Skaidulų, esančių kačių maiste, reikšmė.
Kiekviename kačių maiste yra skaidulų, tačiau jų vertė ir svarbumas kačių mitybai visuomet buvo labai diskutuotinas.
Skaidulos - tai angliavandeniai, kurių, priešingai nei gliukozės ar fruktozės, organizmas suskaidyti negali. Skaidulos randamos tik augaliniame maiste. Kačių maiste pagrindiniai skaidulų šaltiniai yra runkelių minkštimas, grūdai, grikiai, pomidorų išspaudos, guaro guma ir kiti augaliniai produktai.
Nors skaidulos yra nevirškinamos, bet jose yra vitaminų ir mineralų, pasisavinamų organizmo. Laukinėms katėms skaidulos yra beveik visai nereikalingos, tačiau naminėms katėms tai gerina virškinimą. Skaidulos yra ypatingai veiksmingos, nes normalizuoja žarnyno veiklą, gerina maisto ir vandens absorbciją žarnyne. Didesnis skaidulų keikis maiste padeda išspręsti dvi skirtingas problemas – viduriavimą arba vidurių užkietėjimą. Skaidulos mažina virškinimo laiką ir suriša žarnyne atsirandančius toksinus, todėl jie nepatenka į kraują, o yra pašalinami su išmatomis.
Maistas, kuriame yra gausu skaidulų, rekomenduojamas norint išvengti plaukų kamuoliukų katės skrandyje. Skaidulos skatina skrandžio turinio pašalinimą - kuo dažniau ištuštinamas skrandis, tuo mažiau laiko lieka susidaryti plaukų kamuoliukui. Taip pat daugiau skaidulų yra maiste, kuris skirtas antsvorio turinčioms katėms, tokiu maistu katė greičiau pasisotina, skaidulose nėra kalorijų. Be to, dėl skaidulingo maisto katė dažniau tuštinasi, mažėja vidurių užkietėjimo tikimybė. Diabetu sergančioms katėms skaidulos nėra labai naudingos, nes dėl greito virškinimo laiko, kraujyje staigiai padidėja gliukozės kiekis. Taip nenutinka kates šeriant maistu, kuriame daugiau baltymų ir riebalų, nes jie ilgiau skaidomi ir gliukozė palaipsniui patenka į kraują.
Labai svarbu paminėti, kad panašią funkciją organizme atlieka ir gyvulinės kilmės produktai – sausgyslės, nagos, kremzlės, raiščiai. Kad ir kaip neapetitiškai skambėtų, tačiau šie subproduktai yra daug artimesni natūraliai kačių dietai, ir yra daug naudingesni nei augaliniai pakaitai.
Dėl skaidulų daugiafunkciškumo, akivaizdu, jog kačių mitybai jos būtinos. Norint išvengi plaukų kamuoliukų susidarymo, sumažinti katės svorį, gydant viduriavimą ar vidurių užkietėjimą, gausesnis skaidulų kiekis rekomenduojamas. Tačiau tai tik maisto priedas ir jokiu būdu negali būti pagrindinis, didžiąją dalį dietos sudarantis komponentas. Nepamirškite, kad mūsų katės yra mėsėdės, ir jeigu yra galimybė, daug naudingiau augalinius produktus keisti gyvulinės kilmės produktais.
Skaidulos - tai angliavandeniai, kurių, priešingai nei gliukozės ar fruktozės, organizmas suskaidyti negali. Skaidulos randamos tik augaliniame maiste. Kačių maiste pagrindiniai skaidulų šaltiniai yra runkelių minkštimas, grūdai, grikiai, pomidorų išspaudos, guaro guma ir kiti augaliniai produktai.
Nors skaidulos yra nevirškinamos, bet jose yra vitaminų ir mineralų, pasisavinamų organizmo. Laukinėms katėms skaidulos yra beveik visai nereikalingos, tačiau naminėms katėms tai gerina virškinimą. Skaidulos yra ypatingai veiksmingos, nes normalizuoja žarnyno veiklą, gerina maisto ir vandens absorbciją žarnyne. Didesnis skaidulų keikis maiste padeda išspręsti dvi skirtingas problemas – viduriavimą arba vidurių užkietėjimą. Skaidulos mažina virškinimo laiką ir suriša žarnyne atsirandančius toksinus, todėl jie nepatenka į kraują, o yra pašalinami su išmatomis.
Maistas, kuriame yra gausu skaidulų, rekomenduojamas norint išvengti plaukų kamuoliukų katės skrandyje. Skaidulos skatina skrandžio turinio pašalinimą - kuo dažniau ištuštinamas skrandis, tuo mažiau laiko lieka susidaryti plaukų kamuoliukui. Taip pat daugiau skaidulų yra maiste, kuris skirtas antsvorio turinčioms katėms, tokiu maistu katė greičiau pasisotina, skaidulose nėra kalorijų. Be to, dėl skaidulingo maisto katė dažniau tuštinasi, mažėja vidurių užkietėjimo tikimybė. Diabetu sergančioms katėms skaidulos nėra labai naudingos, nes dėl greito virškinimo laiko, kraujyje staigiai padidėja gliukozės kiekis. Taip nenutinka kates šeriant maistu, kuriame daugiau baltymų ir riebalų, nes jie ilgiau skaidomi ir gliukozė palaipsniui patenka į kraują.
Labai svarbu paminėti, kad panašią funkciją organizme atlieka ir gyvulinės kilmės produktai – sausgyslės, nagos, kremzlės, raiščiai. Kad ir kaip neapetitiškai skambėtų, tačiau šie subproduktai yra daug artimesni natūraliai kačių dietai, ir yra daug naudingesni nei augaliniai pakaitai.
Dėl skaidulų daugiafunkciškumo, akivaizdu, jog kačių mitybai jos būtinos. Norint išvengi plaukų kamuoliukų susidarymo, sumažinti katės svorį, gydant viduriavimą ar vidurių užkietėjimą, gausesnis skaidulų kiekis rekomenduojamas. Tačiau tai tik maisto priedas ir jokiu būdu negali būti pagrindinis, didžiąją dalį dietos sudarantis komponentas. Nepamirškite, kad mūsų katės yra mėsėdės, ir jeigu yra galimybė, daug naudingiau augalinius produktus keisti gyvulinės kilmės produktais.
Sveikas šunų maistas: sudėtis ir reikalavimai.
Šunų maistas mažiems šuniukams ir didiesiems šunims, liekniems šunims ir storuliukams, tinginiams ir aktyviesiems, netgi specifinias maistas specialiai pagal veislę – šunų maisto pasirinkimas rinkoje milžiniškas. Koks maistas šunims sveikiausias ir kokie jam turėtų būti keliami reikalavimai, diskutuojama be galo daug ir tarp šunų šeimininkų ir tarp specialistų. Pakalbėsim apie tai ir mes, pasiremdami pripažintais faktais.
Kaip apibrėžiamas „sveikas šunų maistas“? Tai maistas, kuris tenkina pagrindinius maistingumo reikalavimus šuniui, kurį sudaro baltymai ir riebalai, gauti iš kokybiškų šaltinių, pakankamas skaidulų ir drėgmės kiekis ir kitos dalys, apie kurias rašysime žemiau.
Vidutinio šuns kasdienę mitybą turėtų sudaryti 50% daržovių, 40% mėsos ir 10% grūdinių kultūrų. Subrendusiam šuniui minimalus reikalingas baltymų kiekis sausame maiste yra 18%, o augantiems šuniukams – 22%. Visiems šunims taip pat reikalingi ir riebalai, kurių kiekis priklauso nuo amžiaus ir aktyvumo lygio. Taip pat šunų mityboje skaidulos turėtų sudaryti apie 4%. Lyginant šunų maistą, pirmiausia reikėtų pradėti tai daryti lyginant informaciją ant pakuočių.
Pateikiame lenteles, koks yra baltymų ir riebalų poreikis šuns mityboje pagal amžių ir aktyvumą. Šis poreikis gali skirtis priklausomai nuo veislės, taip pat bus kitoks senyviems šunims, turintiems inkstų problemų.
