Kačių šėrimosi metas
Šėrimasis yra natūralus procesas, svarbus kailio atsinaujinimui. Lauke gyvenančios katės šeriasi sezoniškai pavasarį ir rudenį. Vasaros ir žiemos viduryje šėrimasis mažiausias. Naminių kačių plaukų keitimosi ciklas dėl nuolatinio gyvenimo namuose, buvimo pastovioje temperatūroje ir labiau apšviestoje aplinkoje pasikeitė. Todėl joms kailis nekinta cikliškai, ir jos šeriasi po truputį ištisus metus.
Stresas ir pakitusi dieta gali lemti intensyvesnį šėrimąsi nei įprastai. Būtina sunerimti, jei plaukų išslenka tiek daug, jog matosi pliki odos lopai. Plaukai slenka ir dėl alergijų, blusų, nėštumo, tam tikrų vaistų naudojimo, hormonų disbalanso. Katę reikia parodyti veterinarijos gydytojui, jei ji laižo, kandžioja, draskosi kailį, odą.
Kad katė šertųsi mažiau
Pavasarį tinkamas ėdalas ir kailio priežiūros priemonės yra būtinos prekės katėms, kurios daug šeriasi.
Norint, kad namuose būtų kuo mažiau katės plaukų, ją reikia reguliariai šukuoti. Šukuojant pašalinami negyvi plaukai. O šukuojant giliai ir masažuojant odą, ne tik skatinama odos kraujotaka, kas lemia geresnę kailio kokybę, bet ir iššukuojami plaukai, kurie turėtų iškristi po kelių dienų. Taip šukuodami greičiau iššukuosite pavilnę, ir galėsite šukuoti rečiau. Poplaukio iššukavimui geriausiai tinkatankūs šepečiai ir furminatoriai. Masažavimui galima naudoti specialias gumines pirštines. Ilgaplaukes kates būtina šukuoti dažnai, nes kitaip kailis gali susivelti į sąvėlas. Taip pat katė besirūpindama savo kailiu, jį laižydama praris daug neiššukuotų plaukų, kurie gali suformuoti kamuoliukus žarnyne ir užblokuoti virškinimo takus. Požymiai: vėmimas, užkietėję viduriai, dažnas stanginimasis, apetito praradimas.
Mityba ypatingai įtakoja katės kailio būklę. Visuomet rekomenduojama šerti geru ir kokybišku pašaru. Ką tai reiškia? Gerame pašare yra Omega-3 ir Omega-6 riebalų rūgščių, kurios ir palaiko kailį bei odą sveikus. Šios rūgštys minkština odą ir mažina perteklinį šėrimąsi. Ilgaplaukėms katėms rekomenduojama kartais duoti specialaus maisto, mažinančio plaukų kamuoliukų susidarymą žarnyne.
Žinodami, kokias kačių prekes rinktis, galite kontroliuoti katės šėrimąsi ir mėgautis „neplaukuotais“ namais.
Stresas ir pakitusi dieta gali lemti intensyvesnį šėrimąsi nei įprastai. Būtina sunerimti, jei plaukų išslenka tiek daug, jog matosi pliki odos lopai. Plaukai slenka ir dėl alergijų, blusų, nėštumo, tam tikrų vaistų naudojimo, hormonų disbalanso. Katę reikia parodyti veterinarijos gydytojui, jei ji laižo, kandžioja, draskosi kailį, odą.
Kad katė šertųsi mažiau
Pavasarį tinkamas ėdalas ir kailio priežiūros priemonės yra būtinos prekės katėms, kurios daug šeriasi.
Norint, kad namuose būtų kuo mažiau katės plaukų, ją reikia reguliariai šukuoti. Šukuojant pašalinami negyvi plaukai. O šukuojant giliai ir masažuojant odą, ne tik skatinama odos kraujotaka, kas lemia geresnę kailio kokybę, bet ir iššukuojami plaukai, kurie turėtų iškristi po kelių dienų. Taip šukuodami greičiau iššukuosite pavilnę, ir galėsite šukuoti rečiau. Poplaukio iššukavimui geriausiai tinkatankūs šepečiai ir furminatoriai. Masažavimui galima naudoti specialias gumines pirštines. Ilgaplaukes kates būtina šukuoti dažnai, nes kitaip kailis gali susivelti į sąvėlas. Taip pat katė besirūpindama savo kailiu, jį laižydama praris daug neiššukuotų plaukų, kurie gali suformuoti kamuoliukus žarnyne ir užblokuoti virškinimo takus. Požymiai: vėmimas, užkietėję viduriai, dažnas stanginimasis, apetito praradimas.
Mityba ypatingai įtakoja katės kailio būklę. Visuomet rekomenduojama šerti geru ir kokybišku pašaru. Ką tai reiškia? Gerame pašare yra Omega-3 ir Omega-6 riebalų rūgščių, kurios ir palaiko kailį bei odą sveikus. Šios rūgštys minkština odą ir mažina perteklinį šėrimąsi. Ilgaplaukėms katėms rekomenduojama kartais duoti specialaus maisto, mažinančio plaukų kamuoliukų susidarymą žarnyne.
Žinodami, kokias kačių prekes rinktis, galite kontroliuoti katės šėrimąsi ir mėgautis „neplaukuotais“ namais.
Šou iš prieglaudos
Šuns paėmimas iš prieglaudos ar gatvės laikomas kilniu poelgiu. Prieš pasiimdami naują keturkojį draugą namo, turite žinoti, kokie sunkumai gali kilti su priglaustu šuniu ir kaip jų išvengti.
Jeigu pasiimate jauną šuniuką, keliaukite pas veterinarą ir patikrinkite, ar mažylis neturi kirminų, paskiepykite nuo pasiutligės. Pirmosiomis dienomis šuniukas gali cypti, kol apsipras su nauja aplinka. Nors šuniuko amžius – vos keli mėnesiai, bet jis jau gali būti patyręs badą, išmetimą į gatvę, sirgęs užkrečiamomis ligomis ir pan. Pasistenkite sužinoti kuo daugiau informacijos apie naująjį augintinį – jums padės prieglaudos savanoriai ar veterinaras. Jeigu augintinį imate tiesiog iš gatvės, nepatingėkite apylinkėje iškabinti skelbimų apie rastą šuniuką, be to, pasidalinkite skelbimu internete. Galbūt šuniukas iš tikro turi namus. Jeigu turite kitų augintinių, stenkitės, kad naujas šuniukas su jais neturėtų tiesioginio kontakto, jeigu nesate tikri, kad „naujokas“ yra sveikas.
Jeigu pasiimate suaugusį šunį, pirma „stotelė“ vėlgi bus veterinarijos klinika. Naujam augintiniui reikės duoti tabletę nuo kirminų, paskiepyti (jeigu to dar nepadarė prieglaudos savanoriai). Suaugęs šuo gali turėti daug skaudžios patirties. Tokie šunys dažnai būna mušti, badavę, todėl saugosi staigių judesių ir gali ginti maistą. Neprovokuokite netinkamo elgesio – jeigu šuo bijo, paslėpkite gąsdinančius objektus (pvz.: šluotą), leiskite ramiai paėsti.
Pirmosiomis dienomis svarbu ne paklusnumas, o tai, kad šuo išmoktų pasitikėti jumis kaip šeimininku. Galite maitinti šunį iš rankų. Būkite pasiruošę viskam – kaukimui, lojimui, tapetų plėšymui (ypač jei šuo iš lauko paimtas į kambarį). Geriausia šunį priglausti tokiu laiku, kai galėsite jam skirti daugiausiai dėmesio. Patariama įsigyti ar bent pasiskolinti narvą šunims. Kartu eikite į parką, vaikščiokite mieste, supažindinkite su kitais šunimis, kad pamatytumėte naujo augintinio reakcijas į įvairias situacijas. Kai žinosite, kaip šuo reaguoja į dirgiklius, galėsite pradėti mokyti paklusnumo komandų. Mokyti geriausia teigiamos motyvacijos principu, nuolat ir gausiai skatinant šunį.
Suaugęs šuo, paimtas iš prieglaudos, gali būti jautresnis, todėl stenkitės nedaryti staigių judesių, taip pat neleiskite šuns liesti svetimiems žmonėms, ypač vaikams, kol negalite garantuoti tinkamo augintinio elgesio. Vis dėlto, su vaikais ir kitais svetimais žmonėmis supažindinti reikia, tam geriausiai tinka paprasti pasivaikščiojimai mieste, kur galėsite atsitraukti nuo šunį gąsdinančių žmonių. Nepamirškite ir savo saugumo – kol dar neturite stipraus ryšio su šunimi, neglauskite jo arti veido, nekilnokite už priekinių kojų, venkite stiprių apkabinimų, net jeigu šuo atrodo draugiškas.
Nors ir nusprendėte pasilikti šunį, jeigu jį pasiėmėte iš gatvės, platinkite skelbimus su jo nuotrauka. Jeigu per dvi savaites niekas neatsiliepė, galite eiti pasivaikščioti su savo naujuoju – nuolatiniu - draugu.
Jeigu pasiimate jauną šuniuką, keliaukite pas veterinarą ir patikrinkite, ar mažylis neturi kirminų, paskiepykite nuo pasiutligės. Pirmosiomis dienomis šuniukas gali cypti, kol apsipras su nauja aplinka. Nors šuniuko amžius – vos keli mėnesiai, bet jis jau gali būti patyręs badą, išmetimą į gatvę, sirgęs užkrečiamomis ligomis ir pan. Pasistenkite sužinoti kuo daugiau informacijos apie naująjį augintinį – jums padės prieglaudos savanoriai ar veterinaras. Jeigu augintinį imate tiesiog iš gatvės, nepatingėkite apylinkėje iškabinti skelbimų apie rastą šuniuką, be to, pasidalinkite skelbimu internete. Galbūt šuniukas iš tikro turi namus. Jeigu turite kitų augintinių, stenkitės, kad naujas šuniukas su jais neturėtų tiesioginio kontakto, jeigu nesate tikri, kad „naujokas“ yra sveikas.
Jeigu pasiimate suaugusį šunį, pirma „stotelė“ vėlgi bus veterinarijos klinika. Naujam augintiniui reikės duoti tabletę nuo kirminų, paskiepyti (jeigu to dar nepadarė prieglaudos savanoriai). Suaugęs šuo gali turėti daug skaudžios patirties. Tokie šunys dažnai būna mušti, badavę, todėl saugosi staigių judesių ir gali ginti maistą. Neprovokuokite netinkamo elgesio – jeigu šuo bijo, paslėpkite gąsdinančius objektus (pvz.: šluotą), leiskite ramiai paėsti.
Pirmosiomis dienomis svarbu ne paklusnumas, o tai, kad šuo išmoktų pasitikėti jumis kaip šeimininku. Galite maitinti šunį iš rankų. Būkite pasiruošę viskam – kaukimui, lojimui, tapetų plėšymui (ypač jei šuo iš lauko paimtas į kambarį). Geriausia šunį priglausti tokiu laiku, kai galėsite jam skirti daugiausiai dėmesio. Patariama įsigyti ar bent pasiskolinti narvą šunims. Kartu eikite į parką, vaikščiokite mieste, supažindinkite su kitais šunimis, kad pamatytumėte naujo augintinio reakcijas į įvairias situacijas. Kai žinosite, kaip šuo reaguoja į dirgiklius, galėsite pradėti mokyti paklusnumo komandų. Mokyti geriausia teigiamos motyvacijos principu, nuolat ir gausiai skatinant šunį.
Suaugęs šuo, paimtas iš prieglaudos, gali būti jautresnis, todėl stenkitės nedaryti staigių judesių, taip pat neleiskite šuns liesti svetimiems žmonėms, ypač vaikams, kol negalite garantuoti tinkamo augintinio elgesio. Vis dėlto, su vaikais ir kitais svetimais žmonėmis supažindinti reikia, tam geriausiai tinka paprasti pasivaikščiojimai mieste, kur galėsite atsitraukti nuo šunį gąsdinančių žmonių. Nepamirškite ir savo saugumo – kol dar neturite stipraus ryšio su šunimi, neglauskite jo arti veido, nekilnokite už priekinių kojų, venkite stiprių apkabinimų, net jeigu šuo atrodo draugiškas.
Nors ir nusprendėte pasilikti šunį, jeigu jį pasiėmėte iš gatvės, platinkite skelbimus su jo nuotrauka. Jeigu per dvi savaites niekas neatsiliepė, galite eiti pasivaikščioti su savo naujuoju – nuolatiniu - draugu.
Katės pačios žino, kas joms geriausia
Jeigu jūsų paprašytų nurodyti naminį gyvūną, didžiausią individualistą, greičiausia nurodytumėte katę. Tačiau patyrusių kačių augintojų nuomone, kiekviena katė – ryškus individas, bet ne kiekviena katė – individualistė. Gyvenimas su kate gali tapti šeimininko kantrybės išbandymu, bet gali tapti ir nepaprastos draugystės istorija. Kad taip atsitiktų, reikia pažinti savo katę, perprasti jos kūno kalbą, snukelio mimiką, skleidžiamus garsus.
Nori bendrauti ir padėti mums
Kadangi naminei katei, skirtingai nei laisvai gyvenančioms benamėms katėms, nereikia rūpintis pastoge ar maistu, ji pati ieško kontakto su žmogumi. Saugioje aplinkoje, kur katę supa artimi žmonės, ji tampa meili ir sava: glaustosi aplink kojas, murkia, snaudžia ant šeimininko kelių, praeidama koketiškai paliečia šeimynykščius uodegos galiuku. Taip elgdamasi, ji ne tik demonstruoja prieraišumą, bet kartais nori pasinaudoti mūsų silpnybėmis. Siųsdama ženklus, kad nori bendrauti, ji kviečia žaisti, o mes arba pritingime, arba neturime laiko. Tuo pačiu ji tikisi glamonių, švelnių žodžių, o gal ir skanėstų. Būna, kad kviesdama bendrauti katė nenori jokio atlygio, bet siekia išsklaidyti mūsų blogas mintis, nuovargį (ji puikiai jaučia žmogaus būseną). Švelniai prisiglaudusi, šildydama mus ir murkdama, nori nuslopinti mus kamuojantį skausmą.
Didelės baimės akys...
Apie gresiantį pavojų katė praneša savo poza, mimika ir skleidžiamais garsais. Ko nors bijodama katė priglunda prie žemės, priploja ausis, jos raumenys būna įsitempę. Bet kurią sekundę katė gali pulti arba sprukti. Išsigandusios katės vyzdžiai išsiplečia, įtempta uodega virpčioja, kailis pasišiaušia. Ji šnypščia, purkštauja, išleidžia nagus ir gali smogti letenomis. Katė siekia įbauginti priešininką. Tokiu atveju geriau palikti katę ramybėje.
Mokosi, kai nori
Ar įmanoma koreguoti katės elgesį ir ko nors ją išmokyti? Įmanoma, tačiau katės mokosi tik to, kas joms naudinga. Be to, jos pačios nusprendžia, kada pradėti, o kada baigti mokymus. Trumpiau pasakius, katės žino, kas joms geriausia.
Visai nesunkiai galite išmokyti savo rainiukę atsidaryti duris. Ji noriai to mokysis, nes katės nekenčia uždarytų durų. Tik ar tikrai norite, kad po šių mokymų namuose visos durys būtų atlapos?
Norint ko nors išmokyti, reikia pasinaudoti puikia kačių savybe – smalsumu. Iš prigimties jos visos smalsios, labai mėgsta viską tyrinėti. Taigi, sužadinus katės smalsumą, galima šio to pasiekti, tačiau reikia būti kantriems, neskubinti įvykių ir neišgąsdinti katės.
Kačių augintojai kartais svarsto, kuo paskatinti katę. Kokie kačių skanėstai labiausiai tinka? O gal katei labiau patinka meilūs žodžiai? Vienintelio recepto nėra, nes jau iš pradžių sakėme, jog katės labai skirtingos.
