregistruoti 25,665 jorkai. Tiesa, registracijų skaičius dabar pradėjo mažėti, 1994-aisiais jų tebuvo 12,343, tačiau jorkšyro terjeras buvo užregistruotas 7-u numeriu pagal veislės populiarumą.
Temperamentas
Be jokių abejonių jorkai yra labiausiai dėmėsį patraukiantys iš visų žaislinių veislių. Jie žavingi ir inteligentiški, nepaisant dydžio, jie kupini drąsos, ištikimi ir prieraišūs. Nežiūrint to, jog veislė maža, jorkšyro terjerai išlaikę tikrąjį terjerų temperamentą. Jorkai yra tinkami juos nešiotis kartu su savimi ir idealūs tiems, kurie turi mažą būstą. Mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, bet būna patenkinti lakstydami mažame sode ar namuose. Psirūpinkit, kad jis turėtu pakankamai žaislų ir pramogų. Šie maži šuniukai galvoja, kad jie yra daug didesni. Jie ryžtingai gina savo teritoriją. Turi aštrią klausą, ir praneš savo šeimininkui net apie patį tyliausią įsibrovimą. Jie gali būti labai triukšmingi, taigi reikėtu pagalvoti apie kaimynus, prieš įsigijant šios veislės šunytį.
Priežiūra
Kadangi jorkšyro terjerai turi ilgą kailį, jie nėra tinkami tiems, kurie neturi pakankamai laiko ar polinkio praleisti kailio priežiūrai ir maudymui, kuris būtinas šiai veislei. Dauguma naminių jorkų būna trumpai nukirpti ar nuskusti dėl patogumo ir higienos.
Jorkų kailis nesišeria ir neturi pavilnės, todėl jie tinkami alergiškiems žmonėm ir tiems, kurie nemėgsta šėrimosi. Kailis ilgas, tiesus ir šilkinis. Jis auga visą gyvenimą. Tiesą sakant, jis labai panašus į žmogaus plaukus.
Ypatinga priežiūra turėtu būti skiriama užtikrinti, kad apie analinę šuns angą būtų švaru, nes dėl ilgo jų kailio būdingas susivėlimas šitoje srityje, o tai gali įtakoti išmatų įsivėlimą į kailį. Be to, kad šuniukas jausis nepatogiai ir jam gali skaudėti, tai gali lemti ir daug rimtesnes problemas, kurias sprendžiant prisirektų ir veterinaro pagalbos.
Jauni jorkšyro terjerų šunyčiai gali turėti nulinkusias ausis iki 6-ių menesių. Šeimininkai dažnai sako, kad įsigijus 10-ies savaičių šuniuką jo ausytės jau kuo puikiausiai stovi, tačiau vėl nulinksta kai jam sueina 4-i mėnesiai. Tai dažnai atsitinka kai jorkui krenta pieniniai ir kalasi suaugusiojo dantys, šeimininkas neturėtų dėl to per daug nerimauti, nes tai natūralu. Bet kokiu atveju, svarbu patrumpinti kailiuką ant ausyčių. Taip pat plaukeliai turi būti išpešti ir iš ausies vidaus.
Specialų dėmesį reiktų skirti šunelio akių ir dantų priežiūrai. Reikėtų saugoti, kad ilgi plaukai nekristų į akis, surišant arba nukerpant juos, nes tai gali sukelti akių suerzinimą ar infekciją. Kaip ir kitų mažų veislių šuniukams, jorkšyro terjerams būdingas akmenų susidarymas ant dantų, bet reguliari jų priežiura padės to išvengti.
Jorkšyro terjerai labai jautrūs šalčiui. Jie mėgsta būti lepinami. Einant į lauką šaltu oru derėtu šuniuką aprengti šiltu paltuku. Jeigu reguliari jorkšyro terjero priežiūra brangiai atsieina šeimininkui, tai išmaitinti jį nėra brangu, jie valgo labai mažai.
Santykiai su kitais gyvūnais
Jorkšyro terjerai laimingai gyvens su katėm ir kitais šunim, bet būdami terjerais jie yra labai savininkiški šeimininko atžvilgiu. Reikėtu atidžiai stebėji kaip jorkšyro terjeras, naujasis gyventojas, susipažįsta su senaisiais. Jeigu jie pešasi, tai gali tęstis iki mirties. Kaip ir su visais mažais šuniukais, didelis dėmėsys turėtų būti kreipiamas kai maži vaikai su jais žaidžia. Taip pat jorkai linkę šokti iš betkokio aukščio, o turit omeny, kad jie labai maži, šuniukas gali susižeisti, gali nukentėti ir nuo žmogaus pėdos arba uždarant ar atidarant duris.