Gyvenimo būdas ar amžiusRekomenduojamas baltymų kiekisRekomenduojamas riebalų kiekisAugantys šuniukai 28% 17%Subrendę šunys 18% 9-15%Aktyvūs, sportuojantys šunys 25% 20%Rogučių sporte dalyvaujantys šunys 35% 50%Maitinančios kalės 28% 17%
Lengviausias būdas nustatyti kokios kokybės yra šunų maistas, yra pagal ingredientų sąrašą. Truputį pasipraktikavę, greitai rasite lengvai virškinamą ir gerai įsisavinamą maistą be nepageidaujamų produktų. Ingredientai vardinami mažėjimo tvarka.
Vienas iš gamintojų naudojamų triukų yra ingrediento suskaidymas į kelias sudedamąsias dalis ir jų išvardinimas atskirai. Pavyzdžiui, etiketėje ingredientai vardinami: vištiena, kukurūzai, kukurūzų glitimas, kukurūzų gemalai. Gali atrodyti, kad vištiena yra pagrindinis ingredientas, bet jei sudėsite visas išvardintas kukurūzų dalis, jie žymiai pralenks vištienos kiekį.
Atkreipkite dėmesį
Visa laimė, kad sveikas maistas šunims dabar nėra retenybė. Žinoma, Jūs taip pat galite šuniui maistą gamintis ir patys, tik prieš tai reikėtų pasitarti su veterinaru, pasidomėti tinkama mityba ir paieškoti sveikų receptų. O pirkdami sausą maistą šunims, atkreipkite dėmesį į dar keletą dalykų:
- Ieškokite maisto su natūraliais ir ekologiškais ingredientais. Šunų maisto pakuotė su užrašu „natūralus“ iš tikro gali nieko nereikšti: nėra jokių oficialių reglamentų tokiam apibrėžimui. Todėl būtina atsisijoti atskirus ingredientus sudėtyje.
- Venkite kukurūzų, kukurūzų miltų, sojos ir grūdų. Šios sudedamosios dalys šunims yra sunkiai virškinamos ir gali sukelti alergines reakcijas. Sveikame šunų maiste šių angliavandenių šaltinių turėtų būti labai maža dalis arba nebūti visai.
- Vietoj aukščiau išvardintų angliavandenių šaltinių, geriau rinktis maistą, kuriame grūdai būtų: miežiai, avižos, soros ar rudieji ryžiai.
- Priklausomai nuo Jūsų šuns virškinamojo trakto jautrumo, rinkitės baltymų šaltinį maiste pagal virškinamumą. Pavyzdžiui, žuvis yra vienas iš lengviausiai virškinamų baltymų.
- Atkreipkite dėmesį į angliavandenių šaltinio virškinamumą. Lengviausiai virškinami yra ryžiai, avižos, mielės.
- Venkite „gyvulinių produktų“, nes jie gali reikšti galvas, kanopas ir kitas gyvūnų dalis.
- Venkite maisto pakaitalų ir priedų – jie ilgainiui gali sukelti šuns sveikatos problemas.
- Rinkitės maistą, kuriame būtų vitamino E ir vitamino C – tai natūralūs sveiki maistiniai priedai.
- Omega-3 riebiosos rugštys naudingos Jūsų šuns kailiui.
Holistinis požiūris
Sveikas šunų maistas yra šuns gerovės pagrindas, tačiau nepamirškite ir kitų sveiko gyvenimo būdo elementų: treniravimosi, sveikatos patikrinimų pas veterinarą, dantų ir kitos higieninės priežiūros. Taip Jūsų šuo augs laimingas ir sveikas.mo būdas ar amžiusRekomenduojamas baltymų kiekisRekomenduojamas riebalų kiekisAugantys šuniukai 28% 17%Subrendę šunys 18% 9-15%Aktyvūs, sportuojantys šunys 25% 20%Rogučių sporte dalyvaujantys šunys 35% 50%Maitinančios kalės 28% 17%
Kaip apibrėžiamas „sveikas šunų maistas“? Tai maistas, kuris tenkina pagrindinius maistingumo reikalavimus šuniui, kurį sudaro baltymai ir riebalai, gauti iš kokybiškų šaltinių, pakankamas skaidulų ir drėgmės kiekis ir kitos dalys, apie kurias rašysime žemiau.
Vidutinio šuns kasdienę mitybą turėtų sudaryti 50% daržovių, 40% mėsos ir 10% grūdinių kultūrų. Subrendusiam šuniui minimalus reikalingas baltymų kiekis sausame maiste yra 18%, o augantiems šuniukams – 22%. Visiems šunims taip pat reikalingi ir riebalai, kurių kiekis priklauso nuo amžiaus ir aktyvumo lygio. Taip pat šunų mityboje skaidulos turėtų sudaryti apie 4%. Lyginant šunų maistą, pirmiausia reikėtų pradėti tai daryti lyginant informaciją ant pakuočių.
Pateikiame lenteles, koks yra baltymų ir riebalų poreikis šuns mityboje pagal amžių ir aktyvumą. Šis poreikis gali skirtis priklausomai nuo veislės, taip pat bus kitoks senyviems šunims, turintiems inkstų problemų.
Gyvenimo būdas ar amžiusRekomenduojamas baltymų kiekisRekomenduojamas riebalų kiekisAugantys šuniukai 28% 17%Subrendę šunys 18% 9-15%Aktyvūs, sportuojantys šunys 25% 20%Rogučių sporte dalyvaujantys šunys 35% 50%Maitinančios kalės 28% 17%
Lengviausias būdas nustatyti kokios kokybės yra šunų maistas, yra pagal ingredientų sąrašą. Truputį pasipraktikavę, greitai rasite lengvai virškinamą ir gerai įsisavinamą maistą be nepageidaujamų produktų. Ingredientai vardinami mažėjimo tvarka.
Vienas iš gamintojų naudojamų triukų yra ingrediento suskaidymas į kelias sudedamąsias dalis ir jų išvardinimas atskirai. Pavyzdžiui, etiketėje ingredientai vardinami: vištiena, kukurūzai, kukurūzų glitimas, kukurūzų gemalai. Gali atrodyti, kad vištiena yra pagrindinis ingredientas, bet jei sudėsite visas išvardintas kukurūzų dalis, jie žymiai pralenks vištienos kiekį.
Atkreipkite dėmesį
Visa laimė, kad sveikas maistas šunims dabar nėra retenybė. Žinoma, Jūs taip pat galite šuniui maistą gamintis ir patys, tik prieš tai reikėtų pasitarti su veterinaru, pasidomėti tinkama mityba ir paieškoti sveikų receptų. O pirkdami sausą maistą šunims, atkreipkite dėmesį į dar keletą dalykų:
- Ieškokite maisto su natūraliais ir ekologiškais ingredientais. Šunų maisto pakuotė su užrašu „natūralus“ iš tikro gali nieko nereikšti: nėra jokių oficialių reglamentų tokiam apibrėžimui. Todėl būtina atsisijoti atskirus ingredientus sudėtyje.
- Venkite kukurūzų, kukurūzų miltų, sojos ir grūdų. Šios sudedamosios dalys šunims yra sunkiai virškinamos ir gali sukelti alergines reakcijas. Sveikame šunų maiste šių angliavandenių šaltinių turėtų būti labai maža dalis arba nebūti visai.
- Vietoj aukščiau išvardintų angliavandenių šaltinių, geriau rinktis maistą, kuriame grūdai būtų: miežiai, avižos, soros ar rudieji ryžiai.
- Priklausomai nuo Jūsų šuns virškinamojo trakto jautrumo, rinkitės baltymų šaltinį maiste pagal virškinamumą. Pavyzdžiui, žuvis yra vienas iš lengviausiai virškinamų baltymų.
- Atkreipkite dėmesį į angliavandenių šaltinio virškinamumą. Lengviausiai virškinami yra ryžiai, avižos, mielės.
- Venkite „gyvulinių produktų“, nes jie gali reikšti galvas, kanopas ir kitas gyvūnų dalis.
- Venkite maisto pakaitalų ir priedų – jie ilgainiui gali sukelti šuns sveikatos problemas.
- Rinkitės maistą, kuriame būtų vitamino E ir vitamino C – tai natūralūs sveiki maistiniai priedai.