Dažniausia nesiseka mokyti tų kačių, kurios buvo per anksti atjunkytos nuo mamos. Joms būdingas baikštumas, nepatiklumas, pernelyg greitas susijaudinimas. Gana dažnai tokios katytės būna agresyvios (baimė išprovokuoja gynybinę reakciją). Šiuos elgesio bruožus koreguoti labai sunku, o kartais net neįmanoma. Ne veltui knygų apie kačių elgseną autorius amerikietis Jo Paul Loeb sakė: „Geriausia mokykla katei yra kita katė“. Taigi, norėdami ko nors išmokyti savo rainiukę, susitapatinkite su kačių klano nariais.
Kokių klaidų vengti auklėjant katę?
• Niekada nenaudokite fizinių bausmių. Riksmas, muštras ir fizinė bausmė katėms sukelia baimę.
• Norėdami atpratinti katę nuo žalingų įpročių, pasiūlykite alternatyvą – gudrius mainus. Sudarykite sandėrį: jeigu tu elgtumeis štai taip, tada aš tau duočiau tą ir aną...
• Prieš nuspręsdama, kaip elgtis, katė turi turėti laiko: ji nori įvertinti situaciją, „sumodeliuoti“ veiksmų planą. Neskubinkite įvykių, nespauskite (bendrauti su svečiais ar pasišalinti? leistis nepažįstamojo paimamai į glėbį ar ne?).
• Būkite kantrūs ir švelnūs. Didžiausia klaida – prarasti savitvardą.
Nori bendrauti ir padėti mums
Kadangi naminei katei, skirtingai nei laisvai gyvenančioms benamėms katėms, nereikia rūpintis pastoge ar maistu, ji pati ieško kontakto su žmogumi. Saugioje aplinkoje, kur katę supa artimi žmonės, ji tampa meili ir sava: glaustosi aplink kojas, murkia, snaudžia ant šeimininko kelių, praeidama koketiškai paliečia šeimynykščius uodegos galiuku. Taip elgdamasi, ji ne tik demonstruoja prieraišumą, bet kartais nori pasinaudoti mūsų silpnybėmis. Siųsdama ženklus, kad nori bendrauti, ji kviečia žaisti, o mes arba pritingime, arba neturime laiko. Tuo pačiu ji tikisi glamonių, švelnių žodžių, o gal ir skanėstų. Būna, kad kviesdama bendrauti katė nenori jokio atlygio, bet siekia išsklaidyti mūsų blogas mintis, nuovargį (ji puikiai jaučia žmogaus būseną). Švelniai prisiglaudusi, šildydama mus ir murkdama, nori nuslopinti mus kamuojantį skausmą.
Didelės baimės akys...
Apie gresiantį pavojų katė praneša savo poza, mimika ir skleidžiamais garsais. Ko nors bijodama katė priglunda prie žemės, priploja ausis, jos raumenys būna įsitempę. Bet kurią sekundę katė gali pulti arba sprukti. Išsigandusios katės vyzdžiai išsiplečia, įtempta uodega virpčioja, kailis pasišiaušia. Ji šnypščia, purkštauja, išleidžia nagus ir gali smogti letenomis. Katė siekia įbauginti priešininką. Tokiu atveju geriau palikti katę ramybėje.
Mokosi, kai nori
Ar įmanoma koreguoti katės elgesį ir ko nors ją išmokyti? Įmanoma, tačiau katės mokosi tik to, kas joms naudinga. Be to, jos pačios nusprendžia, kada pradėti, o kada baigti mokymus. Trumpiau pasakius, katės žino, kas joms geriausia.
Visai nesunkiai galite išmokyti savo rainiukę atsidaryti duris. Ji noriai to mokysis, nes katės nekenčia uždarytų durų. Tik ar tikrai norite, kad po šių mokymų namuose visos durys būtų atlapos?
Norint ko nors išmokyti, reikia pasinaudoti puikia kačių savybe – smalsumu. Iš prigimties jos visos smalsios, labai mėgsta viską tyrinėti. Taigi, sužadinus katės smalsumą, galima šio to pasiekti, tačiau reikia būti kantriems, neskubinti įvykių ir neišgąsdinti katės.
Kačių augintojai kartais svarsto, kuo paskatinti katę. Kokie kačių skanėstai labiausiai tinka? O gal katei labiau patinka meilūs žodžiai? Vienintelio recepto nėra, nes jau iš pradžių sakėme, jog katės labai skirtingos.
Dažniausia nesiseka mokyti tų kačių, kurios buvo per anksti atjunkytos nuo mamos. Joms būdingas baikštumas, nepatiklumas, pernelyg greitas susijaudinimas. Gana dažnai tokios katytės būna agresyvios (baimė išprovokuoja gynybinę reakciją). Šiuos elgesio bruožus koreguoti labai sunku, o kartais net neįmanoma. Ne veltui knygų apie kačių elgseną autorius amerikietis Jo Paul Loeb sakė: „Geriausia mokykla katei yra kita katė“. Taigi, norėdami ko nors išmokyti savo rainiukę, susitapatinkite su kačių klano nariais.
Kokių klaidų vengti auklėjant katę?
• Niekada nenaudokite fizinių bausmių. Riksmas, muštras ir fizinė bausmė katėms sukelia baimę.
• Norėdami atpratinti katę nuo žalingų įpročių, pasiūlykite alternatyvą – gudrius mainus. Sudarykite sandėrį: jeigu tu elgtumeis štai taip, tada aš tau duočiau tą ir aną...
• Prieš nuspręsdama, kaip elgtis, katė turi turėti laiko: ji nori įvertinti situaciją, „sumodeliuoti“ veiksmų planą. Neskubinkite įvykių, nespauskite (bendrauti su svečiais ar pasišalinti? leistis nepažįstamojo paimamai į glėbį ar ne?).
• Būkite kantrūs ir švelnūs. Didžiausia klaida – prarasti savitvardą.
Naujas augintinis
Įsigijote mažą šuniuką? Nuostabu! Naujasis jūsų draugas pasiruošęs užaugti geru šuniu – pasiruoškite būti geru šeimininku.
Turite suprasti, koks yra jūsų šuniukas. Daugiausiai išmokyti galima tuos mažylius, kurie yra drąsūs ir smalsūs. Jeigu renkatės šuniuką specialiai sportui (pvz.: agility), patikrinkite, kaip jis reaguoja į įvairius paviršius – judančią lentą, ant grindų patiestą foliją, celofaną ir pan. Žinoma, jeigu išsirinkote šuniuką, kuris ant nepažįstamų paviršių jaučiasi nejaukiai, galėsite jį išmokyti jaustis drąsiai, tačiau prireiks daugiau kantrybės.
Būtų pravartu patikrinti, ar šuniukas neturi aukščio baimės. Ją vėliau galima nugalėti, tačiau bus paprasčiau, jeigu mažylis nuo pat treniruočių pradžios nebijos aukščio. Jaunas, nedresuotas šuniukas jums rodo tai, koks yra iš tikrųjų – drąsus ar bailus, judrus ar lėtas. Šuns temperamento nepakeisite – dresūra pakeis tik elgseną.
Kad ir kokį mažylį pasirinksite, jūsų lauks kelionė iki naujų namų. Jeigu jūsų namuose jau gyvena kiti šunys, būtinai skirkite dėmesio ir jiems, kad „senbuviai“ nesijaustų nuskriausti ir nepavydėtų dėmesio naujam augintiniui. Juk jie jums taip pat svarbūs!
Mažam (ir paaugusiam) šuniukui reikalinga socializacija. Tam reikės šuniuką supažindinti su naujomis vietomis, kitais šunimis, naujais žmonėmis. Suplanuokite tokius susitikimus ir neveskite augintinio ten, kur jam gali būti nejauku. Geriausia, kad mažylis jau mokėtų bent porą paklusnumo komandų ir atkreiptų dėmesį pašauktas šeimininko.
Apsaugokite šuniuką nuo neigiamų patirčių ir neverskite eiti ten, kur jis nenori. Visą dėmesį skirkite šuniukui, jis negali būti tiesiog pririštas pavadėliu. Kol šuniukas mokosi, nekalbėkite telefonu, nepalikite jo vieno prie parduotuvės durų, jeigu norite pasisveikinti su draugais, pirmiausia parodykite šuniukui, kaip elgtis (pvz.: sėdėti).
Galima sudaryti nedidelį sąrašą dalykų, su kuriais turi susipažinti kiekvienas šuniukas:
Komandos (komandoms visi šeimos nariai turi naudoti tuos pačius žodžius):
Nepamirškite, kad komandas visuomet reikia sakyti tokiu pačiu tonu (aiškiai ir pakankamai garsiai, tačiau nerėkiant).
Palaukite tinkamų sąlygų išsivesti šuniuką toliau nuo namų. Skirkite laiko kurti tarpusavio ryšiui ir išmokykite reikalingiausių dalykų namuose, kad turėtumėte įgūdžių vėlesnei socializacijai.
Jeigu esate pradedantysis arba bandote naujus treniravimo metodus, tiksliai išsiaiškinkite, kaip turite mokyti. Netgi pačioje treniruočių pradžioje reikia tiksliai žinoti, ko norite iš šuns. Daug lengviau teisingai mokyti iš karto, nei vėliau taisyti klaidingus įpročius.
Beveik visur, bet ypač treniruotėse augintiniui norite parodyti, kad visa, kas geriausia, suteikiate jūs. Leiskite žaisti su kitais šunimis, tačiau kontroliuokite šunį, jo žaislus ir maistą. Užduotis (komandų atlikimą) pamažu sunkinkite, tačiau nereikalaukite iš šuns per daug, kad jis neprarastų motyvacijos mokytis. Skatinkite pagyrimais, paglostymais, žaidimais ir maistu. Atsižvelkite į šuns gebėjimus ir sveikatos būklę – neverskite mažo šunelio šokti per kliūtį ar mokytis treniruotėje tol, kol pavargs.
Mokymasis turi būti smagus ir neišvarginti šuns.
Turite suprasti, koks yra jūsų šuniukas. Daugiausiai išmokyti galima tuos mažylius, kurie yra drąsūs ir smalsūs. Jeigu renkatės šuniuką specialiai sportui (pvz.: agility), patikrinkite, kaip jis reaguoja į įvairius paviršius – judančią lentą, ant grindų patiestą foliją, celofaną ir pan. Žinoma, jeigu išsirinkote šuniuką, kuris ant nepažįstamų paviršių jaučiasi nejaukiai, galėsite jį išmokyti jaustis drąsiai, tačiau prireiks daugiau kantrybės.
Būtų pravartu patikrinti, ar šuniukas neturi aukščio baimės. Ją vėliau galima nugalėti, tačiau bus paprasčiau, jeigu mažylis nuo pat treniruočių pradžios nebijos aukščio. Jaunas, nedresuotas šuniukas jums rodo tai, koks yra iš tikrųjų – drąsus ar bailus, judrus ar lėtas. Šuns temperamento nepakeisite – dresūra pakeis tik elgseną.
Kad ir kokį mažylį pasirinksite, jūsų lauks kelionė iki naujų namų. Jeigu jūsų namuose jau gyvena kiti šunys, būtinai skirkite dėmesio ir jiems, kad „senbuviai“ nesijaustų nuskriausti ir nepavydėtų dėmesio naujam augintiniui. Juk jie jums taip pat svarbūs!
Mažam (ir paaugusiam) šuniukui reikalinga socializacija. Tam reikės šuniuką supažindinti su naujomis vietomis, kitais šunimis, naujais žmonėmis. Suplanuokite tokius susitikimus ir neveskite augintinio ten, kur jam gali būti nejauku. Geriausia, kad mažylis jau mokėtų bent porą paklusnumo komandų ir atkreiptų dėmesį pašauktas šeimininko.
Apsaugokite šuniuką nuo neigiamų patirčių ir neverskite eiti ten, kur jis nenori. Visą dėmesį skirkite šuniukui, jis negali būti tiesiog pririštas pavadėliu. Kol šuniukas mokosi, nekalbėkite telefonu, nepalikite jo vieno prie parduotuvės durų, jeigu norite pasisveikinti su draugais, pirmiausia parodykite šuniukui, kaip elgtis (pvz.: sėdėti).
Galima sudaryti nedidelį sąrašą dalykų, su kuriais turi susipažinti kiekvienas šuniukas:
- - Antkaklis ir pavadėlis;
- - Lietimas (viso šuns, panašiai, kaip apžiūroje parodoje), paėmimas ant rankų, dantų patikrinimas;
- - Ausų, akių, dantų, kojų valymas, nagų karpymas, šukavimas;
- - Palikimas narve ar trumpam su kitu žmogumi;
- - Važiavimas automobiliu, dviratis (rami reakcija į jį);
- - Socializacija su žmonėmis ir šunimis;
- - Reakcija į maistą ir žaislą.
Komandos (komandoms visi šeimos nariai turi naudoti tuos pačius žodžius):
- - Pas mane;
- - Sėdėt, gulėt;
- - Vieta;
- - Akys (akių kontaktas su šeimininku);
- - Duok;
- - Šalia.
Nepamirškite, kad komandas visuomet reikia sakyti tokiu pačiu tonu (aiškiai ir pakankamai garsiai, tačiau nerėkiant).
Palaukite tinkamų sąlygų išsivesti šuniuką toliau nuo namų. Skirkite laiko kurti tarpusavio ryšiui ir išmokykite reikalingiausių dalykų namuose, kad turėtumėte įgūdžių vėlesnei socializacijai.
Jeigu esate pradedantysis arba bandote naujus treniravimo metodus, tiksliai išsiaiškinkite, kaip turite mokyti. Netgi pačioje treniruočių pradžioje reikia tiksliai žinoti, ko norite iš šuns. Daug lengviau teisingai mokyti iš karto, nei vėliau taisyti klaidingus įpročius.
Beveik visur, bet ypač treniruotėse augintiniui norite parodyti, kad visa, kas geriausia, suteikiate jūs. Leiskite žaisti su kitais šunimis, tačiau kontroliuokite šunį, jo žaislus ir maistą. Užduotis (komandų atlikimą) pamažu sunkinkite, tačiau nereikalaukite iš šuns per daug, kad jis neprarastų motyvacijos mokytis. Skatinkite pagyrimais, paglostymais, žaidimais ir maistu. Atsižvelkite į šuns gebėjimus ir sveikatos būklę – neverskite mažo šunelio šokti per kliūtį ar mokytis treniruotėje tol, kol pavargs.
Mokymasis turi būti smagus ir neišvarginti šuns.
Kad katės tualetas netaptų problema
Pasiruošus kačiuko atsikraustymui į Jūsų namus, įsitikinkite, kad turite viską, ko ko reikia augintiniui pasijusti laukiamu naujuose namuose. Be aukštos kokybės maisto, saugios aplinkos, rūpestingos veterinarinės priežiūros ir daug meilės, taip pat nemažai dėmesio turi sulaukti ir katės tualetas. Nors iš pradžių tai gali atrodyti smulkmena, tačiau katei nesinaudojant jos tualetu, tai greitai gali tapti Jūsų pagrindine problema. Netvarka šioje srityje yra viena iš dažniausių kačių atidavimo į prieglaudas ir kreipimosi pagalbos į veterinarą priežasčių.
Pirmiausia, nors ir tiesa tai, kad dauguma kačių instinktyviai moka naudotis tualeto dėžute nuo mažų dienų, kelios pagrindinės žinios ir supratimas padės Jums išvengti problemų dar prieš joms prasidedant. O kaip žinia, kur kar lengviau yra išvengti problemos, nei ją išspręsti jau atsiradus.
Maži kačiukai
Katės turi natūralų instinktą atlikti reikalus į smėlį ar žemę, kačiukai to išmoksta stebėdami savo motiną. Paprastai kačiukai pradeda mokytis naudotis dėžute 3-4 savaičių amžiaus, todėl jei jau ūgtelėjusį kačiuką pasiimsite į namus, tikėtina, kad jis jau bus pripratęs naudotis dėžute.