Dresiravimas
Gan lengvai dresiruojami. Išeidami visada palikite jam žaislų ir šviežio vandens. Prisiminkit, kad lygiai taip kaip mėgsta žmonių kompaniją, taip nemėgsta būti palitkti vieni ilgam laikui.
Rekomenduojamos paklusnumo treniruotės.
Sveikata ir ilgaamžiškumas
Jorkšyro terjerai yra pakankamai stiprūs, sveiki ir ilgaamžiai. Deja, kaip ir dauguma kitų žaislinių veislių gali susirgti tam tikrom ligom. Tačiau veisiant iš sveikų šuniukų giminės galima išvengti šių problemų. Rekomenduojama šuniukus pirkti iš patikimo veisėjo, su gera reputacija ir niekada nepirkti iš gyvūnų parduotuvės ar vadinamojo „šuniukų fabriko“. Jei įmanoma reikėtų aplankyti šuniuką namuose, kur jis gimė ir augo, pamatyti jo tėvus, ar bent jau mamą. Šuniuko įsigijimas iš nepatikimo veisėjo gali įtakoti jo ligas ar net ankstyvą mirtį (ir dideles veterinarijos paslaugų kainas).
Renkantis šuniuką
Kokios spalvos bus mano šuo?
Visi jorkšyro terjerai gimsta tamsaus kailio su smulkiom rusvom dėmelėm. Tik jiems subrendus pasidengia ilgu kailiu, tamsaus plieno mėlynumo atspalviais. Tai gali keistis su metais, tačiau perkant šuniuką galima tikėtis, kad jo kunelis bus juodas, o galva suodžių spalvos. Kol jis mažas tai normalu. Kai kurie jorkai lieka juodi, o kiti tampa labai šviesūs arba sidabriniai. Neįmanoma nustatyti kokios spalvos bus šiuniukas kai užaugs, tačiau spalva juk neturi įtakos šuniukui kaip draugui.
Ar jorkšyro terjerai būna miniatiūriniai ir standartiniai?
Daugelis pradedančiųjų jorkų mylėtojų mano jog yra dvi jorkšyro terjerų rūšys – miniatiūriniai ir standartniai. Tačiau taip nėra.
Kada šunytį galima parsinešti į naujus namus?
Jeigu jorkas reikalingas kaip namų šuo, veisėjai leistų jam keliauti i naujus namus tarp 8-10 savaitės amžiaus. Jorkšyro terjeras namams bus daug pigesnis, nei parodoms (kurį veisėjai paprastai parduoda vyresnį). Sunku nustatyti ar šuniukas bus tinkamas parodoms iki kol jam sueina mažiausiai 6 mėnesiai.
Kokios lyties šuniuką geriausiai pirkti?
Tai labai asmeniškas pasirinkimas. Dauguma veisėjų tiki, jog abu tiek patinėliai, tiek kalytės yra vienodai mylintys, inteligentiški, ištikimi ir puikūs kompanionai. Kalytės gali pradėti rujoti nuo 6-ių mėnesių, tada ypatinga priežiūra turėtų būti skiriama norint išvengti nepageidaujamo susiporavimo.
Naminius jorkšyro terjerus geriau sterilizuoti. Tai apsaugotų nuo nepageidaujamų šunyčių ir galimų ligų vėlesniame gyvenime.
Kuo turėčiau maitinti savo jorkšyro terjerą?
Įsigijant šuniuką, nepamiškit gauti iš veisėjo maistelio, kurį jis valgo ir stenkitės laikytis jo rekomendacijų, ypač pirmomis savaitėmis. Veisėjas turėtų įteikti dokumentus apie vakcinas, kurias šunytis gavęs, ir kurių jam dar reikės, apie nukirminiavimą ir geneologiją.
Kur turėčiau laikyti savo jorkšyro terjerą keliaudamas?
Visada įsistikinkit, kad jūsų šuo saugus ir ramus keliaudamas. Geriausia keliaujant jorką laikyti specialioje kelioninėje dėžėje. Tokiu būdu jei jums prireiktų staiga stabdyti, jūsų šuniukas išvengtų nukritimų ir susižeidimų.
Įspėjimas ateičiai
Vasarą leidžiant laiką prie vandens telkinių arba baseino labai svarbu būti dėmesingiems. Teko girdėti pranešimų iš JAV, apie tai kaip jorkai ikrenta į baseinus ir nesugebėdami išlipti, vargšai šuneliai išsenka ir nuskęsta.