- Omega-3 riebiosos rugštys naudingos Jūsų šuns kailiui.
Holistinis požiūris
Sveikas šunų maistas yra šuns gerovės pagrindas, tačiau nepamirškite ir kitų sveiko gyvenimo būdo elementų: treniravimosi, sveikatos patikrinimų pas veterinarą, dantų ir kitos higieninės priežiūros. Taip Jūsų šuo augs laimingas ir sveikas.mo būdas ar amžiusRekomenduojamas baltymų kiekisRekomenduojamas riebalų kiekisAugantys šuniukai 28% 17%Subrendę šunys 18% 9-15%Aktyvūs, sportuojantys šunys 25% 20%Rogučių sporte dalyvaujantys šunys 35% 50%Maitinančios kalės 28% 17%
Kačių maistas: visavertės mitybos kelia į augintinių širdis
Jeigu komercinio šunų maisto gamyba pradėta daugiau kaip prieš 150 metų, tai pramoniniu būdu gaminamas kačių maistasatsirado gerokai vėliau. Profesionalaus kačių maisto gamybos pradžia laikomi 1957-ieji metai. Šiek tiek keista: kodėl taip ilgai nebuvo rūpinamasi visaverte kačių mityba? Kodėl kačių mityba liko podukros vietoje? O gal žmonės nevertino kačių, nebuvo prie jų prisirišę?
Kačių augintojai šiandien geru žodžiu turėtų minėti amerikietį mokslininką, gyvūnų mitybos specialistą Stephen Zawistowski. Būtent jo pastangomis pramoniniu būdu pradėtas gaminti kačių maistas. Iš pradžių – sausas, o vėliau ir konservuotas. St. Zawistowski ne tik pasiūlė naują produktą, bet ir pakeitė žmonių požiūrį į kačių mitybą. Mat gana ilgai buvo manyta, jog katės pačios gali susimedžioti maisto ir išgyventi be žmogaus.
Sausą šunų maistą gaminti pradėjo James Spratt ir Carles Cruft‘s, tai įvyko 1860-aisiais. Iš pradžių jie pasiūlė šunų mylėtojams pirkti savo augintinius šuniškus gardėsius (tai buvo džiovinti šuniški sausainėliai). Šie gardėsiai davė pradžią sauso, o vėliau ir konservuoto, šunų maisto gamybai.
Kačių veisėjai ir mylėtojai šiai naujovei neliko abejingi, jau tuomet spaudoje buvo teigiama, jog katėms reikia reguliariai, bent 2 kartus per dieną, sočiai ir sveikai paėsti. „Katė turi ėsti tiek, kiek ji nori. Soti katė nekrės namie eibių, ji jausis patenkinta, bus sveika“, – rašė kačių veisėjai. Deja, dauguma kačių augintojų buvo įsitikinę: kol yra pelių, vabzdžių, paukštelių, katės gali ir turi pramisti – šis gyvas maistas joms sveikiausias. Kad daugumos to meto kačių gyvenimas buvo gana trumpas, palyginti su dabartinėmis katėmis, kad jos sirgo įvairiomis ligomis, apie tai nediskutuota.
Tik 1957 metais Jungtinėse Amerikos valstijose kompanija „Ralston Purina“ uždegė žalią šviesą visiškai naujai ir, kaip vėliau paaiškėjo, sėkmingai verslo sričiai – pramoninio kačių maisto gamybai.
Iš pradžių kačių maisto pagrindą sudarė arkliena, tik vėliau pradėta naudoti ir kitokia mėsa: jautiena, triušiena, žvėriena, paukštiena. Taip pat netrukus kačių augintojai galėjo įsigyti kačių maisto su įvairiausia žuvimi.
Pasirinkę profesionaliai pagamintą kačių maistą netruko įsitikinti, kad šiuo maistu šeriamos katės yra energingos, žvalios, jų kailis žvilga ir mažiau šeriasi, oda sveika, virškinimas ir tuštinimasis – puikūs. Gyvūnus rečiau kankino antsvoris, sąnarių, inkstų, širdies ligos.
Be to, į specialiai gaminamą kačių maistą buvo įterptos gyvybiškai svarbios maistinės medžiagos. Sakykime, taurinas – gyvybiškai svarbi aminorūgštis. Jeigu katė maitinama prastu, nevisaverčiu maistu, jos organizme pradeda stigti šios svarbios rūgšties (tai atsiliepia katės vislumui, regai, bendrai savijautai). Daugumos žinduolių organizmas gamina tauriną iš kitų aminorūgščių, kai tuo tarpu kačių organizmas pats nepasigamina reikiamo taurino kiekio, todėl būtinai jo turi gauti su maistu.
Svarbu tai, kad kačių priežiūra tapo gerokai lengvesnė – pripildę kačių dubenėlius sauso maisto, šeimininkai galėjo palikti savo augintines visai dienai ar savaitgaliui. Nebereikėjo jaudintis, kad praalkusios katės nusiaubs namus, bus neramios, nelaimingos.
Profesionalaus kačių maisto atsiradimas atsiliepė ir kačių populiacijos augimui. Užimtiems profesine veikla miestiečiams, daug keliaujantiems žmonėms norėjosi laikyti kokį nors naminį gyvūnėlį, bet negi savo katę išleisi į miesto parką peliauti? Kartu su komerciniu kačių maistu atsirado galimybė turėti naminį gyvūną augintinį, nes jo šėrimas tapo ir paprastas, ir patogus. Visavertė kačių mityba, atsižvelgiant į jų amžių, veislę, sveikatos būklę, tapo visiems priimtina. Užimtiems dvidešimtojo amžiaus žmonėms atkrito gyvūnų priežiūros rūpesčiai, beliko malonus bendravimas ir džiaugsmas turėti augintinį.
Kačių augintojai šiandien geru žodžiu turėtų minėti amerikietį mokslininką, gyvūnų mitybos specialistą Stephen Zawistowski. Būtent jo pastangomis pramoniniu būdu pradėtas gaminti kačių maistas. Iš pradžių – sausas, o vėliau ir konservuotas. St. Zawistowski ne tik pasiūlė naują produktą, bet ir pakeitė žmonių požiūrį į kačių mitybą. Mat gana ilgai buvo manyta, jog katės pačios gali susimedžioti maisto ir išgyventi be žmogaus.
Sausą šunų maistą gaminti pradėjo James Spratt ir Carles Cruft‘s, tai įvyko 1860-aisiais. Iš pradžių jie pasiūlė šunų mylėtojams pirkti savo augintinius šuniškus gardėsius (tai buvo džiovinti šuniški sausainėliai). Šie gardėsiai davė pradžią sauso, o vėliau ir konservuoto, šunų maisto gamybai.
Kačių veisėjai ir mylėtojai šiai naujovei neliko abejingi, jau tuomet spaudoje buvo teigiama, jog katėms reikia reguliariai, bent 2 kartus per dieną, sočiai ir sveikai paėsti. „Katė turi ėsti tiek, kiek ji nori. Soti katė nekrės namie eibių, ji jausis patenkinta, bus sveika“, – rašė kačių veisėjai. Deja, dauguma kačių augintojų buvo įsitikinę: kol yra pelių, vabzdžių, paukštelių, katės gali ir turi pramisti – šis gyvas maistas joms sveikiausias. Kad daugumos to meto kačių gyvenimas buvo gana trumpas, palyginti su dabartinėmis katėmis, kad jos sirgo įvairiomis ligomis, apie tai nediskutuota.
Tik 1957 metais Jungtinėse Amerikos valstijose kompanija „Ralston Purina“ uždegė žalią šviesą visiškai naujai ir, kaip vėliau paaiškėjo, sėkmingai verslo sričiai – pramoninio kačių maisto gamybai.
Iš pradžių kačių maisto pagrindą sudarė arkliena, tik vėliau pradėta naudoti ir kitokia mėsa: jautiena, triušiena, žvėriena, paukštiena. Taip pat netrukus kačių augintojai galėjo įsigyti kačių maisto su įvairiausia žuvimi.