Jums nereikės mokyti kačiuko naudotis dėžute taip, kaip šuniuką mokyti prašytis į lauką. Tačiau, svarbu įsitikinti, kad kačiukas žino, kur yra katės tualetas jo naujoje aplinkoje. Užtikrinkite, kad dėžutė nebūtų triukšmingoje ar sunkiai pasiekiamoje vietoje. Kai tik kačiuką parsinešate į namus, kuo greičiau nuneškite ten, kur yra paruošta dėžutė. Pastatykite kačiuką dėžutėje, švelniai paimkite už priekinės letenėlės ir parodykite kaip kasti vieną-du kartus. Nesijaudinkite, jei kačiukas iššoks lauk. Nuneškite kačiuką į dėžutę kelis kartus per dieną įprastu laiku, kai kačiukas turėtų naudotis tualetu: ryte, po valgio, žaidimų ir pabudus iš miego. Atminkite, kad katėms patinka privatumas naudojimosi tualetu metu, todėl kai pamatysite kačiuką naudojantis tualetu, palikite jį vieną.
Dauguma kačių pripranta prie tualeto dėžutės be jokių problemų. Tačiau, visgi atsitikus bėdoms, nebarkite ir nebauskite katės. Šaukimas ar vandens purkštuko naudojimas ne tik suglumins ir išgąsdins Jūsų katę, tačiau ji tiesiog nesupras Jūsų reakcijos. Vietoj to, išvalykite nelaimės vietą specialiu valikliu su fermentais, pašalindami dėmes ir kvapą. Tada grįžkite prie mokymo, nunešdami kačiuką kuo dažniau į dėžutę, kol jis pradės ja naudotis. Jei nelaimės kartojasi, arba jei pastebite viduriavimą ar vidurių užkietėjimą, parodykite kačiuką veterinarui, kad būtumėte tikri dėl kačiuko sveikumo. Katės, turinčios šalinimo sistemos ligų ar parazitų gali nustoti naudotis tualeto dėžute.
Dėžučių kiekis
Pagirtina yra taisyklė, kad namuose būtų tiek kačių tualetų, kiek yra kačių plius viena papildoma. Nors mums tai gali atrodyti aiktšinga, katės yra labai pedantiškos ir kai kurios gali atsisakyti naudotis dėžute, jei ja naudojosi kitos katės. Kai kurios katės taip pat labiau linkę į vieną dėžutę šlapintis, o į kitą tuštintis. Jei Jūsų būstas yra per kelis aukštus, reikalingas katės tualetas kiekviename aukšte.
Vieta
Katėms labiau patinka naudotis tualetu ramioje, privačioje vietoje, kur jos jaustųsi saugiai. Triukšmas (skalbimo mašinos, džiovyklės ir t. t.), aplink vaikštantys žmonės, išgąsdinantis šuo, ar kita katė aplink gali trikdyti katę ir ji gali pasirinkti kitą vietą savo reikalams.
Jei turite daugiau nei vieną katę, pasistenkite, kad katės tualetas nebūtų padėtas taip, kad kita katė galėtų užblokuoti išėjimą (pavyzdžiui, koridoriaus gale). Visuomet turėtų būti išėjimas ar pabėgimas.
Daugumai kačių nepatinka, kai tualetas yra netoliese maisto, todėl to būtinai venkite.
Katės tualeto dydis ir tipas
Yra nemažai kačių tualetų rūšių, įskaitant uždengiamus, išsivalančius ir kampinius. Įsitikinkite, kad Jūsų pasirinktas tualetas katei yra tinkamo dydžio. Kačių elgsenos specialistai dažnai teigia, kad žmonės išsirenka per mažus tualetus katėms. Turėkite omenyje, kad kačiukams ar sąnarių problemų turinčioms katėms reikia dėžučių su žemesniais kraštais. Kai kurios katės jaučiasi saugiau dėžutėse su dangčiu. Toks tualetas taip pat gali praversti, jei Jūsų katė ypač intensyviai kasa ir išbarsto kraiką aplink arba mėgsta atlikti reikalus tupėdama ant dėžutės krašto. Tačiau uždarus tualetus reikėtų dažniau valyti.
Kraiko tipas
Paprastai katėms labiausiai patinka smėlio ar dirvožemio konsistencijos kraikas. Jos paprastai labiau mėgsta švelnios tekstūros kraiką (tokį, koks būna sušokantis kraikas) nei šiurkštų ir mieliau renkasi bekvapį, nei prikvėpintą dirbtiniais kvapais. 5 cm kraiko dėžutėje – paprastai pakankamas kiekis. Paprastai labiau sužavėsite katę su mažesniu kiekiu kraiko ir dažnensiu keitimu. Pabandykite įvairias kraiko rūšis, kol atsirinksite prieinamiausią variantą ir katei, ir Jums.
Švara - laiku
Katės yra ypatingai švarūs gyvūnai, todėl jos gali pradėti vengti tualeto dėžutės, jei ji nepakankamai dažnai valoma. Išvalykite dėžutę su semtuvėliu bent kartrą per dieną. Išplaukite dėžutę ir pakeiskite pilnai kraiką kartą per savaitę. Neplaukite dėžutės su stipraus kvapo dezinfekuojančia priemone, ir gerai išskalaukite išplovę. Nelaimėms ne vietoje turi būti naudojamas specialus valiklis su fermentais, skirtas valymui gyvūnų paliktų dėmių ir kvapų. Paprastas valiklis gali užmaskuoti mūsų jaučiamą šlapimo kvapą, tačiau katė su savo ypač jautria uosle jį vistiek galės aptikti, o tai ją skatina vėl šlapintis toje pačioje vietoje.
Atsiminkite šias taisykles ir katės tualetas greičiausiai nekels Jums bėdų.
Pirmiausia, nors ir tiesa tai, kad dauguma kačių instinktyviai moka naudotis tualeto dėžute nuo mažų dienų, kelios pagrindinės žinios ir supratimas padės Jums išvengti problemų dar prieš joms prasidedant. O kaip žinia, kur kar lengviau yra išvengti problemos, nei ją išspręsti jau atsiradus.
Maži kačiukai
Katės turi natūralų instinktą atlikti reikalus į smėlį ar žemę, kačiukai to išmoksta stebėdami savo motiną. Paprastai kačiukai pradeda mokytis naudotis dėžute 3-4 savaičių amžiaus, todėl jei jau ūgtelėjusį kačiuką pasiimsite į namus, tikėtina, kad jis jau bus pripratęs naudotis dėžute.
Jums nereikės mokyti kačiuko naudotis dėžute taip, kaip šuniuką mokyti prašytis į lauką. Tačiau, svarbu įsitikinti, kad kačiukas žino, kur yra katės tualetas jo naujoje aplinkoje. Užtikrinkite, kad dėžutė nebūtų triukšmingoje ar sunkiai pasiekiamoje vietoje. Kai tik kačiuką parsinešate į namus, kuo greičiau nuneškite ten, kur yra paruošta dėžutė. Pastatykite kačiuką dėžutėje, švelniai paimkite už priekinės letenėlės ir parodykite kaip kasti vieną-du kartus. Nesijaudinkite, jei kačiukas iššoks lauk. Nuneškite kačiuką į dėžutę kelis kartus per dieną įprastu laiku, kai kačiukas turėtų naudotis tualetu: ryte, po valgio, žaidimų ir pabudus iš miego. Atminkite, kad katėms patinka privatumas naudojimosi tualetu metu, todėl kai pamatysite kačiuką naudojantis tualetu, palikite jį vieną.
Dauguma kačių pripranta prie tualeto dėžutės be jokių problemų. Tačiau, visgi atsitikus bėdoms, nebarkite ir nebauskite katės. Šaukimas ar vandens purkštuko naudojimas ne tik suglumins ir išgąsdins Jūsų katę, tačiau ji tiesiog nesupras Jūsų reakcijos. Vietoj to, išvalykite nelaimės vietą specialiu valikliu su fermentais, pašalindami dėmes ir kvapą. Tada grįžkite prie mokymo, nunešdami kačiuką kuo dažniau į dėžutę, kol jis pradės ja naudotis. Jei nelaimės kartojasi, arba jei pastebite viduriavimą ar vidurių užkietėjimą, parodykite kačiuką veterinarui, kad būtumėte tikri dėl kačiuko sveikumo. Katės, turinčios šalinimo sistemos ligų ar parazitų gali nustoti naudotis tualeto dėžute.
Dėžučių kiekis
Pagirtina yra taisyklė, kad namuose būtų tiek kačių tualetų, kiek yra kačių plius viena papildoma. Nors mums tai gali atrodyti aiktšinga, katės yra labai pedantiškos ir kai kurios gali atsisakyti naudotis dėžute, jei ja naudojosi kitos katės. Kai kurios katės taip pat labiau linkę į vieną dėžutę šlapintis, o į kitą tuštintis. Jei Jūsų būstas yra per kelis aukštus, reikalingas katės tualetas kiekviename aukšte.
Vieta
Katėms labiau patinka naudotis tualetu ramioje, privačioje vietoje, kur jos jaustųsi saugiai. Triukšmas (skalbimo mašinos, džiovyklės ir t. t.), aplink vaikštantys žmonės, išgąsdinantis šuo, ar kita katė aplink gali trikdyti katę ir ji gali pasirinkti kitą vietą savo reikalams.
Jei turite daugiau nei vieną katę, pasistenkite, kad katės tualetas nebūtų padėtas taip, kad kita katė galėtų užblokuoti išėjimą (pavyzdžiui, koridoriaus gale). Visuomet turėtų būti išėjimas ar pabėgimas.
Daugumai kačių nepatinka, kai tualetas yra netoliese maisto, todėl to būtinai venkite.
Katės tualeto dydis ir tipas
Yra nemažai kačių tualetų rūšių, įskaitant uždengiamus, išsivalančius ir kampinius. Įsitikinkite, kad Jūsų pasirinktas tualetas katei yra tinkamo dydžio. Kačių elgsenos specialistai dažnai teigia, kad žmonės išsirenka per mažus tualetus katėms. Turėkite omenyje, kad kačiukams ar sąnarių problemų turinčioms katėms reikia dėžučių su žemesniais kraštais. Kai kurios katės jaučiasi saugiau dėžutėse su dangčiu. Toks tualetas taip pat gali praversti, jei Jūsų katė ypač intensyviai kasa ir išbarsto kraiką aplink arba mėgsta atlikti reikalus tupėdama ant dėžutės krašto. Tačiau uždarus tualetus reikėtų dažniau valyti.
Kraiko tipas
Paprastai katėms labiausiai patinka smėlio ar dirvožemio konsistencijos kraikas. Jos paprastai labiau mėgsta švelnios tekstūros kraiką (tokį, koks būna sušokantis kraikas) nei šiurkštų ir mieliau renkasi bekvapį, nei prikvėpintą dirbtiniais kvapais. 5 cm kraiko dėžutėje – paprastai pakankamas kiekis. Paprastai labiau sužavėsite katę su mažesniu kiekiu kraiko ir dažnensiu keitimu. Pabandykite įvairias kraiko rūšis, kol atsirinksite prieinamiausią variantą ir katei, ir Jums.
Švara - laiku
Katės yra ypatingai švarūs gyvūnai, todėl jos gali pradėti vengti tualeto dėžutės, jei ji nepakankamai dažnai valoma. Išvalykite dėžutę su semtuvėliu bent kartrą per dieną. Išplaukite dėžutę ir pakeiskite pilnai kraiką kartą per savaitę. Neplaukite dėžutės su stipraus kvapo dezinfekuojančia priemone, ir gerai išskalaukite išplovę. Nelaimėms ne vietoje turi būti naudojamas specialus valiklis su fermentais, skirtas valymui gyvūnų paliktų dėmių ir kvapų. Paprastas valiklis gali užmaskuoti mūsų jaučiamą šlapimo kvapą, tačiau katė su savo ypač jautria uosle jį vistiek galės aptikti, o tai ją skatina vėl šlapintis toje pačioje vietoje.
Atsiminkite šias taisykles ir katės tualetas greičiausiai nekels Jums bėdų.
Šunų depresija: taip ar ne?
Apie pakitusią žmogaus būseną, kai apima liūdnos mintys, nebedžiugina artimieji, nesinori dirbti ir apleidžia jėgos, yra sakoma: depresija.
O kaip tokiu atveju su mūsų augintiniais? Ne vienas kreivai šypteli, išgirdęs, kad šuo susirgo depresija.
Veterinarijos daktaras iš Prancūzijos Jean Cuvelier šunų depresiją apibrėžia taip: „Depresija – tai nuotaikos sutrikimas, pasireiškiantis liūdesiu, sumažėjusiu aktyvumu, domėjimusi viskuo; depresijos apimtam šuniui pablogėja apetitas, sutrinka miegas“ .
Jis nemiega ir inkščia naktimis, liūdnas slankioja iš kampo į kampą, neėda, įkyriai laižo arba kramto savo kailį, pradėjo nevalingai tuštintis namuose – ar tai depresijos požymiai? Ir taip, ir ne.
Nusimanančių ir sugebančių nustatyti, kaip ir kodėl pakito šuns emocinė būsena, mūsų krašte nėra daug. Bet ir labiau išsivysčiusiose šalyse, kur gyvūnų elgsenos specialistai turi didesnes mokslinių tyrimų galimybes, nėra daug patikimų duomenų apie šunų depresiją ir jos gydymą.
Tačiau ten aktyviau veikia šunų psichologų kabinetai, gyvūnų elgsenos korekcijos kursai, dienos užimtumo grupės. Sakysite, tai tik būdas pasipelnyti iš naivių žmogelių, na... jei nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos.
Kai ilgiau išvyksta šeimininkas, kai iš kalės paimamas mažylis arba kai užklumpa ruja, kai baigiasi aktyvi šuns veikla (sporto varžybos, tarnyba, medžioklė), kai atsiranda naujas šeimos narys arba kitas augintinis, natūralu, kad šuns nuotaika suprastėja.
Specialistų nuomone, tai dar ne depresija. Taigi, nieko tokio, jei šuo laikinai praras apetitą, iš bado jis tikrai nenugaiš.
Tai ką šiuo atveju daryti arba nedaryti šeimininkui? Pastebėjus šuns emocinės savijautos pokyčius, dresuotojai ir patyrę šunų augintojai pataria skirti augintiniui daugiau dėmesio: ieškoti būdų, kaip sudominti nauja veikla, padidinti fizinį krūvį, aktyviau su juo bendrauti. Ir ne naujas žaislas, o protinės veiklos stimuliavimas, ilgesni pasivaikščiojimai lauke, įdomių, naujų dalykų mokymasis gali padėti šuniui.
Labai padeda šeimininko meilė, švelnumas, kasdienis dėmesys.
Veterinarijos gydyklose šunų depresija paprastai gydoma dviem būdais: elgsenos terapija ir vaistais. Pirmasis variantas, aišku, yra geresnis (sveikesnis!), bet jis reikalauja ir iš šeimininkų daugiau žinių bei kantrybės.
Šunų elgsenos specialistai dar išskiria involiucinę depresiją. Tai chroniška, užsitęsusi gyvūno depresija, kurią lydi ryškūs šuns elgsenos pakitimai: nebevykdo komandų, neprisimena, ko buvo mokytas, „suvaikėja“, elgiasi kaip mažas šunytis. Ši depresijos forma pastebima tarp 7-10 metų šunų, dažniausia ji susijusi su šuns smegenų senėjimu arba patirta galvos trauma.
Padėti tokiu atveju sunku.
O kaip tokiu atveju su mūsų augintiniais? Ne vienas kreivai šypteli, išgirdęs, kad šuo susirgo depresija.
Veterinarijos daktaras iš Prancūzijos Jean Cuvelier šunų depresiją apibrėžia taip: „Depresija – tai nuotaikos sutrikimas, pasireiškiantis liūdesiu, sumažėjusiu aktyvumu, domėjimusi viskuo; depresijos apimtam šuniui pablogėja apetitas, sutrinka miegas“ .
Jis nemiega ir inkščia naktimis, liūdnas slankioja iš kampo į kampą, neėda, įkyriai laižo arba kramto savo kailį, pradėjo nevalingai tuštintis namuose – ar tai depresijos požymiai? Ir taip, ir ne.
Nusimanančių ir sugebančių nustatyti, kaip ir kodėl pakito šuns emocinė būsena, mūsų krašte nėra daug. Bet ir labiau išsivysčiusiose šalyse, kur gyvūnų elgsenos specialistai turi didesnes mokslinių tyrimų galimybes, nėra daug patikimų duomenų apie šunų depresiją ir jos gydymą.
Tačiau ten aktyviau veikia šunų psichologų kabinetai, gyvūnų elgsenos korekcijos kursai, dienos užimtumo grupės. Sakysite, tai tik būdas pasipelnyti iš naivių žmogelių, na... jei nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos.
Kai ilgiau išvyksta šeimininkas, kai iš kalės paimamas mažylis arba kai užklumpa ruja, kai baigiasi aktyvi šuns veikla (sporto varžybos, tarnyba, medžioklė), kai atsiranda naujas šeimos narys arba kitas augintinis, natūralu, kad šuns nuotaika suprastėja.
Specialistų nuomone, tai dar ne depresija. Taigi, nieko tokio, jei šuo laikinai praras apetitą, iš bado jis tikrai nenugaiš.
Tai ką šiuo atveju daryti arba nedaryti šeimininkui? Pastebėjus šuns emocinės savijautos pokyčius, dresuotojai ir patyrę šunų augintojai pataria skirti augintiniui daugiau dėmesio: ieškoti būdų, kaip sudominti nauja veikla, padidinti fizinį krūvį, aktyviau su juo bendrauti. Ir ne naujas žaislas, o protinės veiklos stimuliavimas, ilgesni pasivaikščiojimai lauke, įdomių, naujų dalykų mokymasis gali padėti šuniui.
Labai padeda šeimininko meilė, švelnumas, kasdienis dėmesys.
Veterinarijos gydyklose šunų depresija paprastai gydoma dviem būdais: elgsenos terapija ir vaistais. Pirmasis variantas, aišku, yra geresnis (sveikesnis!), bet jis reikalauja ir iš šeimininkų daugiau žinių bei kantrybės.
Šunų elgsenos specialistai dar išskiria involiucinę depresiją. Tai chroniška, užsitęsusi gyvūno depresija, kurią lydi ryškūs šuns elgsenos pakitimai: nebevykdo komandų, neprisimena, ko buvo mokytas, „suvaikėja“, elgiasi kaip mažas šunytis. Ši depresijos forma pastebima tarp 7-10 metų šunų, dažniausia ji susijusi su šuns smegenų senėjimu arba patirta galvos trauma.
Padėti tokiu atveju sunku.
Katė ir kūdikis
Katė ir kūdikis gali būti visiškai puiki kompanija, ypač jei prieš tai pasiruošite. Naujagimis įneša didžiulių pasikeitimų visai šeimai. Padėkite savo mylimai katei pasiruošti prieš šį džiugų įvykį.
- Kuo anksčiau įrenkite kūdikio kambarį. Įrenginėjant leiskite katei tyrinėti šį kambarį.
- Supažindinkite katę su naujais kvapais, kurie apsups, kai kūdikis jau bus namuose. Naudokite kai kurias pudras, muilus ir losjonus, kuriuos naudosite kūdikio priežiūrai.
- Mažiausiai prieš mėnesį iki kūdikio atsiradimo įveskite pasikeitimus katės kasdienybėje. Pavyzdžiui, kadangi katės mėgsta glaustytis, nepatariama katės leisti į naujagimio kambarį jam miegant. Taigi pats laikas pripratinti katę prie to, kad durys į kambarį yra uždarytos.
- Norėdami pripratinti katę prie kūdikio vaizdų ir garsų, pasikvieskite į svečius draugų su vaikais. Jei to padaryti neturite galimybių, galite paleisti kūdikio verksmo įrašą. Kūdikio riksmas katės požiūriu gali būti labiausiai gąsdinanti dalis, atsiradus kūdikiui. Pamėginkite jautrumą šiam garsui sumažinti laipsniškai pratindami dar iki naujo žmogučio atsiradimo.
- Būtų puiku prieš parsigabenant kūdikį į namus duoti katei pauostyti neskalbtų kūdikio drabužėlių. Katės mus indentifikuoja pirmiausia būtent pagal kvapą, o ne išvaizdą.
- Kai kūdikis jau namuose, stenkitės, kad katės dienotvarkė keistųsi kuo mažiau. Tai reiškia, kad maitinimas ir žaidimai turi būti įprastiniu ritmu. Nelaukite kol kūdikis užmigs, kad pažaistumėte su kate. Jei katė gaus pagyrų ir dėmesio kūdikui būnant kambaryje, jai naujas šeimos narys kels malonias sociacijas ir nebus konkurentas dėl dėmesio.
Būkite kantrūs. Augintiniams reikia laiko adaptuotis. Jei katės elgesys iš pradžių kiek padrikas, nepamirškite kad nepaisant visų pasiruošimų, tai vistiek dideli pokyčiai visiems šeimos nariams. Galiausiai visi apsirpas ir Jūsų vaikai augs patirdami besąlygišką katės meilę ir atsidavimą. Katė ir kūdikis gali vėliau tapti puikiais draugais, patikėtiniais ir žaidimų kompanionais.
- Kuo anksčiau įrenkite kūdikio kambarį. Įrenginėjant leiskite katei tyrinėti šį kambarį.
- Supažindinkite katę su naujais kvapais, kurie apsups, kai kūdikis jau bus namuose. Naudokite kai kurias pudras, muilus ir losjonus, kuriuos naudosite kūdikio priežiūrai.
- Mažiausiai prieš mėnesį iki kūdikio atsiradimo įveskite pasikeitimus katės kasdienybėje. Pavyzdžiui, kadangi katės mėgsta glaustytis, nepatariama katės leisti į naujagimio kambarį jam miegant. Taigi pats laikas pripratinti katę prie to, kad durys į kambarį yra uždarytos.
- Norėdami pripratinti katę prie kūdikio vaizdų ir garsų, pasikvieskite į svečius draugų su vaikais. Jei to padaryti neturite galimybių, galite paleisti kūdikio verksmo įrašą. Kūdikio riksmas katės požiūriu gali būti labiausiai gąsdinanti dalis, atsiradus kūdikiui. Pamėginkite jautrumą šiam garsui sumažinti laipsniškai pratindami dar iki naujo žmogučio atsiradimo.
- Būtų puiku prieš parsigabenant kūdikį į namus duoti katei pauostyti neskalbtų kūdikio drabužėlių. Katės mus indentifikuoja pirmiausia būtent pagal kvapą, o ne išvaizdą.
- Kai kūdikis jau namuose, stenkitės, kad katės dienotvarkė keistųsi kuo mažiau. Tai reiškia, kad maitinimas ir žaidimai turi būti įprastiniu ritmu. Nelaukite kol kūdikis užmigs, kad pažaistumėte su kate. Jei katė gaus pagyrų ir dėmesio kūdikui būnant kambaryje, jai naujas šeimos narys kels malonias sociacijas ir nebus konkurentas dėl dėmesio.
Būkite kantrūs. Augintiniams reikia laiko adaptuotis. Jei katės elgesys iš pradžių kiek padrikas, nepamirškite kad nepaisant visų pasiruošimų, tai vistiek dideli pokyčiai visiems šeimos nariams. Galiausiai visi apsirpas ir Jūsų vaikai augs patirdami besąlygišką katės meilę ir atsidavimą. Katė ir kūdikis gali vėliau tapti puikiais draugais, patikėtiniais ir žaidimų kompanionais.
Pirmieji šuniuko pasivaikščiojimai lauke
Kai šuo apsipranta naujuose namuose, kai paskiepijamas nuo užkrečiamųjų ligų, ateina laikas jo pirmiesiems pasivaikščiojimams lauke.
Būtų gerai, kad iki to laiko šuniukas jau būtų įpratęs reaguoti į savo vardą, atbėgtų pakviestas.
Taip pat svarbu iš anksto pasiruošti pirmajam pasivaikščiojimui, kad ateityje augintinis visada su malonumu eitų į lauką.
Antkaklis ir pavadėlis – tik iš anksto
Pirmą kartą šuniukui užsegus antkaklį su pavadėliu, negalima jo iškart tempti į lauką. Su naujais daiktais šuniukas turi būti supažindinamas ir prie jų pratinamas iš anksto.
Kai įsigysite antkaklį ir pavadėlį, pirmiausia leiskite šuniukui juos apuostyti ir apžiūrėti. Neleiskite graužti, žaisti, tampyti antkaklio ir pavadėlio. Šuo turi nuo mažens suvokti, kad tai ne žaislai.
Užsegę antkaklį, leiskite namie pabėgioti. Nusekite ir vėl užsekite. Pagirkite. Antkaklis turi būti patogus, su paminkštinimu. Netinka grandinėlės ir pan. metaliniai antkakliai, kurie gali traumuoti nesusiformavusias šuniuko gerklas.
Kai augintinis pripras prie antkaklio, galima prisegti pavadėlį ir truputį pavedžioti po kambarį, kviečiant, rodant žaisliuką ir giriant už gerą elgesį.
Kodėl pratinama iš anksto? Todėl, kad pasivaikščiojimas lauke šuniui turi teikti malonius pojūčius ir nepriminti nieko nemalonaus.
Jeigu pirmasis šuniuko pasivaikščiojimas lauke bus žiemą arba šaltą rudenį ir jūs norite jį apsaugoti nuo peršalimo, galite vesti su liemene arba kombinezonu, tačiau prie šių daiktų šuniukas taip pat pratinamas iš anksto, namų aplinkoje.
Viskas daroma taip pat, kaip pratinant prie antkaklio, tačiau nepamirškite, kad aprengtam šuniui kambaryje karšta (augintiniui tai nemalonus pojūtis).
Pasivaikščiojimų laikas ir vieta
Nemažai šeimininkų šuniukus veda į lauką tik todėl, kad šiems reikia atlikti „savo reikalus“. Jie mano, kad šuniui to pakanka. Toks požiūris – klaidingas.
Į lauką mažas šuo vedamas, kad susipažintų su pasauliu, kitais žmonėmis ir gyvūnais. Kad gautų saulės spindulių, gryno oro ir patirtų judėjimo džiaugsmą.
Net jeigu šunelis dar nepaskiepytas, jį reikėtų išnešti į lauką glėbyje. Laikyti šuniuką tik namuose ir nevesti jo į lauką – tai reiškia kenkti jo fiziniam bei emociniam vystymuisi.
Pirmieji pasivaikščiojimai lauke turi būti šviesiu paros metu, dieną. Ne lyjant ar spiginant šalčiui, o esant ramiam, gražiam orui.
Patartina pasirinkti netriukšmingą, higienos požiūriu švarią ir saugią vietą netoli namų. Geriau, jeigu pirmosiomis dienomis bus mažiau naujų dirgiklių, kitų šunų ar žmonių. Pasistenkite, kad niekas neišgąsdintų šuns.
Pirmojo pasivaikščiojimo trukmė – 5-10 minučių. Vaikštinėjant būtina šuniuką girti, paragint judėti, bet nedrausti uostinėti ir susipažinti su naujais kvapais.
Higienos pamokos
Norint išmokyti šuniuką išsituštinti lauke, reikia jį išvesti į kiemą praėjus pusvalandžiui po šėrimo, taip pat ir po ilgesnio miego.
Žaidimams laikas skiriamas po to, kai šuniukas išsituština. Už tai, kad „viską padarė“, giriamas (šuniukai greit įsidėmi, už ką šeimininkai gyrė ir glostė).
Sugrįžus iš pirmųjų pasivaikščiojimų, net jeigu šuniuko letenos švarios, vis tiek jas nušluostykite arba nuplaukite – augintinis įpras prie šios procedūros. Be to, sumažinsite mikrobų ir nešvarumų kiekį namuose.
Proto ir kūno mankšta
Šuniuko žaidimams turi vadovauti šeimininkas. Jūs esate gaujos vadas, jūs turite laimėti, tačiau leiskite pasidžiaugti pergale ir šuniui. Tai labai svarbu jo socializacijai.
Žaidimai, judėjimas lauke formuoja šuns charakterį ir grūdina sveikatą. Tačiau mažas šuo neturi pervargti. Kokio dydžio fizinį krūvį skirti ir kiek laiko su juo būti lauke, priklauso nuo šuns veislės, fizinės būklės, metų laiko.
Patartina keisti pasivaikščiojimų maršrutus, kasdien sugalvoti ką nors nauja ir įdomaus. Pasivaikščiojimai neturi tapti rutina.
Pasivaikščiojimų metu būtina ne tik žaisti, bet ir pamokyti vykdyti (o jeigu moka – ne pro šalį pasikartoti) bendrojo klusnumo komandas. Juk šioms treniruotėms kambario sąlygomis ne visada pakanka erdvės.
Buvimas lauke šuniukui neturi asocijuotis su šeimininko riksmu, fizinėmis bausmėmis.
Būkite kantrūs. Girkite, skatinkite augintinį. Visada džiaukitės jo pasiekimais.
Būtų gerai, kad iki to laiko šuniukas jau būtų įpratęs reaguoti į savo vardą, atbėgtų pakviestas.
Taip pat svarbu iš anksto pasiruošti pirmajam pasivaikščiojimui, kad ateityje augintinis visada su malonumu eitų į lauką.
Antkaklis ir pavadėlis – tik iš anksto
Pirmą kartą šuniukui užsegus antkaklį su pavadėliu, negalima jo iškart tempti į lauką. Su naujais daiktais šuniukas turi būti supažindinamas ir prie jų pratinamas iš anksto.
Kai įsigysite antkaklį ir pavadėlį, pirmiausia leiskite šuniukui juos apuostyti ir apžiūrėti. Neleiskite graužti, žaisti, tampyti antkaklio ir pavadėlio. Šuo turi nuo mažens suvokti, kad tai ne žaislai.
Užsegę antkaklį, leiskite namie pabėgioti. Nusekite ir vėl užsekite. Pagirkite. Antkaklis turi būti patogus, su paminkštinimu. Netinka grandinėlės ir pan. metaliniai antkakliai, kurie gali traumuoti nesusiformavusias šuniuko gerklas.
Kai augintinis pripras prie antkaklio, galima prisegti pavadėlį ir truputį pavedžioti po kambarį, kviečiant, rodant žaisliuką ir giriant už gerą elgesį.
Kodėl pratinama iš anksto? Todėl, kad pasivaikščiojimas lauke šuniui turi teikti malonius pojūčius ir nepriminti nieko nemalonaus.
Jeigu pirmasis šuniuko pasivaikščiojimas lauke bus žiemą arba šaltą rudenį ir jūs norite jį apsaugoti nuo peršalimo, galite vesti su liemene arba kombinezonu, tačiau prie šių daiktų šuniukas taip pat pratinamas iš anksto, namų aplinkoje.
Viskas daroma taip pat, kaip pratinant prie antkaklio, tačiau nepamirškite, kad aprengtam šuniui kambaryje karšta (augintiniui tai nemalonus pojūtis).
Pasivaikščiojimų laikas ir vieta
Nemažai šeimininkų šuniukus veda į lauką tik todėl, kad šiems reikia atlikti „savo reikalus“. Jie mano, kad šuniui to pakanka. Toks požiūris – klaidingas.
Į lauką mažas šuo vedamas, kad susipažintų su pasauliu, kitais žmonėmis ir gyvūnais. Kad gautų saulės spindulių, gryno oro ir patirtų judėjimo džiaugsmą.
Net jeigu šunelis dar nepaskiepytas, jį reikėtų išnešti į lauką glėbyje. Laikyti šuniuką tik namuose ir nevesti jo į lauką – tai reiškia kenkti jo fiziniam bei emociniam vystymuisi.