Pasirinkę profesionaliai pagamintą kačių maistą netruko įsitikinti, kad šiuo maistu šeriamos katės yra energingos, žvalios, jų kailis žvilga ir mažiau šeriasi, oda sveika, virškinimas ir tuštinimasis – puikūs. Gyvūnus rečiau kankino antsvoris, sąnarių, inkstų, širdies ligos.
Be to, į specialiai gaminamą kačių maistą buvo įterptos gyvybiškai svarbios maistinės medžiagos. Sakykime, taurinas – gyvybiškai svarbi aminorūgštis. Jeigu katė maitinama prastu, nevisaverčiu maistu, jos organizme pradeda stigti šios svarbios rūgšties (tai atsiliepia katės vislumui, regai, bendrai savijautai). Daugumos žinduolių organizmas gamina tauriną iš kitų aminorūgščių, kai tuo tarpu kačių organizmas pats nepasigamina reikiamo taurino kiekio, todėl būtinai jo turi gauti su maistu.
Svarbu tai, kad kačių priežiūra tapo gerokai lengvesnė – pripildę kačių dubenėlius sauso maisto, šeimininkai galėjo palikti savo augintines visai dienai ar savaitgaliui. Nebereikėjo jaudintis, kad praalkusios katės nusiaubs namus, bus neramios, nelaimingos.
Profesionalaus kačių maisto atsiradimas atsiliepė ir kačių populiacijos augimui. Užimtiems profesine veikla miestiečiams, daug keliaujantiems žmonėms norėjosi laikyti kokį nors naminį gyvūnėlį, bet negi savo katę išleisi į miesto parką peliauti? Kartu su komerciniu kačių maistu atsirado galimybė turėti naminį gyvūną augintinį, nes jo šėrimas tapo ir paprastas, ir patogus. Visavertė kačių mityba, atsižvelgiant į jų amžių, veislę, sveikatos būklę, tapo visiems priimtina. Užimtiems dvidešimtojo amžiaus žmonėms atkrito gyvūnų priežiūros rūpesčiai, beliko malonus bendravimas ir džiaugsmas turėti augintinį.
Sausas šunų maistas. Lyginame Orijen ir Natyka
Sausas šunų maistas - laikoma, kad yra sveikesnis ir geresnis, jei sudėtyje yra kuo daugiau mėsos. Dažnai brangaus sauso maisto gamintojai varžosi pateikdami būtent šį rodiklį. Palyginsime du gamintojus, kurie pabrėžia ypač didelį mėsos procentą maiste: Orijen ir neseniai Lietuvoje pasirodžiusią naujieną Natyka.
Orijen - biologiškai tinkamas maistas, kurio koncepcija yra paprasta, apimanti šviežius, sveikus maisto produktus. Didelis baltymų, mažas angliavandenių kiekis. Švieži ingridientai, biologiškai tinkamas santykis: 70 procentų mėsos, 30 procentų vaisių ir daržovių, ir nulis grūdų (70/30/0). Pagamintas iš šviežios (bet niekada nešaldytos) mėsos įvairovės.
Natyka Gold - išskirtinės kokybės visavertis maistas šunims, kurio sudėtyje yra net 73% mėsos. Natyka maisto formulė patenkins bet kokio amžiaus ar veislės šuns poreikius. 100% visa sudėtyje esanti mėsa yra šviežia ir aukščiausios rūšies (žmonėms tinkamos kokybės).
Orijen - biologiškai tinkamas maistas, kurio koncepcija yra paprasta, apimanti šviežius, sveikus maisto produktus. Didelis baltymų, mažas angliavandenių kiekis. Švieži ingridientai, biologiškai tinkamas santykis: 70 procentų mėsos, 30 procentų vaisių ir daržovių, ir nulis grūdų (70/30/0). Pagamintas iš šviežios (bet niekada nešaldytos) mėsos įvairovės.
Natyka Gold - išskirtinės kokybės visavertis maistas šunims, kurio sudėtyje yra net 73% mėsos. Natyka maisto formulė patenkins bet kokio amžiaus ar veislės šuns poreikius. 100% visa sudėtyje esanti mėsa yra šviežia ir aukščiausios rūšies (žmonėms tinkamos kokybės).
Šunų alergija maistui ir maisto netoleravimas
Šunų alergija maistui sudaro apie 10% visų šunų alergijų. Tai yra trečia pagal dažnumą priežastis po alergijos blusų įkandimams ir alergijos įkvepiamoms dalelėms. Apie 20 % kasymosi ir niežulio priežasčių yra alergija maistui.
Alergija maistui būtinga tiek šunims, tiek ktėms. Iki šiol nepastebėta aiškaus ryšio tarp polinkio alergijai ir šuns veislės. Alergija paveikia tiek šunis, tiek kales, tiek katinus, tiek kates, sterilizuotus gyvūnus ir nesterilizuotus vienodai. Pasireikšti pirmą kartą alergija gali tiek 5 mėnesių, tiek 12 metų amžiaus. Labai dažnai kartu su maisto problemomis gyvūnai susiduria su alergija ir dar kam nors.
Alergija ar maisto netoleravimas?
Alergija maistui ir maisto netoleravimas – ne tas pats. Alergija maistui yra tikra alergija ir paprastai pasireiškia būdingu kąsymusi ir odos problemomis. Maisto netoleravimas gali sukelti viduriavimą ar vėmimą, tačiau tipiniai alerginiai požymiai nepasireiškia. Maisto netoleravimas gyvūnams panašus į žmones ištinkantį netoleravimą, suviduriavus ar ištikus virškinimo problemoms nuo aštraus ar šaldyto maisto. Tiek alergija, tiek maisto netoleravimas gali būti pašalinti, paskyrus atitinkamą dietą be simptomus sukeliančių elementų.
Dažniausi problemų kaltininkai
Atlikti tyrimai parodė, kad kai kurie ingredientai dažniau sukelia alergines reakcijas nei kiti. Dažniausių alergenų šunims sąraše yra: jautiena, pieno produktai, vištiena, ėriena, žuvis, vištų kiaušiniai, kukurūzai, kviečiai ir soja. Galite pastebėti, kad dažniausiai alergijas sukeliantys ingredientai yra ir dažniausiai sudėtyje esantys produktai. Tai nėra sutapimas. Nors kai kurie baltymai gali būti šiek tiek dažniau sukeliantys antikūnų reakcijas, daugelis baltymų yra panašūs vieni į kitus ir alergijų priežastį sukelia būtent to baltymo dažnumas. Rečiau sutinkamiems ir naudojamiems baltymams paprastai mažesnė alerginių reakcijų galimybė.
Simptomai
Alergijos maistui simptomai panašūs į kitų alergijų. Pirmi niežtinčios odos simptomai pasireiškia ant snukio, pėdų, ausų, galūnių, pažastyse, aplink analinę angą. Simptomai taip pat gali būti chroniškos ar pasikartojančios ausų infekcijos, plaukų slinkimas, intensyvus kasymasis, karšta nosis ir odos infekcijos, kurios aprimsta naudojant antibiotikus, tačiau tuoj pat atsinaujina po jų kurso. Yra įrodymų, kad kai šuo alergiškas maistui, jis dažniau tuštinasi. Moksliniai tyrimai parodė, kad nealergiški šunys tuštinasi vidutiniškai 1,5 karto per dieną, o alergiški vartojamam maistui šunys dažnai tuštinasi 3 ir daugiau kartų.
Pakankamai sunku nustatyti ar alergiją sukelia maistas, ar kitos priežastys. Tačiau yra keli požymiai, kuriais remiantis galima įtarti kad alergiją kelia būtent maistas šunims. Vienas iš jų – jei šuo dažnai susiduria su ausų problemomis ar grybelio sukeltomis infekcijomis. Kitas - kai labai jaunas šuo jau turi vidutinio sunkumo ar sunkių odos problemų. Trečia – jei šuo kenčia nuo alergijos ištisus metus arba alergija prasideda žiemą. Ir galiausiai, jei šuns oda yra labai niežtinti, tačiau problema nepasiduoda įprastam gydymui.
Diagnozė
Daugelis kitų problemų gali sukelti panašius simptomus, todėl yra pakankamai sunku nustatyti, kad pasireiškia būtent alergija maistui. Todėl labai svarbu ištirti ir kitas galimybes ir atmesti jų tikimybę. Kai šuo gydomas nuo kitų problemų ar įsitikinama, kad kitos priežastys negali būti, tuomet galima bandyti spręsti problemas keičiant maistą.
Maisto bandymai
Tinkamo maisto ieškojimas - gyvūno maitinimas nauju maistu, kuriame naudojami nauji baltymų ir angliavandenių šaltiniai, mažiausiai 12 savaičių. Naujas maistas turi turėti sudėtyje tokius baltymus ir angliavandenius, kurių gyvūnas iki tol nėra gavęs. Tai gali būti, pavydžiui, triušiena ir ryžiai arba elniena ir bulvės. Maisto pasiūloje tokių maistų galite rasti tikrai daug. Be to, yra specialaus maisto, kuriame baltymai ir angliavandeniai yra susmulkinami molekuliniame lygyje taip, kad jie daugiau nebegali sukelti alerginių reakcijų. Toks maistas gali būti apibūdintas kaip „hidrolizuotų baltymų“ (hydrolized protein) ar „sumažintų antigenų“ (limited antigen) dieta. Dažnai naudojamas ir namuose gamintas maistas, to privalumas – galite būti tikri, ką duodate šuniui. Kai imamasi tokios gydomosios dietos, gyvūnas turi mažiausiai 12 savaičių ėsti tik paskirtą maistą. T. y. jokių skanėstų ar kramtukų (nebent paskiriami kartu su dieta), visiškai nieko, išskyrus specialų maistą ir vandenį. Šuniui negalima leisti laisvai lakstyti, nes jis nepastebimai gali rasti maisto ar šiukšlių.
Veterinarai dažnai rekomenduodavo specialią dietą tik 3 savaitėms, tačiau nauji tyrimai parodė, kad teigiamos reakcijos per 21 dieną pastebimos tik 26 % šunų. O daugumai šunų tiegiamos reakcijos pastebimos iki 12 savaičių.
Kartais maistui alergiškiems šunims ilgainiui išsivysto alergija ir naujam maistui, kai juo maitinama ilgą laiką. Tokiu atveju būtina vėl konsultuotis su veterinaru.
Alergija maistui būtinga tiek šunims, tiek ktėms. Iki šiol nepastebėta aiškaus ryšio tarp polinkio alergijai ir šuns veislės. Alergija paveikia tiek šunis, tiek kales, tiek katinus, tiek kates, sterilizuotus gyvūnus ir nesterilizuotus vienodai. Pasireikšti pirmą kartą alergija gali tiek 5 mėnesių, tiek 12 metų amžiaus. Labai dažnai kartu su maisto problemomis gyvūnai susiduria su alergija ir dar kam nors.
Alergija ar maisto netoleravimas?
Alergija maistui ir maisto netoleravimas – ne tas pats. Alergija maistui yra tikra alergija ir paprastai pasireiškia būdingu kąsymusi ir odos problemomis. Maisto netoleravimas gali sukelti viduriavimą ar vėmimą, tačiau tipiniai alerginiai požymiai nepasireiškia. Maisto netoleravimas gyvūnams panašus į žmones ištinkantį netoleravimą, suviduriavus ar ištikus virškinimo problemoms nuo aštraus ar šaldyto maisto. Tiek alergija, tiek maisto netoleravimas gali būti pašalinti, paskyrus atitinkamą dietą be simptomus sukeliančių elementų.
Dažniausi problemų kaltininkai
Atlikti tyrimai parodė, kad kai kurie ingredientai dažniau sukelia alergines reakcijas nei kiti. Dažniausių alergenų šunims sąraše yra: jautiena, pieno produktai, vištiena, ėriena, žuvis, vištų kiaušiniai, kukurūzai, kviečiai ir soja. Galite pastebėti, kad dažniausiai alergijas sukeliantys ingredientai yra ir dažniausiai sudėtyje esantys produktai. Tai nėra sutapimas. Nors kai kurie baltymai gali būti šiek tiek dažniau sukeliantys antikūnų reakcijas, daugelis baltymų yra panašūs vieni į kitus ir alergijų priežastį sukelia būtent to baltymo dažnumas. Rečiau sutinkamiems ir naudojamiems baltymams paprastai mažesnė alerginių reakcijų galimybė.
Simptomai
Alergijos maistui simptomai panašūs į kitų alergijų. Pirmi niežtinčios odos simptomai pasireiškia ant snukio, pėdų, ausų, galūnių, pažastyse, aplink analinę angą. Simptomai taip pat gali būti chroniškos ar pasikartojančios ausų infekcijos, plaukų slinkimas, intensyvus kasymasis, karšta nosis ir odos infekcijos, kurios aprimsta naudojant antibiotikus, tačiau tuoj pat atsinaujina po jų kurso. Yra įrodymų, kad kai šuo alergiškas maistui, jis dažniau tuštinasi. Moksliniai tyrimai parodė, kad nealergiški šunys tuštinasi vidutiniškai 1,5 karto per dieną, o alergiški vartojamam maistui šunys dažnai tuštinasi 3 ir daugiau kartų.
Pakankamai sunku nustatyti ar alergiją sukelia maistas, ar kitos priežastys. Tačiau yra keli požymiai, kuriais remiantis galima įtarti kad alergiją kelia būtent maistas šunims. Vienas iš jų – jei šuo dažnai susiduria su ausų problemomis ar grybelio sukeltomis infekcijomis. Kitas - kai labai jaunas šuo jau turi vidutinio sunkumo ar sunkių odos problemų. Trečia – jei šuo kenčia nuo alergijos ištisus metus arba alergija prasideda žiemą. Ir galiausiai, jei šuns oda yra labai niežtinti, tačiau problema nepasiduoda įprastam gydymui.
Diagnozė
Daugelis kitų problemų gali sukelti panašius simptomus, todėl yra pakankamai sunku nustatyti, kad pasireiškia būtent alergija maistui. Todėl labai svarbu ištirti ir kitas galimybes ir atmesti jų tikimybę. Kai šuo gydomas nuo kitų problemų ar įsitikinama, kad kitos priežastys negali būti, tuomet galima bandyti spręsti problemas keičiant maistą.
Maisto bandymai
Tinkamo maisto ieškojimas - gyvūno maitinimas nauju maistu, kuriame naudojami nauji baltymų ir angliavandenių šaltiniai, mažiausiai 12 savaičių. Naujas maistas turi turėti sudėtyje tokius baltymus ir angliavandenius, kurių gyvūnas iki tol nėra gavęs. Tai gali būti, pavydžiui, triušiena ir ryžiai arba elniena ir bulvės. Maisto pasiūloje tokių maistų galite rasti tikrai daug. Be to, yra specialaus maisto, kuriame baltymai ir angliavandeniai yra susmulkinami molekuliniame lygyje taip, kad jie daugiau nebegali sukelti alerginių reakcijų. Toks maistas gali būti apibūdintas kaip „hidrolizuotų baltymų“ (hydrolized protein) ar „sumažintų antigenų“ (limited antigen) dieta. Dažnai naudojamas ir namuose gamintas maistas, to privalumas – galite būti tikri, ką duodate šuniui. Kai imamasi tokios gydomosios dietos, gyvūnas turi mažiausiai 12 savaičių ėsti tik paskirtą maistą. T. y. jokių skanėstų ar kramtukų (nebent paskiriami kartu su dieta), visiškai nieko, išskyrus specialų maistą ir vandenį. Šuniui negalima leisti laisvai lakstyti, nes jis nepastebimai gali rasti maisto ar šiukšlių.
Veterinarai dažnai rekomenduodavo specialią dietą tik 3 savaitėms, tačiau nauji tyrimai parodė, kad teigiamos reakcijos per 21 dieną pastebimos tik 26 % šunų. O daugumai šunų tiegiamos reakcijos pastebimos iki 12 savaičių.
Kartais maistui alergiškiems šunims ilgainiui išsivysto alergija ir naujam maistui, kai juo maitinama ilgą laiką. Tokiu atveju būtina vėl konsultuotis su veterinaru.