Pirmieji pasivaikščiojimai lauke turi būti šviesiu paros metu, dieną. Ne lyjant ar spiginant šalčiui, o esant ramiam, gražiam orui.
Patartina pasirinkti netriukšmingą, higienos požiūriu švarią ir saugią vietą netoli namų. Geriau, jeigu pirmosiomis dienomis bus mažiau naujų dirgiklių, kitų šunų ar žmonių. Pasistenkite, kad niekas neišgąsdintų šuns.
Pirmojo pasivaikščiojimo trukmė – 5-10 minučių. Vaikštinėjant būtina šuniuką girti, paragint judėti, bet nedrausti uostinėti ir susipažinti su naujais kvapais.
Higienos pamokos
Norint išmokyti šuniuką išsituštinti lauke, reikia jį išvesti į kiemą praėjus pusvalandžiui po šėrimo, taip pat ir po ilgesnio miego.
Žaidimams laikas skiriamas po to, kai šuniukas išsituština. Už tai, kad „viską padarė“, giriamas (šuniukai greit įsidėmi, už ką šeimininkai gyrė ir glostė).
Sugrįžus iš pirmųjų pasivaikščiojimų, net jeigu šuniuko letenos švarios, vis tiek jas nušluostykite arba nuplaukite – augintinis įpras prie šios procedūros. Be to, sumažinsite mikrobų ir nešvarumų kiekį namuose.
Proto ir kūno mankšta
Šuniuko žaidimams turi vadovauti šeimininkas. Jūs esate gaujos vadas, jūs turite laimėti, tačiau leiskite pasidžiaugti pergale ir šuniui. Tai labai svarbu jo socializacijai.
Žaidimai, judėjimas lauke formuoja šuns charakterį ir grūdina sveikatą. Tačiau mažas šuo neturi pervargti. Kokio dydžio fizinį krūvį skirti ir kiek laiko su juo būti lauke, priklauso nuo šuns veislės, fizinės būklės, metų laiko.
Patartina keisti pasivaikščiojimų maršrutus, kasdien sugalvoti ką nors nauja ir įdomaus. Pasivaikščiojimai neturi tapti rutina.
Pasivaikščiojimų metu būtina ne tik žaisti, bet ir pamokyti vykdyti (o jeigu moka – ne pro šalį pasikartoti) bendrojo klusnumo komandas. Juk šioms treniruotėms kambario sąlygomis ne visada pakanka erdvės.
Buvimas lauke šuniukui neturi asocijuotis su šeimininko riksmu, fizinėmis bausmėmis.
Būkite kantrūs. Girkite, skatinkite augintinį. Visada džiaukitės jo pasiekimais.
Kaip sustabdyti nuolatines augintinių peštynes
Kačių peštynės yra visiškai natūralus elgesys, ir jei norite jas sutaikyti, pirmiausia svarbu atrasti peštynių priežastį. Kačių elgsena yra pakankamai sudėtinga, taigi būkite kantrūs. Prieš randant sprendimą Jums teks išbandyti keletą variantų, kol surasite veiksmingą.
Kodėl katės pešasi?
Galbūt ką tik parsigabenote namo naują katę? O galbūt viena iš Jūsų kačių yra jauna ir kątik pasiekė seksualinę brandą? O gal persikraustėte ir katėms tenka susipažinti su nauja teritorija? Pirminė ir pagrindinė atrasta peštynių priežastis padės išspręsti kačių konfliktą. Dažniausiai pasitaikančios nesutarimų priežastys:
- Hormonai. Katinai dažnai įsitraukia į agresiją prieš kitas kates, kas dažniausiai pasireiškia, kai katinas pasiekia socialinę brandą sulaukęs 2-4 m. amžiaus. Nors šio tipo agresyvumas paprastai pastebimas tarp katinų, tačiau esant kovoms dėl teritorijos, nesutarimai gali atsirasti tarp visų lyčių.
Pirmas žingsnis tokių peštynių sustabdymui būtų Jūsų kačių sterilizavimas ar/ir kastravimas. Jei tai jau padarėte, gali padėti specialūs feromoniniai produktai, kuriais rekėtų išpurkšti visus namus.
- „Naujas kvapas“. Kai parsigabenate namo naują katę, jos nepažįstamas kvapas senosioms namų gyventojoms rėkte rėks „svetimas įsibrovėlis“. Vienos katės į naują gyventoją reaguoja sunkiau, kitos lengviau. Kvapų sumaišymas gali paspartinti konflikto spredimą. Paimkite rankšluostį, perbraukite juo per vieną katę, o po to tuo pačiu rankšluosčiu perbraukite kitą katę, taip jų kvapai šiek tiek susilies. Šiuos veiksmus darykite kelis kartus per dieną keletą savaičių.
- Pavydas. Nauja katytė namuose visuomet susilaukia daugiau dėmesio, nei senoji gyventoja. Norėdami, kad seniau gyvenančios katės nebijojų visiško jūsų meilės pavogimo iš jų, skirkite visoms savo namų gyventojoms dėmesio. Pavydas būdingesnis kai kurioms rūšims, pavyzdžiui Siamo katėms, kurios labai prisiriša prie vieno žmogaus ir joms gali reikėti daugybės įrodinėjimų, kad jos vietos niekas neužėmė.
- Teritorija. Katės iš prigimties labai daug dėmesio skiria savo teritorijai, net jei ta teritorija baigiasi sulig Jūsų sofos kraštu. Kai supažindinate naują katę su namais, jai reikia išsityrinėti ir nusistatyti naujos teritorijos ribas, tuo tarpu jau gyvenančios katės savo teritoriją gina. Štai ir rezultatas – peštynės.
Greičiausiai kiekviena Jūsų katė turi namuose plotelį, kurį gali vadinti savo nuosavu. Atgrasinkite naują katę nuo šio ploto užvaldymo, geriau pasistenkite padėti jai surasti plotą sau. Tą vietą galite pakvėpinti katžole, padėti ten rankšluostį su jos kvapu.
Geriausia, jei katė turėtų savo nuosavą kačių stovą. Tuomet jos nevilios senųjų kačių teritorijos, galės pasižymėti stovą kaip savo.
Kada laikas įsikišti
Jei katės taip ir nesustoja kovoti viena su kita, nors išbandėte visas priemones, laikas įsikišimui. Jūsų tikslas – kad katės galėtų sugyventi kartu nesukeldamos viena kitai grėsmės.
Įsigykite didelį šuns narvą – nenaudokite standartinio bokso katei, jis bus per mažas. Patalpinkite jį atskirame kambaryje ir uždarykite jame vieną katę (kartu su kraiko dėžute ir guoliu), o kitai katei leiskite laisvai vaikšioti aplink. Palikite jas kambaryje vienas. Darykite tai kiekvieną dieną mažiausiai savaitę, narve laikydami tai vieną, tai kitą katę.
Kai kačių santykiai atrodys nebe tokie priešiški, išleiskite jas abi kartu į kambarį (bet nepalikite vienų be priežiūros). Pažaiskite su jomis, duokite skanėstų, pagirkite už gerą elgesį. Jei viena pradeda peštynes, uždarykite ją į narvą. Tęskite, kol katės sugebės būti kambaryje nesipešdamos. Kartu su šiuo pasiekimu, galite iš naujo kates supažindinti su likusia namų teritorija. Jei kažkuri pradeda peštis – grįžta į narvą. Vėlgi, girkite už gerą elgesį ir paskatinkite skanėstais. Nepreis nė mėnuo ir dvi katės jau sugebės egzistuoti pakankamai taikiai.
Peštynių nutraukimas
Tikėtina, kad taikant augintines, per tą laiką teks nutraukti keletą įsiliepsnojusių kovų. Niekada patys nebandykte atkirti kačių. Išskirkite kates su vandens srove (pavyzdžiui, iš vandens pistoleto ar pukštuko) iš tolo (kad katės nesusivoktų jus esant vandens šaltiniu). Visada būkite pasiruošę tokį „ginklą“ įvairioms situacijoms. Taip pat gali būti veiksmingas garsus triukšmas (orinis ginklas, tušinukų pilna skardinė ar beldimas į puodą).
Niekada neplekšnokite katėms ir nebandykite jų atskirti su, pavyzdžiui, šluota. Tai jas tik padarys dar agresyvesnėmis, ir sumažins kačių pasitikėjimą Jumis.
Būkite kantrūs, stenkitės suprasti kačių elgesį. Taip per mėnesį ar du gali pavykti atkurti namuose harmoniją.
Kodėl katės pešasi?
Galbūt ką tik parsigabenote namo naują katę? O galbūt viena iš Jūsų kačių yra jauna ir kątik pasiekė seksualinę brandą? O gal persikraustėte ir katėms tenka susipažinti su nauja teritorija? Pirminė ir pagrindinė atrasta peštynių priežastis padės išspręsti kačių konfliktą. Dažniausiai pasitaikančios nesutarimų priežastys:
- Hormonai. Katinai dažnai įsitraukia į agresiją prieš kitas kates, kas dažniausiai pasireiškia, kai katinas pasiekia socialinę brandą sulaukęs 2-4 m. amžiaus. Nors šio tipo agresyvumas paprastai pastebimas tarp katinų, tačiau esant kovoms dėl teritorijos, nesutarimai gali atsirasti tarp visų lyčių.
Pirmas žingsnis tokių peštynių sustabdymui būtų Jūsų kačių sterilizavimas ar/ir kastravimas. Jei tai jau padarėte, gali padėti specialūs feromoniniai produktai, kuriais rekėtų išpurkšti visus namus.
- „Naujas kvapas“. Kai parsigabenate namo naują katę, jos nepažįstamas kvapas senosioms namų gyventojoms rėkte rėks „svetimas įsibrovėlis“. Vienos katės į naują gyventoją reaguoja sunkiau, kitos lengviau. Kvapų sumaišymas gali paspartinti konflikto spredimą. Paimkite rankšluostį, perbraukite juo per vieną katę, o po to tuo pačiu rankšluosčiu perbraukite kitą katę, taip jų kvapai šiek tiek susilies. Šiuos veiksmus darykite kelis kartus per dieną keletą savaičių.
- Pavydas. Nauja katytė namuose visuomet susilaukia daugiau dėmesio, nei senoji gyventoja. Norėdami, kad seniau gyvenančios katės nebijojų visiško jūsų meilės pavogimo iš jų, skirkite visoms savo namų gyventojoms dėmesio. Pavydas būdingesnis kai kurioms rūšims, pavyzdžiui Siamo katėms, kurios labai prisiriša prie vieno žmogaus ir joms gali reikėti daugybės įrodinėjimų, kad jos vietos niekas neužėmė.
- Teritorija. Katės iš prigimties labai daug dėmesio skiria savo teritorijai, net jei ta teritorija baigiasi sulig Jūsų sofos kraštu. Kai supažindinate naują katę su namais, jai reikia išsityrinėti ir nusistatyti naujos teritorijos ribas, tuo tarpu jau gyvenančios katės savo teritoriją gina. Štai ir rezultatas – peštynės.
Greičiausiai kiekviena Jūsų katė turi namuose plotelį, kurį gali vadinti savo nuosavu. Atgrasinkite naują katę nuo šio ploto užvaldymo, geriau pasistenkite padėti jai surasti plotą sau. Tą vietą galite pakvėpinti katžole, padėti ten rankšluostį su jos kvapu.
Geriausia, jei katė turėtų savo nuosavą kačių stovą. Tuomet jos nevilios senųjų kačių teritorijos, galės pasižymėti stovą kaip savo.
Kada laikas įsikišti
Jei katės taip ir nesustoja kovoti viena su kita, nors išbandėte visas priemones, laikas įsikišimui. Jūsų tikslas – kad katės galėtų sugyventi kartu nesukeldamos viena kitai grėsmės.
Įsigykite didelį šuns narvą – nenaudokite standartinio bokso katei, jis bus per mažas. Patalpinkite jį atskirame kambaryje ir uždarykite jame vieną katę (kartu su kraiko dėžute ir guoliu), o kitai katei leiskite laisvai vaikšioti aplink. Palikite jas kambaryje vienas. Darykite tai kiekvieną dieną mažiausiai savaitę, narve laikydami tai vieną, tai kitą katę.
Kai kačių santykiai atrodys nebe tokie priešiški, išleiskite jas abi kartu į kambarį (bet nepalikite vienų be priežiūros). Pažaiskite su jomis, duokite skanėstų, pagirkite už gerą elgesį. Jei viena pradeda peštynes, uždarykite ją į narvą. Tęskite, kol katės sugebės būti kambaryje nesipešdamos. Kartu su šiuo pasiekimu, galite iš naujo kates supažindinti su likusia namų teritorija. Jei kažkuri pradeda peštis – grįžta į narvą. Vėlgi, girkite už gerą elgesį ir paskatinkite skanėstais. Nepreis nė mėnuo ir dvi katės jau sugebės egzistuoti pakankamai taikiai.
Peštynių nutraukimas
Tikėtina, kad taikant augintines, per tą laiką teks nutraukti keletą įsiliepsnojusių kovų. Niekada patys nebandykte atkirti kačių. Išskirkite kates su vandens srove (pavyzdžiui, iš vandens pistoleto ar pukštuko) iš tolo (kad katės nesusivoktų jus esant vandens šaltiniu). Visada būkite pasiruošę tokį „ginklą“ įvairioms situacijoms. Taip pat gali būti veiksmingas garsus triukšmas (orinis ginklas, tušinukų pilna skardinė ar beldimas į puodą).
Niekada neplekšnokite katėms ir nebandykite jų atskirti su, pavyzdžiui, šluota. Tai jas tik padarys dar agresyvesnėmis, ir sumažins kačių pasitikėjimą Jumis.
Būkite kantrūs, stenkitės suprasti kačių elgesį. Taip per mėnesį ar du gali pavykti atkurti namuose harmoniją.
Saugi ir smagi kelionė kartu
Atėjus vasarai dažniau keliaujame, dažniau būname gamtoje, stovyklaujame, ilsimės. Kažin ar sutapimas, kad daugelis šunų augintojų ir mylėtojų mėgsta aktyvų poilsį. Ir daugeliui jų kelionė – ne kelionė, jai augintinio nėra kartu. Deja, kartais išvyka kartu su šuniu gali ir nebūti tokia žavinga, kaip Jūsų svajonėse. Tačiau tinkamai pasiruošus, galite užtikrinti saugumą ir patogumą visiems bei išvengti ilgų nervingų valandų.
Kelionė su šuniu apima kur kas daugiau nei tiesiog augintinio pasodinimas ant užpakalinės sėdynės ir variklio užvedimas – ypač, jei planuojate vykti toli, ar būti išvykę ilgesniam laikui. Pateikiame svarbiausius patarimus, kurie gali Jums padėti pasiruošti kelionei automobiliu.
1. Gerai vėdinami krepšiai ir boksai, kuriuose vešitės savo augintinį – užtikrina saugumą. Narvai su plieniniais virbais, tvirti plastikiniai boksai ir minkšti krepšiai – kelionei galimų naudoti produktų įvairovė pakankamai plati. Kad ir ką pasirinktumėte, įsitikinkite, kad šuo transportinėje dėžėje gali laisvai atsistoti, atsigulti ir apsisukti. Atminkite, kad geriausia šunį prie bokso ar narvo pratinti dar prieš kelionę – namuose.
2. Prieš ilgesnę kelionę supažindinkite augintinį su keliavimo džiaugsmais išsiruošdami į trumpas išvykas. Laipsniškai ilginkite automobilyje praleidžiamą laiką. Visuomet pritvitinkine transpotinį boksą, kad staigiai stabdant jis nenuslystų ir nesikratytų.
3. Maitnimą kelionės metu turėtumėte pradėti nuo lengvo pašėrimo 3-4 valandos prieš kelionę. Niekada nemaitinkite šuns važiuojant, net ir ilgos kelionės metu sustokite pamaitinimui.