Koks kačių maistas tinkamiausias laukiantis kačiukų ir žindant
Nėštumas ir kačiukų žindymas įtakoja ne tik katės kūno pokyčius, tačiau taip pat gyvenimo būdo pasikeitimus. Kačių maistaslabai svarbus šiuo periodu dėl pasikeitusių maistinių medžiagų poreikio, todėl jam turi būti teikiamas išskirtinis dėmesys.
Prieš nėštumą: planavimo svarba
Jei planuojate sukergti savo katę, svarbu prieš tai įvertinti katės sveikatos būklę. Nėštumas ir žindymas reikalauja daug jėgų, todėl bet kokios sveikatos problemos gali sukelti rimtų bėdų.
Liesa katė katė paprastai nepajėgia suėsti tiek maisto, kad būtų patenkinti jos ir kačiukų maistinių medžiagų poreikiai. Antsvorio turinčiai katei gali kilti daugiau problemų ir sunkumų gimdant, nes tikėtina, kad ir naujagimiai bus stambesni, nei normalaus svorio katės.
Visavertis ir subalansuotas kačių maistas tinkamais kiekiais iki nėštumo padės palaikyti sveiką svorį ir kūno sudėjimą, leis katei būti optimalios sveikatos nėštumo ir žindymo periodu.
Nėštumas
Kačių nėštumas trunka 9 savaites. Nėščios katės, kaip ir žmonės, nėštumo periodu laipsniškai priauga svorio. Energijos poreikis šiuo laikotarpiu tiesiogiai proporcingas priaugtam svoriui. Beislaukiančios katės energijos poreikiai turėtų didėti laipsniškai taip, kad nėštumo pabaigoje suvartojamo maisto kiekis būtų 25-50% didesnis nei įprastai.
Žindymas
Po gimdymo katės netenka svorio. Tačiau maistinių medžiagų poreikis išauga tiesiog dramatiškai – energijos poreikiai gali būti dvigubai ar net trigubai didesni, nei vidutinio aktyvumo suaugusios katės, priklausomai nuo vados gausumo. Didelis maisto kiekis reikalingas pakankamam kiekiui pieno pagaminti, kad kačiukai augtų stiprūs ir sveiki. Atitinkamai reikalingas ir didesnis vandens kiekis, kuris taip pat būtinas pieno gamybai.
Norint užtikrinti, kad katės maisto poreikiai būtų patenkinti, turi būti duodamas daugiau maistinių medžiagų turintis kačių maistas – pavyzdžiui, skirtas augantiems kačiukams. Maitinimo metu duokite ne tik didesnį maisto kiekį, tačiau taip pat ir maitinkite katę dažniau. Jei maitinate ne konkrečiu metu, o tiesiog paliekate maisto ir leidžiate katei ėsti kada ji nori, pasirūpinkite, kad maisto dubenėlyje niekada nepritrūktų.
Atjunkymas
Kai kačiukai sulaukia maždaug 5 savaičių amžiaus, jie pradeda domėtis savo mamos ėdamu maistu. Po truputį įprasto maisto kiekis jų maitinime didėja, o žindoma vis mažiau. Tuo pačiu metu maitinanti katė pradeda vis mažiau suėsti maisto. Dauguma kačiukų visiškai atjunkomi 8 savaičių amžiaus. Šiuo metu katės mitybos poreikiai grįžta į anksčiau buvusį lygį, todėl jai turi būti duodamas jai buvęs įprastas kačių maistas iki nėštumo.
Prieš nėštumą: planavimo svarba
Jei planuojate sukergti savo katę, svarbu prieš tai įvertinti katės sveikatos būklę. Nėštumas ir žindymas reikalauja daug jėgų, todėl bet kokios sveikatos problemos gali sukelti rimtų bėdų.
Liesa katė katė paprastai nepajėgia suėsti tiek maisto, kad būtų patenkinti jos ir kačiukų maistinių medžiagų poreikiai. Antsvorio turinčiai katei gali kilti daugiau problemų ir sunkumų gimdant, nes tikėtina, kad ir naujagimiai bus stambesni, nei normalaus svorio katės.
Visavertis ir subalansuotas kačių maistas tinkamais kiekiais iki nėštumo padės palaikyti sveiką svorį ir kūno sudėjimą, leis katei būti optimalios sveikatos nėštumo ir žindymo periodu.
Nėštumas
Kačių nėštumas trunka 9 savaites. Nėščios katės, kaip ir žmonės, nėštumo periodu laipsniškai priauga svorio. Energijos poreikis šiuo laikotarpiu tiesiogiai proporcingas priaugtam svoriui. Beislaukiančios katės energijos poreikiai turėtų didėti laipsniškai taip, kad nėštumo pabaigoje suvartojamo maisto kiekis būtų 25-50% didesnis nei įprastai.
Žindymas
Po gimdymo katės netenka svorio. Tačiau maistinių medžiagų poreikis išauga tiesiog dramatiškai – energijos poreikiai gali būti dvigubai ar net trigubai didesni, nei vidutinio aktyvumo suaugusios katės, priklausomai nuo vados gausumo. Didelis maisto kiekis reikalingas pakankamam kiekiui pieno pagaminti, kad kačiukai augtų stiprūs ir sveiki. Atitinkamai reikalingas ir didesnis vandens kiekis, kuris taip pat būtinas pieno gamybai.
Norint užtikrinti, kad katės maisto poreikiai būtų patenkinti, turi būti duodamas daugiau maistinių medžiagų turintis kačių maistas – pavyzdžiui, skirtas augantiems kačiukams. Maitinimo metu duokite ne tik didesnį maisto kiekį, tačiau taip pat ir maitinkite katę dažniau. Jei maitinate ne konkrečiu metu, o tiesiog paliekate maisto ir leidžiate katei ėsti kada ji nori, pasirūpinkite, kad maisto dubenėlyje niekada nepritrūktų.
Atjunkymas
Kai kačiukai sulaukia maždaug 5 savaičių amžiaus, jie pradeda domėtis savo mamos ėdamu maistu. Po truputį įprasto maisto kiekis jų maitinime didėja, o žindoma vis mažiau. Tuo pačiu metu maitinanti katė pradeda vis mažiau suėsti maisto. Dauguma kačiukų visiškai atjunkomi 8 savaičių amžiaus. Šiuo metu katės mitybos poreikiai grįžta į anksčiau buvusį lygį, todėl jai turi būti duodamas jai buvęs įprastas kačių maistas iki nėštumo.
Runkelių minkštimas – dažnas šunų maisto ingredientas
Dažnas šunų maistas savo sudėtyje turi ingredientą – runkelių minkštimą. Jau ilgą laiką šis ingredientas dažnai aptinkamas kaip priedas arklių ir kitų naminių galvijų pašaruose, o taip pat ir šunų bei kačių maiste. Apie runkelių minkštimo naminių gyvūnėlių maiste naudingumą yra nemažai teiginių, tačiau taip pat yra ir šiek tiek ginčų dėl jo naudojimo. Papasakosime ir paaiškinsime apie šio ingrediento naudą ir galimus trūkumus.
Runkelių minkštimo kilmė
Kartais žmonės maišo runkelių minkštimą su dažnai aptinkama daržove, tačiau iš tiesų šis produktas yra visai kas kita. Runkelių minkštimas yra šalutinis produktas (becukrė masė), likusi išgaunat cukrų iš komerciškai auginamų cukrinių runkelių. Cukriniai runkeliai auginami milžiniškais kiekiais cukraus gamybai. Kai cukrus išgaunamas, likusi runkelio dalis turi labai mažai curkaus, tačiau ji yra vertinga kaip energijos ir ląstelienos šaltinis.
Runkelių minkštimo nauda
Vienas iš svarbiausių privalumų šio subprodukto naudojimui maisto gamybai yra jo gausa ir prieinama kaina. Be to, runkelių minkštimas turi keletą papildomų privalumų lyginant su kitais dažnainaudojamais ląstelienos šaltiniais, tokiais kaip žemės riešutai, ryžiai ar soja. Runkelių minšktimas yra netirpios ląstelienos šaltinis ir yra vidutiniškai fermentuotas. Tai reiškia, kad runkelių minkštimas naudingas tuo, kad padidina šunų išmatų apimtį, pritraukia į jas drėgmę, tačiau tuo pačiu suteikia energijos, o tai ypač svarbu šunų gaubtinės žarnos geram funkcionavimui ir sveikatai. Runkelių minkštimas dažnai rekomenduojamas, kaip geriausias ląstelienos šaltinis šunims ir katėms.
Runkelių minkštimo trūkumai
Įvardijama keletas problemų, susijusių su runkelių minkštimo naudojimu gyvūnų maiste, įskaitant galimą skrandžio pūtimą, žarnų nepraeinamumą. Tačiau šios problemos buvo įrodytos, kaip galimos tik minint runkelių minkšimą, naudojamą arklių pašare. Problemos pastebėtos tik gyvūnui suėdus didelį kiekį runkelių minkšimo, kai jis sudarydavo daugiau nei 50% dienos maisto. Turėkite omenyje, kad runkelių minkštimo kiekiai, sumaitinami arkliams yra kur kas didesni ir sudaro kur kas didesnį procentą dienos raciono, nei kada nors galėtų būti kalbant apie šunis ar kates.
Taigi, runkelių minkštimas laikomas puikiu ląstelienos šaltiniu daugelyje komercinių šunų ir kačių maistų. Šio ingrediento naudojimas plačiai paplitęs, tačiau realus suėdamas jo kiekis yra gan mažas. Runkelių minkštimas yra ne tik puikus ląstelienos šaltinis, tačiau turi pranašumą prieš kitus ląstelienos šaltinius: dėl jo naudos gerosioms žarnyno bakterijoms, palaikoma puiki gaubtinės žarnos sveikata. Runkelių minkštimas randamas daugelyje aukštos kokybės šunų maistų, ir taisyklingai maitinant yra naudingas bei sveikas ingredientas daugeliui augintinių.
Runkelių minkštimo kilmė
Kartais žmonės maišo runkelių minkštimą su dažnai aptinkama daržove, tačiau iš tiesų šis produktas yra visai kas kita. Runkelių minkštimas yra šalutinis produktas (becukrė masė), likusi išgaunat cukrų iš komerciškai auginamų cukrinių runkelių. Cukriniai runkeliai auginami milžiniškais kiekiais cukraus gamybai. Kai cukrus išgaunamas, likusi runkelio dalis turi labai mažai curkaus, tačiau ji yra vertinga kaip energijos ir ląstelienos šaltinis.
Runkelių minkštimo nauda
Vienas iš svarbiausių privalumų šio subprodukto naudojimui maisto gamybai yra jo gausa ir prieinama kaina. Be to, runkelių minkštimas turi keletą papildomų privalumų lyginant su kitais dažnainaudojamais ląstelienos šaltiniais, tokiais kaip žemės riešutai, ryžiai ar soja. Runkelių minšktimas yra netirpios ląstelienos šaltinis ir yra vidutiniškai fermentuotas. Tai reiškia, kad runkelių minkštimas naudingas tuo, kad padidina šunų išmatų apimtį, pritraukia į jas drėgmę, tačiau tuo pačiu suteikia energijos, o tai ypač svarbu šunų gaubtinės žarnos geram funkcionavimui ir sveikatai. Runkelių minkštimas dažnai rekomenduojamas, kaip geriausias ląstelienos šaltinis šunims ir katėms.
Runkelių minkštimo trūkumai
Įvardijama keletas problemų, susijusių su runkelių minkštimo naudojimu gyvūnų maiste, įskaitant galimą skrandžio pūtimą, žarnų nepraeinamumą. Tačiau šios problemos buvo įrodytos, kaip galimos tik minint runkelių minkšimą, naudojamą arklių pašare. Problemos pastebėtos tik gyvūnui suėdus didelį kiekį runkelių minkšimo, kai jis sudarydavo daugiau nei 50% dienos maisto. Turėkite omenyje, kad runkelių minkštimo kiekiai, sumaitinami arkliams yra kur kas didesni ir sudaro kur kas didesnį procentą dienos raciono, nei kada nors galėtų būti kalbant apie šunis ar kates.
Taigi, runkelių minkštimas laikomas puikiu ląstelienos šaltiniu daugelyje komercinių šunų ir kačių maistų. Šio ingrediento naudojimas plačiai paplitęs, tačiau realus suėdamas jo kiekis yra gan mažas. Runkelių minkštimas yra ne tik puikus ląstelienos šaltinis, tačiau turi pranašumą prieš kitus ląstelienos šaltinius: dėl jo naudos gerosioms žarnyno bakterijoms, palaikoma puiki gaubtinės žarnos sveikata. Runkelių minkštimas randamas daugelyje aukštos kokybės šunų maistų, ir taisyklingai maitinant yra naudingas bei sveikas ingredientas daugeliui augintinių.
Katės ir pienas
Reta katė atsisako paskanauti pieno, tačiau dar retesnė ta, kuriai šis paskanavimas praeina be pasekmių. Pienas katei yra skanus dėl jame esančių riebalų ir angliavandenių. Tačiau jame taip pat yra angliavandenio - pieno laktozės, kuris kačių virškinamajame trakte neskaidomas.
Laktozė
Laktozė tai piene dominuojantis cukrus disacharidas, sudarytas iš dviejų sujungtų cukrų: gliukozės ir galaktozės. Kad laktozė būtų visiškai pasisavinta, ji turi skilti į du minėtus junginius. Šiame procese dalyvauja fermentas laktazė, kuris paprastai būna plonųjų žarnų sienelėse.
Laktozės netoleravimas
Laktozės netoleravimas yra nesugebėjimas absorbuoti laktozės į virškinimo sistemą. Įdomiausia tai, kad laktozės netoleravimas žmonių tarpe yra laikomas virškinamojo trakto sutrikimu. Tuo tarpu kačių fiziologijoje laktozės netoleravimas yra norma. Todėl pienas katėms gali sukelti viduriavimą ar pilvo skausmus. Nesuskaidyta laktozė storosiose žarnose pradeda rūgti, pasigamina pieno ir riebalų rūgštys, kaupiasi įvairios dujos. Viduriavimas gali tęstis nuo 8 iki 12 valandų. Jeigu katė netoleruoja laktozės, būtina išbraukti pieną iš jos dietos.
Vieninteliai jaunikliai turi fermento laktazės, todėl pienas jiems viduriavimo nesukelia. Tačiau karvės piene laktozė sudaro 4,5 – 5 procentus, o katės piene – 4,2 procentus, dėl per didelio laktozės kiekio ir kačiukai gali pradėti viduriuoti, todėl geriau naudoti specialius pieno pakaitalus. Kadangi pieno mišiniuose laktozės yra mažiau, šiuos mišinius kaip skanėstus galima duoti ir suaugusioms katėms.
Be abejo yra kačių, kurios puikiai toleruoja pieną, tai lemia genetika. Jeigu norite išsiaiškinti, kuriai grupei priklauso katė, pasiūlykite jai kelis valgomuosius šaukštus pieno, jeigu per dieną neatsiranda jokių simptomų, katė pieną toleruoja. Tokiu atveju pieną galima naudoti kaip skanėstą – nedažnai ir nedideliais kiekiais. Skanėstas, kad ir koks jis bebūtų – šviežia mėsa, žuvis, sultinys – turi sudaryti ne daugiau nei 5 – 10 procentų visos dietos. Didžiąją dalį kalorijų katė turi gauti su pilnaverčiu pašaru.
Natūralus jogurtas, sūris, varškė gali būti alternatyva katėms, kurios netoleruoja pieno. Šie produktai yra gaunami bakterijoms fermentuojant pieną. Kadangi bakterijos pačios suskaido laktozę, katei nepasireiškia laktozės netoleravimas. O pieno užvirinimas nėra išeitis, nes kaitinama laktozė neskyla. Geriau naudoti specialų pieną be laktozės.
Katės yra mėsėdės, todėl pilnavertei dietai pienas tikrai nėra reikalingas. Būtina nepamiršti, kad pienas negali pakeisti vandens, todėl katė visada turi turėti šviežio vandens dubenėlį.