4. Niekada nepalikite vieno augintinio pastatytame automobilyje. Kartštą dieną, nes palikus atidarytus langus, automobilis greitai gali tapti tikra krosnimi, o Jūsų šuo – gauti šiluminį smūgį. Šaltu oru, automobilis sulaiko šaltį, augintinis gali persišaldyti ar net mirtinai sušalti.
5. Šuns kelioniniame rinkinyje turėtų būti: maistas, dubenėlis, pavadėlis, atliekų samtelis, plastikiniai maišeliai, priežiūros reikmenys, reikalingi vaistai, pirmos pagalbos vaisitnėlė, keletas mėgstamų žaislų ar pagalvėlė, kad šuo jaustųsi kuo jaukiau.
6. Identifikacinė mikroschema ir antkaklis su atspaustu ar prikabintu Jūsų namų adresu arba laikinu kelionės adresu, mobiliuoju telefonu ir kita kontaktine informacija – būtina saugumui. Šuo visada kelionėje turėtų dėvėti lygų antkaklį (jokių smaugtukų!).
7. Neleiskite šuniui važiuoti iškišus galvą pro langą. Taip šuo lengvai gali pasigauti ausų ar plaučių infekciją, būti sužeistas skrendančių daiktų. Vežkite šunį ant galinės sėdynės transportiniame bokse arba bent su petnešomis, kurios prisitvirtina prie saugos diržo.
8. Jei kirsite sienas, turėkite visus reikiamus šuns dokumentus, tokius, kaip pasas, skiepų knygelė, pasidomėkite reikalaujamais dokumentais.
9. Geriauia, jei augintiniui duotumėte vandenį iš plastikinių butelių. Leisdami lakti vietinį vandenį niekada negalite būti tikri, ar šuo nesunegaluos.
10. Jei dažnai keliaujate kartu su augintiniu, paklotas automobiliui gali būti gera investicija. Neperšlampami, lengvai valomi paklotai sėdynėms, neslystančios grindų dangos, bagažinės įtiesimai apsaugos ir jūsų automobilį, ir bus patogūs šuniui.
Smagių vasaros kelionių ir gražių akimirkų kartu su geriausiu keturkoju draugu!
Kelionė su šuniu apima kur kas daugiau nei tiesiog augintinio pasodinimas ant užpakalinės sėdynės ir variklio užvedimas – ypač, jei planuojate vykti toli, ar būti išvykę ilgesniam laikui. Pateikiame svarbiausius patarimus, kurie gali Jums padėti pasiruošti kelionei automobiliu.
1. Gerai vėdinami krepšiai ir boksai, kuriuose vešitės savo augintinį – užtikrina saugumą. Narvai su plieniniais virbais, tvirti plastikiniai boksai ir minkšti krepšiai – kelionei galimų naudoti produktų įvairovė pakankamai plati. Kad ir ką pasirinktumėte, įsitikinkite, kad šuo transportinėje dėžėje gali laisvai atsistoti, atsigulti ir apsisukti. Atminkite, kad geriausia šunį prie bokso ar narvo pratinti dar prieš kelionę – namuose.
2. Prieš ilgesnę kelionę supažindinkite augintinį su keliavimo džiaugsmais išsiruošdami į trumpas išvykas. Laipsniškai ilginkite automobilyje praleidžiamą laiką. Visuomet pritvitinkine transpotinį boksą, kad staigiai stabdant jis nenuslystų ir nesikratytų.
3. Maitnimą kelionės metu turėtumėte pradėti nuo lengvo pašėrimo 3-4 valandos prieš kelionę. Niekada nemaitinkite šuns važiuojant, net ir ilgos kelionės metu sustokite pamaitinimui.
4. Niekada nepalikite vieno augintinio pastatytame automobilyje. Kartštą dieną, nes palikus atidarytus langus, automobilis greitai gali tapti tikra krosnimi, o Jūsų šuo – gauti šiluminį smūgį. Šaltu oru, automobilis sulaiko šaltį, augintinis gali persišaldyti ar net mirtinai sušalti.
5. Šuns kelioniniame rinkinyje turėtų būti: maistas, dubenėlis, pavadėlis, atliekų samtelis, plastikiniai maišeliai, priežiūros reikmenys, reikalingi vaistai, pirmos pagalbos vaisitnėlė, keletas mėgstamų žaislų ar pagalvėlė, kad šuo jaustųsi kuo jaukiau.
6. Identifikacinė mikroschema ir antkaklis su atspaustu ar prikabintu Jūsų namų adresu arba laikinu kelionės adresu, mobiliuoju telefonu ir kita kontaktine informacija – būtina saugumui. Šuo visada kelionėje turėtų dėvėti lygų antkaklį (jokių smaugtukų!).
7. Neleiskite šuniui važiuoti iškišus galvą pro langą. Taip šuo lengvai gali pasigauti ausų ar plaučių infekciją, būti sužeistas skrendančių daiktų. Vežkite šunį ant galinės sėdynės transportiniame bokse arba bent su petnešomis, kurios prisitvirtina prie saugos diržo.
8. Jei kirsite sienas, turėkite visus reikiamus šuns dokumentus, tokius, kaip pasas, skiepų knygelė, pasidomėkite reikalaujamais dokumentais.
9. Geriauia, jei augintiniui duotumėte vandenį iš plastikinių butelių. Leisdami lakti vietinį vandenį niekada negalite būti tikri, ar šuo nesunegaluos.
10. Jei dažnai keliaujate kartu su augintiniu, paklotas automobiliui gali būti gera investicija. Neperšlampami, lengvai valomi paklotai sėdynėms, neslystančios grindų dangos, bagažinės įtiesimai apsaugos ir jūsų automobilį, ir bus patogūs šuniui.
Smagių vasaros kelionių ir gražių akimirkų kartu su geriausiu keturkoju draugu!
Mitai ir faktai apie kates
Mitai ir faktai apie kates kartais sunkiai atskiriami vieni nuo kitų. Egzistuoja tiek daug mitų, atiradusių dėl kačių ir jų elgsenos, kad ne visuomet pavyksta atskirti tiesą nuo išsigalvojimo. Katės yra stulbinantys gyvūnai ir nusipelno tiesos atskleidimo.
Tiesa apie trečiąjį voką. Katės iš tikrųjų turi trečią voką. Šis vokas yra mažytis trikampis rožinės spalvos audinys. Trečias vokas paprastomis sąlygomis nepasimato, jei nėra sužeidimų ar ligų, tačiau kartais jis gali tapti matomas kai katė yra apsimiegojusi ar atsipalaidavusi. Tai yra visiškai normali katės kūno dalis, su kuria dažniausiai nebūna jokių bėdų, tačiau jei pastebėjote kažką neįprasto, atkreipkite dėmesį ir prireikus parodykite katę veterinarui.
Tiesa apie kates ir besilaukiančias moteris. Iš tiesų besilaukiančioms moterims katės nekelia jokio didesnio pavojaus, nei bet kuriam kitam žmogui. Toksoplazmozė yra kačių organizme aptinkama liga, kuri gali būti perduota žmonėms. Ši liga gali sukelti problemų nėštumo metu. Ji persiduoda per kačių fekalijas. Tačiau jei laukiatės, vietoj sprukimo nuo katės ar net jos atsisakymo, tiesiog naudokite pirštines, valant katės kraiko dėžutę arba tiesiog perleiskite šį darbą kam nors kitam. Laikykite katę namuose ir dažnai keiskite kraiką.
Tiesa apie kačių regėjimą. Katės akies vyzdys išsiplečia tamsoje, taip įleidžiant į akį daugiau šviesos, tačiau geriau matant tamsoje, nebe toks geras tampa vaizdo ryškumas. Todėl katės nemato labai detaliai ir prastai skiria spalvas, tačiau mato tamsoje. O mes turime geresnį bendrą regėjimą.
Tiesa ar mitas: baltos katės yra kurčios. Tamt tikrais atvejais tai yra tiesa. Kurtumo genas ir baltos spalvos genas dažnai yra labai artimi. Tai reiškia, kad jei katė yra balta, labai didelė tikimybė, kad ji taip pat turės ir kurtumo geną. Paprastai šios katės turi bent vieną mėlyną akį. Paveldimas kurtumas gali apimti tik vieną arba abi ausis, o gali tik pabloginti regėjimą.
Tiesa apie kačių skeletą. Katės turi 230 kaulų, tuo tarpu žmogus – tik 206. Tačiau sandaroje yra daug skirtumų. Pavyzdžiui, katės pečiai sukurti atremti svorį, tuo tarpu žmogaus pečių sąnariai leidžia mums pakelti rankas virš galvos.
Tiesa apie kačių skonio pojūčius. Katės yra mėsėdžiai. Jų natūralus instinktas yra nudobti mėsą ir ją suėsti. Katės neturi saldumo pojūčio ir negali jo jausti. Pasak mokslininkų, kačių DNR trūksta 247 bazinių amino rūgščių porų, dėl kurių jos negali suvokti saldumo taip kaip mes.
Tiesa apie kačių uodegą. Jei kada nors pastebėjote, kaip katė kraipo uodegą prieš šokant nuo aukštesnės vietos – tai yra kūno pusiausvyros reguliavimas. Uodega taip pat naudojama kaip priešo dėmesio atitraukimas prieš jį puolant. Taip pat iš uodegos dažnai galite nuspėti katės nuotaiką.
Tiesa apie trečiąjį voką. Katės iš tikrųjų turi trečią voką. Šis vokas yra mažytis trikampis rožinės spalvos audinys. Trečias vokas paprastomis sąlygomis nepasimato, jei nėra sužeidimų ar ligų, tačiau kartais jis gali tapti matomas kai katė yra apsimiegojusi ar atsipalaidavusi. Tai yra visiškai normali katės kūno dalis, su kuria dažniausiai nebūna jokių bėdų, tačiau jei pastebėjote kažką neįprasto, atkreipkite dėmesį ir prireikus parodykite katę veterinarui.
Tiesa apie kates ir besilaukiančias moteris. Iš tiesų besilaukiančioms moterims katės nekelia jokio didesnio pavojaus, nei bet kuriam kitam žmogui. Toksoplazmozė yra kačių organizme aptinkama liga, kuri gali būti perduota žmonėms. Ši liga gali sukelti problemų nėštumo metu. Ji persiduoda per kačių fekalijas. Tačiau jei laukiatės, vietoj sprukimo nuo katės ar net jos atsisakymo, tiesiog naudokite pirštines, valant katės kraiko dėžutę arba tiesiog perleiskite šį darbą kam nors kitam. Laikykite katę namuose ir dažnai keiskite kraiką.
Tiesa apie kačių regėjimą. Katės akies vyzdys išsiplečia tamsoje, taip įleidžiant į akį daugiau šviesos, tačiau geriau matant tamsoje, nebe toks geras tampa vaizdo ryškumas. Todėl katės nemato labai detaliai ir prastai skiria spalvas, tačiau mato tamsoje. O mes turime geresnį bendrą regėjimą.
Tiesa ar mitas: baltos katės yra kurčios. Tamt tikrais atvejais tai yra tiesa. Kurtumo genas ir baltos spalvos genas dažnai yra labai artimi. Tai reiškia, kad jei katė yra balta, labai didelė tikimybė, kad ji taip pat turės ir kurtumo geną. Paprastai šios katės turi bent vieną mėlyną akį. Paveldimas kurtumas gali apimti tik vieną arba abi ausis, o gali tik pabloginti regėjimą.
Tiesa apie kačių skeletą. Katės turi 230 kaulų, tuo tarpu žmogus – tik 206. Tačiau sandaroje yra daug skirtumų. Pavyzdžiui, katės pečiai sukurti atremti svorį, tuo tarpu žmogaus pečių sąnariai leidžia mums pakelti rankas virš galvos.
Tiesa apie kačių skonio pojūčius. Katės yra mėsėdžiai. Jų natūralus instinktas yra nudobti mėsą ir ją suėsti. Katės neturi saldumo pojūčio ir negali jo jausti. Pasak mokslininkų, kačių DNR trūksta 247 bazinių amino rūgščių porų, dėl kurių jos negali suvokti saldumo taip kaip mes.
Tiesa apie kačių uodegą. Jei kada nors pastebėjote, kaip katė kraipo uodegą prieš šokant nuo aukštesnės vietos – tai yra kūno pusiausvyros reguliavimas. Uodega taip pat naudojama kaip priešo dėmesio atitraukimas prieš jį puolant. Taip pat iš uodegos dažnai galite nuspėti katės nuotaiką.
Pradedančiųjų klaidos dresuojant šunį
Įsigijote naują augintinį? Iš pradžių jis džiugino Jus savo meilumu, švelnumu, tračiau jis ėmė augti, o kartu išaugo ir bėdos? Tai visiškai natūralu. Dauguma naujų šeimininkų patys savarankiškai nesusitvarko su savo augintiniais, jiems tiesiog trūksta žinių. Tad norime Jums papasakoti apie pagrindines klaidas, kurias daro pradedantieji šunų augintojai.
Gyvename informacinių technologijų pasaulyje, tad nenuostabu, kad šeimininkai susidūrę su problemomis skuba ieškoti atsakymų internete. Šuns dresavimas – tai tema, apie kurią forumai pilni įvairiausių patarimų, su įvairiausių situacijų aprašymais ir istorijomis, kaip viskas paprastai išsisprendė. Daugelyje istorijų galime rasti dalelę savo augintinio, bet tai dar nereiškia, kad ta pati technika padės ir jums. Viskas priklauso nuo veislės specifikos, nuo situacijos sudėtingumo. O neretai šeimininkai painioja savo šuns reakcijas, dažnas pavyzdys kada šuns urzgimas yra traktuojamas kaip dominavimas, internete iškart rasite patarimų versti šunį ant nugaros, prispausti prie žemės, įkasti į ausį... Itin dažnai urzgimas būna tik baimės požymis. Tad elgdamiesi taip ne tik kad dar labiau sugriausite savo šuns pasitikėjimą Jumis, bet galite neišvengti ir įkandimo.
Sutinkame, kad internete tikrai galima rasti gerų patarimų, straipsnių, tačiau jie skirti plėsti Jūsų akiratį. Šuns dresavimas ar gydymas internetu yra milžiniška klaida. Tad prieš auklėjant ir dresuojant šunį tikrai būtina pasikonsultuoti su specialistu.
Net jei ir kreipėtės į šunų dresūros mokyklą ar privatų trenerį, tai dar tikrai nereiškia, kad klaidų nepadarysite. Tikimės, kad įvertinę dažniausiai padaromas klaidas, jų išvengsite praktikoje.
Užsiimti su šunimi pradedama per vėlai
Dresuoti bei auklėti šuniuką reikia pradėti jau nuo pat pirmųjų akimirkų, kai jis atsiranda naujuose namuose. Į dresūros aikštelę drąsiai galima keliauti tuomet, kai Jūsų augintiniui sukanka 3 mėnesiai ir praeina 10 dienų nuo paskutinio skiepo. Tačiau dažnai šeimininkai labai „susivėlina“ ir atveda šunelius jau gerokai paaugusius. Tai yra didelė klaida, kadangi neretai šuns charakteris jau būna susiformavęs, jam labiau rūpi ne šeimininkas, o kiti šunys, kvapai ir pan. Šunys, ankstyvame amžiuje nesupažindinti su kitais šunimis bei žmonėmis, neretai būna agresyvesni arba bailesni, todėl mokymosi laikas jiems prailgėja. 3 mėn. šunelis yra kaip plastelinas, tereikia tinkamai jį „lipdyti“. Su tokio amžiaus šuniuku lengva užmegzti kontaktą bei daug greičiau pasiekti norimų rezultatų auklėjime bei dresūroje. Anksčiau buvo populiaru šunelius vesti į dresūros mokyklą 6-12 mėn. amžiaus, kadangi anuomet dresūros metodai labai skyrėsi nuo dabartinių. Buvo naudojami kirtimai pavadėliu ar griežtu antkakliu, smaugimai bei kitos bausmės. Jauno šuniuko psichika paprastai neatlaiko tokio psichologinio ir fizinio krūvio, todėl šuo buvo dresuojamas daug vėlesniame amžiuje.
Užsiėmimas su šunimi - tik dresūros aikštelėje
Dažnai šeimininkai yra įsitikinę, jog nuvedus šunį į dresūros aikštelę, jis kardinaliai pasikeis ir taps „auksinis“. Stebuklingos piliulės nėra. Jei norite, jog šuo klausytų visur ir visada, tenka su juo dirbti kuo skirtingesnėse situacijose. Nepakanka kelis kartus atvesti keturkojo draugo į mokyklą ir naiviai tikėtis, kad to užteks. Dresūros mokyklose Jūs įgyjate žinių bei praktikos, o visas darbas turi vykti už aikštelės ribų. Jei to nedarysite, geriausiu atveju šuo Jūsų klausys tik namie bei šiek tiek dresūros aikštelėje, tačiau tik pasikeitus situacijai ir atsiradus naujiems dirgikliams, pajusite, jog iš tokio mokymo nebuvo jokios naudos.
Užsiėmimui nepasiruošiama
Jei norite, kad dresūros užsiėmimuose šuo Jūsų puikiai klausytų, turite tam tinkamai pasiruošti. Šuo turi būti praalkęs ir stipriai norėti siūlomo maisto. Taip pat visuomet prieš atvykdami į mokyklą gerai augintinį išvedžiokite. Niekada nevėluokite į užsiėmimus, kadangi vėlyvas Jūsų atvykimas ne tik išbalansuos kitus šunis, bet ir Jūsų paties šunelis negalės susikaupti ir prisijungti prie „klasės draugų“. Visuomet į pamoką atvykite anksčiau, pasivaikščiokite su šunimi, leiskite jam apsiuostyti, pradėkite atlikinėti dėmesio koncentravimo pratimus. Tuomet, kai prasidės pamoka, jau turėsite „kontaktą“ su šunimi, jis bus aprimęs ir ramiau reaguos į Jus bei į Jūsų sakomas komandas.
Domėjimasis šunimis
Neretai pasitaiko situacijų, kai šeimininkai spontaniškai nusiperka šunį, nes jis buvo labai gražus ar tiesiog vaikai labai norėjo augintinio. Kai šuniukas pradėda augti ir bręsti, išlenda jo veislei būdingos savybės. Tai ne visuomet džiugina šeimininkus, kurie prieš įsigydami augintinį, visiškai nesidomėjo tuo, kas būdinga vienai ar kitai šuns veislei. Kad taip neatsitiktų, niekuomet, pamatę mažą pūkuotuką, kad ir koks mielas jis bebūtų, nedarykite spontaniškų veiksmų. Visuomet pasiskaitykite literatūrą apie dominančią veislę, pabendraukite su veisėjais ir tik tuomet priimkite sprendimą. Prisiminkite, jog įsigyjate draugą 10-15 metų. Pagalvokite, ar Jūsų nusižiūrėtas šuo atitiks Jūsų lūkesčius, ar galėsite skirti jam pakankamai laiko.
Kilo klausimų ? Dresūros mokyklos „Reksas“ keturių trenerių komanda visada pasirengusi Jums padėti dresūros, auklėjimo, elgesio koregavimo ir pasiruošimo parodoms klausimais. Užtikrinant saugumą užsiėmimuose jautresniems ir mažesniems šunims, klasės „Rekso“ mokykloje skirstomos pagal šunų veisles bei amžių. Jaunų šunelių klasė orientuota į socializaciją ir paklusnumo pradmenis, suaugusiųjų klasėse stiprinami paklusnumo pagrindai, šeimininkai mokomi, kaip elgtis su šunimis realiose situacijose. Taip pat vyksta „SOS grupės“ užsiėmimai, skirti šunims, turintiems elgesio problemų, linkusiems į baimę ar agresiją. Remiantis moderniausiomis technikomis sukurta mišri pamokų metodika padeda šunį vystyti įvairiapusiškai - tiek bendro paklusnumo, tiek ryšio su šeimininku, tiek fizinio aktyvumo srityse.
Gyvename informacinių technologijų pasaulyje, tad nenuostabu, kad šeimininkai susidūrę su problemomis skuba ieškoti atsakymų internete. Šuns dresavimas – tai tema, apie kurią forumai pilni įvairiausių patarimų, su įvairiausių situacijų aprašymais ir istorijomis, kaip viskas paprastai išsisprendė. Daugelyje istorijų galime rasti dalelę savo augintinio, bet tai dar nereiškia, kad ta pati technika padės ir jums. Viskas priklauso nuo veislės specifikos, nuo situacijos sudėtingumo. O neretai šeimininkai painioja savo šuns reakcijas, dažnas pavyzdys kada šuns urzgimas yra traktuojamas kaip dominavimas, internete iškart rasite patarimų versti šunį ant nugaros, prispausti prie žemės, įkasti į ausį... Itin dažnai urzgimas būna tik baimės požymis. Tad elgdamiesi taip ne tik kad dar labiau sugriausite savo šuns pasitikėjimą Jumis, bet galite neišvengti ir įkandimo.
Sutinkame, kad internete tikrai galima rasti gerų patarimų, straipsnių, tačiau jie skirti plėsti Jūsų akiratį. Šuns dresavimas ar gydymas internetu yra milžiniška klaida. Tad prieš auklėjant ir dresuojant šunį tikrai būtina pasikonsultuoti su specialistu.
Net jei ir kreipėtės į šunų dresūros mokyklą ar privatų trenerį, tai dar tikrai nereiškia, kad klaidų nepadarysite. Tikimės, kad įvertinę dažniausiai padaromas klaidas, jų išvengsite praktikoje.
Užsiimti su šunimi pradedama per vėlai
Dresuoti bei auklėti šuniuką reikia pradėti jau nuo pat pirmųjų akimirkų, kai jis atsiranda naujuose namuose. Į dresūros aikštelę drąsiai galima keliauti tuomet, kai Jūsų augintiniui sukanka 3 mėnesiai ir praeina 10 dienų nuo paskutinio skiepo. Tačiau dažnai šeimininkai labai „susivėlina“ ir atveda šunelius jau gerokai paaugusius. Tai yra didelė klaida, kadangi neretai šuns charakteris jau būna susiformavęs, jam labiau rūpi ne šeimininkas, o kiti šunys, kvapai ir pan. Šunys, ankstyvame amžiuje nesupažindinti su kitais šunimis bei žmonėmis, neretai būna agresyvesni arba bailesni, todėl mokymosi laikas jiems prailgėja. 3 mėn. šunelis yra kaip plastelinas, tereikia tinkamai jį „lipdyti“. Su tokio amžiaus šuniuku lengva užmegzti kontaktą bei daug greičiau pasiekti norimų rezultatų auklėjime bei dresūroje. Anksčiau buvo populiaru šunelius vesti į dresūros mokyklą 6-12 mėn. amžiaus, kadangi anuomet dresūros metodai labai skyrėsi nuo dabartinių. Buvo naudojami kirtimai pavadėliu ar griežtu antkakliu, smaugimai bei kitos bausmės. Jauno šuniuko psichika paprastai neatlaiko tokio psichologinio ir fizinio krūvio, todėl šuo buvo dresuojamas daug vėlesniame amžiuje.
Užsiėmimas su šunimi - tik dresūros aikštelėje
Dažnai šeimininkai yra įsitikinę, jog nuvedus šunį į dresūros aikštelę, jis kardinaliai pasikeis ir taps „auksinis“. Stebuklingos piliulės nėra. Jei norite, jog šuo klausytų visur ir visada, tenka su juo dirbti kuo skirtingesnėse situacijose. Nepakanka kelis kartus atvesti keturkojo draugo į mokyklą ir naiviai tikėtis, kad to užteks. Dresūros mokyklose Jūs įgyjate žinių bei praktikos, o visas darbas turi vykti už aikštelės ribų. Jei to nedarysite, geriausiu atveju šuo Jūsų klausys tik namie bei šiek tiek dresūros aikštelėje, tačiau tik pasikeitus situacijai ir atsiradus naujiems dirgikliams, pajusite, jog iš tokio mokymo nebuvo jokios naudos.
Užsiėmimui nepasiruošiama
Jei norite, kad dresūros užsiėmimuose šuo Jūsų puikiai klausytų, turite tam tinkamai pasiruošti. Šuo turi būti praalkęs ir stipriai norėti siūlomo maisto. Taip pat visuomet prieš atvykdami į mokyklą gerai augintinį išvedžiokite. Niekada nevėluokite į užsiėmimus, kadangi vėlyvas Jūsų atvykimas ne tik išbalansuos kitus šunis, bet ir Jūsų paties šunelis negalės susikaupti ir prisijungti prie „klasės draugų“. Visuomet į pamoką atvykite anksčiau, pasivaikščiokite su šunimi, leiskite jam apsiuostyti, pradėkite atlikinėti dėmesio koncentravimo pratimus. Tuomet, kai prasidės pamoka, jau turėsite „kontaktą“ su šunimi, jis bus aprimęs ir ramiau reaguos į Jus bei į Jūsų sakomas komandas.
Domėjimasis šunimis
Neretai pasitaiko situacijų, kai šeimininkai spontaniškai nusiperka šunį, nes jis buvo labai gražus ar tiesiog vaikai labai norėjo augintinio. Kai šuniukas pradėda augti ir bręsti, išlenda jo veislei būdingos savybės. Tai ne visuomet džiugina šeimininkus, kurie prieš įsigydami augintinį, visiškai nesidomėjo tuo, kas būdinga vienai ar kitai šuns veislei. Kad taip neatsitiktų, niekuomet, pamatę mažą pūkuotuką, kad ir koks mielas jis bebūtų, nedarykite spontaniškų veiksmų. Visuomet pasiskaitykite literatūrą apie dominančią veislę, pabendraukite su veisėjais ir tik tuomet priimkite sprendimą. Prisiminkite, jog įsigyjate draugą 10-15 metų. Pagalvokite, ar Jūsų nusižiūrėtas šuo atitiks Jūsų lūkesčius, ar galėsite skirti jam pakankamai laiko.
Kilo klausimų ? Dresūros mokyklos „Reksas“ keturių trenerių komanda visada pasirengusi Jums padėti dresūros, auklėjimo, elgesio koregavimo ir pasiruošimo parodoms klausimais. Užtikrinant saugumą užsiėmimuose jautresniems ir mažesniems šunims, klasės „Rekso“ mokykloje skirstomos pagal šunų veisles bei amžių. Jaunų šunelių klasė orientuota į socializaciją ir paklusnumo pradmenis, suaugusiųjų klasėse stiprinami paklusnumo pagrindai, šeimininkai mokomi, kaip elgtis su šunimis realiose situacijose. Taip pat vyksta „SOS grupės“ užsiėmimai, skirti šunims, turintiems elgesio problemų, linkusiems į baimę ar agresiją. Remiantis moderniausiomis technikomis sukurta mišri pamokų metodika padeda šunį vystyti įvairiapusiškai - tiek bendro paklusnumo, tiek ryšio su šeimininku, tiek fizinio aktyvumo srityse.
Savos teritorijos žymėjimas
Katinai savo teritoriją žymi palikdamos nedidelį kiekį šlapimo ant vertikalių paviršių. Tai prasideda lytiškai subrendus, nuo 8 – 10 mėnesių amžiaus. Jeigu namuose yra keletas kačių, arba gyvenamojoje aplinkoje dažnai pasirodo kitų katės, teritorijos žymėjimas gali prasidėti ankščiau. Tai nėra išimtinai patinų bruožas, teritoriją kartais rujos metu žymi ir patelės. Namuose laikomos katės teritoriją žymi rečiau.
Kodėl katinai žymi teritoriją?
Katės komunikuoja feromonų pagalba – cheminių junginių, kurie perduoda informaciją kitos lyties tos pačios rūšies gyvūnams. Feromonus katės paskleidžia trindamos skruostus, lūpas į tam tikrus objektus (tose kūno vietose yra liaukų, kurios išskiria feromonus) arba palikdamos šlapimą, kuriame taip pat yra šių junginių. Teritorijos žymėjimas nėra susijęs su šlapimo problemomis, tokiu būdu paliekama žinia kitoms katėms. Tokia yra kačių komunikavimo sistema, laukinėms katėms tai būtina išlikimui. Todėl teritorijos žymėjimas paūmėja poravimosi sezonu. Suaugę patinai savo teritorijos ribose palieka tokias „žinutes“ kitiems patinams. Kadangi teritorijos žymėjimas atlieka ryšių funkciją, šlapimas paliekamas ant vertikalių paviršių katės nosies aukštyje. Tik namuose būnantis katinas gali palikti šlapimo ant naujų daiktų. Problema kyla, kai toks žymėjimas tampa įprastas ir dažnas.
Kaip to išvengti?
Katino kastracija yra efektyviausias būda išvengti nepageidaujamo teritorijos žymėjimo. Po operacijos praėjus dviems savaitėms nebelieka problemos. Tačiau net ir kastruotas katinas patirdamas stresą gali palikti žymę. Didelė tikimybė, kad atlikus operaciją ankstyvame amžiuje motyvacija žymėtis teritoriją sumažės maksimaliai. Tačiau kastruojant katiną vėliau, lieka 20 procentų tikimybė, kad jis kartkartėmis žymės teritoriją.
Teritorijos žymėjimas gali būti sukeltas ir dėl patiriamo streso. Katės yra įpročio gyvūnai, jos mėgaujasi pastovumu ir rutina. O komforto zonos sutrikdymas sukelia stresą. Pagrindiniai stresoriai (stresą sukeliantys veiksniai) – naujų žmonių atsikraustymas, naujagimio atsiradimas; kitos katės, jeigu jos dažnai ateina į kiemą; teritorijos trūkumas, jeigu vienoje vietoje gyvena daug kačių; pakitusi įprasta rutina; nauji augintiniai. Pašalinus stresą sukeliantį veiksnį turėtų sumažėti ir teritorijos žymėjimas.
Gerai išvalykite tas vietas, kuriose katinas palieka šlapimą. Likęs šlapimo kvapas, net jei jis žmogui neužuodžiamas, skatins katiną vėl toje pačioje vietoje žymėtis teritoriją. Tą vietą galima apipurkšti acto ir vandens mišiniu, sumaišytu lygiomis dalimis. Tačiau geriausiai veikia specialūs dezodoruojantys kvapų naikintojai.
Dažnas teritorijos žymėjimas arba netinkami šlapinimosi įpročiai (kai katė nesinaudoja dėžute) yra bene dažniausia priežastis kodėl šeimininkai atsisako augintinių. Todėl negalima ignoruoti nepageidaujamo teritorijos žymėjimo, nes tai gali tapti sunkiai pakeičiamu įpročiu.
Kodėl katinai žymi teritoriją?
Katės komunikuoja feromonų pagalba – cheminių junginių, kurie perduoda informaciją kitos lyties tos pačios rūšies gyvūnams. Feromonus katės paskleidžia trindamos skruostus, lūpas į tam tikrus objektus (tose kūno vietose yra liaukų, kurios išskiria feromonus) arba palikdamos šlapimą, kuriame taip pat yra šių junginių. Teritorijos žymėjimas nėra susijęs su šlapimo problemomis, tokiu būdu paliekama žinia kitoms katėms. Tokia yra kačių komunikavimo sistema, laukinėms katėms tai būtina išlikimui. Todėl teritorijos žymėjimas paūmėja poravimosi sezonu. Suaugę patinai savo teritorijos ribose palieka tokias „žinutes“ kitiems patinams. Kadangi teritorijos žymėjimas atlieka ryšių funkciją, šlapimas paliekamas ant vertikalių paviršių katės nosies aukštyje. Tik namuose būnantis katinas gali palikti šlapimo ant naujų daiktų. Problema kyla, kai toks žymėjimas tampa įprastas ir dažnas.
Kaip to išvengti?
Katino kastracija yra efektyviausias būda išvengti nepageidaujamo teritorijos žymėjimo. Po operacijos praėjus dviems savaitėms nebelieka problemos. Tačiau net ir kastruotas katinas patirdamas stresą gali palikti žymę. Didelė tikimybė, kad atlikus operaciją ankstyvame amžiuje motyvacija žymėtis teritoriją sumažės maksimaliai. Tačiau kastruojant katiną vėliau, lieka 20 procentų tikimybė, kad jis kartkartėmis žymės teritoriją.
Teritorijos žymėjimas gali būti sukeltas ir dėl patiriamo streso. Katės yra įpročio gyvūnai, jos mėgaujasi pastovumu ir rutina. O komforto zonos sutrikdymas sukelia stresą. Pagrindiniai stresoriai (stresą sukeliantys veiksniai) – naujų žmonių atsikraustymas, naujagimio atsiradimas; kitos katės, jeigu jos dažnai ateina į kiemą; teritorijos trūkumas, jeigu vienoje vietoje gyvena daug kačių; pakitusi įprasta rutina; nauji augintiniai. Pašalinus stresą sukeliantį veiksnį turėtų sumažėti ir teritorijos žymėjimas.
Gerai išvalykite tas vietas, kuriose katinas palieka šlapimą. Likęs šlapimo kvapas, net jei jis žmogui neužuodžiamas, skatins katiną vėl toje pačioje vietoje žymėtis teritoriją. Tą vietą galima apipurkšti acto ir vandens mišiniu, sumaišytu lygiomis dalimis. Tačiau geriausiai veikia specialūs dezodoruojantys kvapų naikintojai.
Dažnas teritorijos žymėjimas arba netinkami šlapinimosi įpročiai (kai katė nesinaudoja dėžute) yra bene dažniausia priežastis kodėl šeimininkai atsisako augintinių. Todėl negalima ignoruoti nepageidaujamo teritorijos žymėjimo, nes tai gali tapti sunkiai pakeičiamu įpročiu.
Kai šunį kamuoja atsiskyrimo nerimas
Atsiskyrimo nerimas yra stresinė šuns būsena, kai jis namuose paliekamas vienas. Jeigu kiekvienąkart šuniui kyla panika, jis elgiasi destruktyviai, šis nerimas gali būti laikomas klinikiniu sindromu. Teigiama, kad 30 proc. kambarinių šunų patiria stipresnį ar silpnesnį atsiskyrimo nerimą.
Esant šiam sutrikimui, šuo nesijaučia saugus be šeimininko. Jo nerimo laipsnis nepriklauso nuo to, kiek ilgai šeimininko nėra. Šunys, kurie neturėjo pastovaus šeimininko, buvo izoliuoti arba augo nesaugioje aplinkoje yra labiau linkę į nerimo sindromą. Atsiskyrimo nerimo simptomai priklauso nuo klasės, kuriai priklauso sergantis šuo:
A klasė. Šuo ypatingai prisirišęs prie žmogaus, jam nesant niokoja aplinką, drąsko baldus, ieško šeimininko daiktų; gyvūnas gali trukdyti šeimininkui palikti namus.
B klasė. Atsiskyrimo nerimu šuo suserga dėl amžiaus, pasikeitus gyvenamai aplinkai, šeimininkams. Simptomai - kaukimas, lojimas, staugimas, šuo bando ištrūkti iš namų.
C kalsė. Šunims atsiskyrimo nerimas siejasi su baime. Jie šlapinasi ir tuštinasi namuose, padidėja seilėtekis, sumažėja apetitas.
Visais atvejais pasireiškia besaikis džiaugimasis šeimininkui grįžus namo.
Sutrikimo diagnozavimas
Atsiskyrimo nerimas pasireiškia tik šuniui sulaukus brandos, nuo 13 iki 36 mėnesių, priklausomai nuo šuns veislės. Atsiskyrimo nerimą sudėtinga nustatyti. Pirmiausia tiriama, ar simptomai neturi klinikinio pagrindo, paimami kraujo ir šlapimo mėginiai. Tik tuomet, jeigu tyrimų rezultatai atitinka normą, tikrinama gyvūno psichinė būsena. Kad būtų galima įvertinti šuns emocinę būseną jam esant vienam namuose, galima netgi palikti įjungtą video kamerą. Taip lengviausia diagnozuoti sutrikimą ir nustatyti sunkumo laipsnį.
Gydymas
Svarbiausia yra susilpninti šuns reakciją į šeimininko išvykimą ir grįžimą. Nukreipti šuns dėmesį galima pasirūpinant šuns žaislais, užimtumu. Kuriam laikui galima sumažinti laiką, kurį šuo praleidžia su šeimininku. Gyvūnas privalo tapti nepriklausomas nuo „savo žmogaus“ ir mokėti žaisti, užsiimti be jo. Leiskite šuniui žaisti su įvairiais žmonėmis, socializuokite jį su kitais šunimis. Dresūros pamokos taip pat didina šuns pasitikėjimą savimi. Jeigu gyvūnas patiria stiprų nerimo priepuolį, galima taikyti masažo terapiją, akupunktūrą. Bausmė jokiu būdu nepadės. Taip pat dažna šeimininkų klaida – grįžimo proga duoti skanėstą, raminti, skirti dėmesį šuniui, kuris dėl atsiskyrimo nerimo elgėsi netinkamai. Grįžtant ir išvykstant reikia elgtis priešingai – neglostyti šuns, nerodyti dėmesio.
Šunis atsiskyrimo nerimas vargina ir psichologiškai, ir fiziškai. Tai taip pat tampa problema šeimininkams, netgi jų kaimynams. Tačiau reguliuojant šeimininko ir šuns santykius bei praturtinat gyvūno aplinką šis sutrikimas tikrai yra suvaldomas.
Esant šiam sutrikimui, šuo nesijaučia saugus be šeimininko. Jo nerimo laipsnis nepriklauso nuo to, kiek ilgai šeimininko nėra. Šunys, kurie neturėjo pastovaus šeimininko, buvo izoliuoti arba augo nesaugioje aplinkoje yra labiau linkę į nerimo sindromą. Atsiskyrimo nerimo simptomai priklauso nuo klasės, kuriai priklauso sergantis šuo:
A klasė. Šuo ypatingai prisirišęs prie žmogaus, jam nesant niokoja aplinką, drąsko baldus, ieško šeimininko daiktų; gyvūnas gali trukdyti šeimininkui palikti namus.
B klasė. Atsiskyrimo nerimu šuo suserga dėl amžiaus, pasikeitus gyvenamai aplinkai, šeimininkams. Simptomai - kaukimas, lojimas, staugimas, šuo bando ištrūkti iš namų.
C kalsė. Šunims atsiskyrimo nerimas siejasi su baime. Jie šlapinasi ir tuštinasi namuose, padidėja seilėtekis, sumažėja apetitas.
Visais atvejais pasireiškia besaikis džiaugimasis šeimininkui grįžus namo.
Sutrikimo diagnozavimas
Atsiskyrimo nerimas pasireiškia tik šuniui sulaukus brandos, nuo 13 iki 36 mėnesių, priklausomai nuo šuns veislės. Atsiskyrimo nerimą sudėtinga nustatyti. Pirmiausia tiriama, ar simptomai neturi klinikinio pagrindo, paimami kraujo ir šlapimo mėginiai. Tik tuomet, jeigu tyrimų rezultatai atitinka normą, tikrinama gyvūno psichinė būsena. Kad būtų galima įvertinti šuns emocinę būseną jam esant vienam namuose, galima netgi palikti įjungtą video kamerą. Taip lengviausia diagnozuoti sutrikimą ir nustatyti sunkumo laipsnį.
Gydymas
Svarbiausia yra susilpninti šuns reakciją į šeimininko išvykimą ir grįžimą. Nukreipti šuns dėmesį galima pasirūpinant šuns žaislais, užimtumu. Kuriam laikui galima sumažinti laiką, kurį šuo praleidžia su šeimininku. Gyvūnas privalo tapti nepriklausomas nuo „savo žmogaus“ ir mokėti žaisti, užsiimti be jo. Leiskite šuniui žaisti su įvairiais žmonėmis, socializuokite jį su kitais šunimis. Dresūros pamokos taip pat didina šuns pasitikėjimą savimi. Jeigu gyvūnas patiria stiprų nerimo priepuolį, galima taikyti masažo terapiją, akupunktūrą. Bausmė jokiu būdu nepadės. Taip pat dažna šeimininkų klaida – grįžimo proga duoti skanėstą, raminti, skirti dėmesį šuniui, kuris dėl atsiskyrimo nerimo elgėsi netinkamai. Grįžtant ir išvykstant reikia elgtis priešingai – neglostyti šuns, nerodyti dėmesio.
Šunis atsiskyrimo nerimas vargina ir psichologiškai, ir fiziškai. Tai taip pat tampa problema šeimininkams, netgi jų kaimynams. Tačiau reguliuojant šeimininko ir šuns santykius bei praturtinat gyvūno aplinką šis sutrikimas tikrai yra suvaldomas.
Kačių elgsenos problemos: agresija
Kačių agresija gali tapti nepakeliama problema, ypatingai šeimoje, kurioje yra mažų vaikų. Vaikai dažniau patiria kačių agresijos pasekmes, nes jie laiku nepastebi įspėjamųjų signalų, ženklų, nemoka skaityti katės kūno kalbos. Katės agresijos negalima laikyti jos charakterio bruožu, tai elgsenos problema, kurią būtina spręsti. Nes įdrėskimai ir įkandimai yra skausmingi, sunkiai gyjantys, be to, taip gali plisti ligos.
Agresyvūs kačiukai
Maži kačiukai žaisdami visuomet braižosi ir kandžiojasi, tai neatsiejama žaidimo dalis, nes bet koks žaidimas yra medžiojimo įgūdžių lavinimas. Žaisdami tarpusavyje su kitais vados jaunikliais jie išmoksta, kad negalima būti grubiam ir skaudžiai kąsti, jeigu nori tęsti žaidimą. Todėl kačiukai, kurie buvo anksti atskirti nuo vados, neišmoksta žaisti švelniai, jie labai aktyviai įsitraukia į žaidimą, būna agresyvūs, skaudžiai kanda ir draskosi. Jeigu kačiukai nesocializuojami nuo 3 iki 9 savaitės, ateityje jie bus agresyvūs žmonių atžvilgiu.
Kūno poza visuomet išduoda būsimą ataką – juda uodegos galas, ausys suplokštėja prie galvos, vyzdžiai išsiplečia. Taip jie gali tykoti judančių objektų, kartais šeimininko rankų ar kojų. Kad to išvengtumėte, žaidimui naudokite žaislus, esančius ant lazdelės.
Kaip slopinti agresiją?
Jeigu katinas įprato prieš einant miegoti staiga šokti ant Jūsų, stebėkite kada jis pradeda tykoti ir tuomet pradėkite su juo žaisti. Taip nukreipdami katino dėmesį kiekvieną kartą, kai jis ruošiasi pulti, po kurio laiko suvaldysite gyvūno agresiją. Kad žinotumėte katino buvimo vietą, galite užsegti antkaklį su varpeliu. Taip pat galite užstatyti daiktais tas vietas, kuriose jis linkęs tykoti.
Pastebėtą katės agresiją reikia mažinti, kol tai netapo įpročiu. Fizinės bausmės, net jei tai yra švelnus pabaksnojimas per nosį, didina katės baimę ir pyktį, tai dažniausiai tik stiprina problemos pasireiškimą. Agresiją reikia mažinti išvengiant fizinio kontakto. Tinkamas katės elgesys gali būti paskatintas skanėstais.
Šunų dresavimo metodai katėms negalioja. Katės nedresuojamos, bet jų tinkamą elgesį galima paskatinti, o neigiamą ignoruoti. Fizinis kontaktas nėra tinkama priemonė auklėjimui, katės bet kokį kontaktą gali interpretuoti kaip žaidimą. Geriausia yra nutraukti grubų žaidimą, nueiti ir ignoruoti gyvūną, jis supras, kad grubaus žaidimo pasekmė yra žaidimo nutraukimas.
Jeigu katė bijo svetimų žmonių, ateinančių į namus, jeigu juos puola, prie naujų veiksnių ją reikia pripratinti palaipsniui. Pradžioje tegul katė stebi naują žmogų iš toli, kai prie jo pripranta, galite duoti skanėstą, taip po truputį mažinkite atstumą, kiekvieną kartą, kai ji jaučiasi patogiai. Jeigu katė bijo, jokiu būdu negalima jos raminti, glostyti ar guosti. Tai skatina netinkamą elgesį ir baimę.
Agresija yra savisaugos ir gynybos požymis. Todėl prieš keičiant katės netinkamą elgseną būtina užtikrinti jai pastovią saugią aplinką.
Agresyvūs kačiukai
Maži kačiukai žaisdami visuomet braižosi ir kandžiojasi, tai neatsiejama žaidimo dalis, nes bet koks žaidimas yra medžiojimo įgūdžių lavinimas. Žaisdami tarpusavyje su kitais vados jaunikliais jie išmoksta, kad negalima būti grubiam ir skaudžiai kąsti, jeigu nori tęsti žaidimą. Todėl kačiukai, kurie buvo anksti atskirti nuo vados, neišmoksta žaisti švelniai, jie labai aktyviai įsitraukia į žaidimą, būna agresyvūs, skaudžiai kanda ir draskosi. Jeigu kačiukai nesocializuojami nuo 3 iki 9 savaitės, ateityje jie bus agresyvūs žmonių atžvilgiu.
Kūno poza visuomet išduoda būsimą ataką – juda uodegos galas, ausys suplokštėja prie galvos, vyzdžiai išsiplečia. Taip jie gali tykoti judančių objektų, kartais šeimininko rankų ar kojų. Kad to išvengtumėte, žaidimui naudokite žaislus, esančius ant lazdelės.
Kaip slopinti agresiją?
Jeigu katinas įprato prieš einant miegoti staiga šokti ant Jūsų, stebėkite kada jis pradeda tykoti ir tuomet pradėkite su juo žaisti. Taip nukreipdami katino dėmesį kiekvieną kartą, kai jis ruošiasi pulti, po kurio laiko suvaldysite gyvūno agresiją. Kad žinotumėte katino buvimo vietą, galite užsegti antkaklį su varpeliu. Taip pat galite užstatyti daiktais tas vietas, kuriose jis linkęs tykoti.
Pastebėtą katės agresiją reikia mažinti, kol tai netapo įpročiu. Fizinės bausmės, net jei tai yra švelnus pabaksnojimas per nosį, didina katės baimę ir pyktį, tai dažniausiai tik stiprina problemos pasireiškimą. Agresiją reikia mažinti išvengiant fizinio kontakto. Tinkamas katės elgesys gali būti paskatintas skanėstais.
Šunų dresavimo metodai katėms negalioja. Katės nedresuojamos, bet jų tinkamą elgesį galima paskatinti, o neigiamą ignoruoti. Fizinis kontaktas nėra tinkama priemonė auklėjimui, katės bet kokį kontaktą gali interpretuoti kaip žaidimą. Geriausia yra nutraukti grubų žaidimą, nueiti ir ignoruoti gyvūną, jis supras, kad grubaus žaidimo pasekmė yra žaidimo nutraukimas.
Jeigu katė bijo svetimų žmonių, ateinančių į namus, jeigu juos puola, prie naujų veiksnių ją reikia pripratinti palaipsniui. Pradžioje tegul katė stebi naują žmogų iš toli, kai prie jo pripranta, galite duoti skanėstą, taip po truputį mažinkite atstumą, kiekvieną kartą, kai ji jaučiasi patogiai. Jeigu katė bijo, jokiu būdu negalima jos raminti, glostyti ar guosti. Tai skatina netinkamą elgesį ir baimę.
Agresija yra savisaugos ir gynybos požymis. Todėl prieš keičiant katės netinkamą elgseną būtina užtikrinti jai pastovią saugią aplinką.