Laktozė
Laktozė tai piene dominuojantis cukrus disacharidas, sudarytas iš dviejų sujungtų cukrų: gliukozės ir galaktozės. Kad laktozė būtų visiškai pasisavinta, ji turi skilti į du minėtus junginius. Šiame procese dalyvauja fermentas laktazė, kuris paprastai būna plonųjų žarnų sienelėse.
Laktozės netoleravimas
Laktozės netoleravimas yra nesugebėjimas absorbuoti laktozės į virškinimo sistemą. Įdomiausia tai, kad laktozės netoleravimas žmonių tarpe yra laikomas virškinamojo trakto sutrikimu. Tuo tarpu kačių fiziologijoje laktozės netoleravimas yra norma. Todėl pienas katėms gali sukelti viduriavimą ar pilvo skausmus. Nesuskaidyta laktozė storosiose žarnose pradeda rūgti, pasigamina pieno ir riebalų rūgštys, kaupiasi įvairios dujos. Viduriavimas gali tęstis nuo 8 iki 12 valandų. Jeigu katė netoleruoja laktozės, būtina išbraukti pieną iš jos dietos.
Vieninteliai jaunikliai turi fermento laktazės, todėl pienas jiems viduriavimo nesukelia. Tačiau karvės piene laktozė sudaro 4,5 – 5 procentus, o katės piene – 4,2 procentus, dėl per didelio laktozės kiekio ir kačiukai gali pradėti viduriuoti, todėl geriau naudoti specialius pieno pakaitalus. Kadangi pieno mišiniuose laktozės yra mažiau, šiuos mišinius kaip skanėstus galima duoti ir suaugusioms katėms.
Be abejo yra kačių, kurios puikiai toleruoja pieną, tai lemia genetika. Jeigu norite išsiaiškinti, kuriai grupei priklauso katė, pasiūlykite jai kelis valgomuosius šaukštus pieno, jeigu per dieną neatsiranda jokių simptomų, katė pieną toleruoja. Tokiu atveju pieną galima naudoti kaip skanėstą – nedažnai ir nedideliais kiekiais. Skanėstas, kad ir koks jis bebūtų – šviežia mėsa, žuvis, sultinys – turi sudaryti ne daugiau nei 5 – 10 procentų visos dietos. Didžiąją dalį kalorijų katė turi gauti su pilnaverčiu pašaru.
Natūralus jogurtas, sūris, varškė gali būti alternatyva katėms, kurios netoleruoja pieno. Šie produktai yra gaunami bakterijoms fermentuojant pieną. Kadangi bakterijos pačios suskaido laktozę, katei nepasireiškia laktozės netoleravimas. O pieno užvirinimas nėra išeitis, nes kaitinama laktozė neskyla. Geriau naudoti specialų pieną be laktozės.
Katės yra mėsėdės, todėl pilnavertei dietai pienas tikrai nėra reikalingas. Būtina nepamiršti, kad pienas negali pakeisti vandens, todėl katė visada turi turėti šviežio vandens dubenėlį.
Antioksidantai reikalingi ir gyvūnams
Antioksidantai daugeliui žinomi kaip medžiagos, prailginančios maisto ar pašaro galiojimo laiką, tačiau jie taip pat yra labai svarbūs ligų prevencijoje. Neretai geros kokybės šunų maistas sudėtyje antioksidantų turi pakankamai, o gamintojai išskirdami gerąsias savo produkto savybes pabrėžia jų naudą ir nurodo tikslius šių elementų kiekius.
Antioksidantai – kas tai?
Antioksidantai - tai vitaminai ir mikroelementai, kurie oksidacijos būdu apsaugo ląsteles nuo toksinių, pažeidžiančių ląstelės DNR. Šie toksinai vadinami laisvaisiais radikalais, šunims jie sukelia daugiau nei 60 įvairių ligų. Natūraliai laisvieji radikalai mažais kiekiais išsiskiria kiekvienoje ląstelėje, ir jei organizme yra pakankamai antioksidantų, jie yra nukenskminami. Tačiau laisvųjų radikalų gali padaugėti dėl įvairių priežasčių: radiacijos, UV spindulių, tabako dūmų, maisto priedų, cheminės taršos, taip pat - išplitus uždegimui, organizmui senstant, sergant.
Antioksidantai sukuria imunitetą jaunikliams
Jaunikliai, kurie minta kalės pienu antioksidantų gauna natūraliai. O mažyliai, šerti pieno mišiniais, turi silpną imunitetą, būtent todėl, kad jų organizme yra nepakankamas keikis antioksidantų. Be to, atjunkytus ir dar neskiepytus šuniukus ar kačiukus nuo infekcinių ligų galima apsaugoti jų racioną papildant antioksidantais - jie puikiai veikia palaikydami jauniklių imunitetą iki vakcinacijos.
Pagrindiniai antioksidantai
Vitaminas A. Organizme beta - karotinas gali būti paverstas į vitaminą A. O kadangi šio vitamino perdozavimas gali būti toksiškas, reikia pasirinkti ar šunį šerti daržovėmis, kuriose gausu beta-karotino, ar duoti papildų su vitaminu A. Jis gerina regėjimą, palaiko sveiką odą ir kailį.
Vitaminas E optimizuoja imuninę sistemą, svarbus reprodukciniams organams. Vitaminas E yra vienas iš ląstelės membraną saugančių elementų. Jo gausu kviečių gemalų aliejuje.
Vitaminas C nėra sintetinamas organizme, todėl augintinis jo turi gauti su maistu. Kadangi vitaminas yra tirpus vandenyje, jo galima įlašinti į gyvūno vandens dubenį. Organizmas pasisavina jam riekiamą dozę vitamino, todėl galima nesibaiminti dėl perdozavimo. Termiškai apdorojant daržoves, kuriose yra vitamino C, jis greit skyla ir nebėra toks naudingas. Šis vitaminas yra pagrindinis ginklas kovojant su bakterijomis ir virusais. Taip pat jis yra naudingas gydant lėtines ligas, infekcijas, alergijas, dermatitus.
Antraeiliai antioksidantai
Vitaminas D svarbus kalcio ir fosforo apykaitai, vėžio prevencijai. Kaip ir žmonės, gyvūnai šį vitaminą gali sintetinti patys saulės skleidžaimų ultravioletinių spindulių pagalba.
Karotinoidai (likopenas, beta – karotinas, liuteinas) randami daugelyje daržovių – morkose, kopūstuose, špinatuose, brokoliuose, liuteino daugiausiai yra žaliose daržovėse. Karotinoidai priešingai nei vitaminas C termiškai apdorojami neskyla. Karotinoidų trūkumas gali būti kataraktos ir kitų akių ligų priežastimi.
Mineralas selenas lėtina senėjimo procesus. Seleną būtina vartoti gyvūnams, kurie buvo gydomi hormonais kortikosteroidais. Selenas taip pat skiriamas sergantiems vėžiu ir žarnyno uždegimu. Tačiau per didelis kiekis šio mikroelemento yra toksiškas. Seleno yra mėsoje, jūros produktuose.
Žmogus antioksidantų gauna su įvairiu maistu, tačiau šunų maistas, ypatingai prastesnės kokybės, antioksidantų turi nepakankamai. Ar šunų maistas turi pakankamai antioksidantų galima sužinoti peržiūrėjus sudedamąsias dalis ant pašaro pakuotės, kur turi būti nurodyti vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai.
Antioksidantai – kas tai?
Antioksidantai - tai vitaminai ir mikroelementai, kurie oksidacijos būdu apsaugo ląsteles nuo toksinių, pažeidžiančių ląstelės DNR. Šie toksinai vadinami laisvaisiais radikalais, šunims jie sukelia daugiau nei 60 įvairių ligų. Natūraliai laisvieji radikalai mažais kiekiais išsiskiria kiekvienoje ląstelėje, ir jei organizme yra pakankamai antioksidantų, jie yra nukenskminami. Tačiau laisvųjų radikalų gali padaugėti dėl įvairių priežasčių: radiacijos, UV spindulių, tabako dūmų, maisto priedų, cheminės taršos, taip pat - išplitus uždegimui, organizmui senstant, sergant.
Antioksidantai sukuria imunitetą jaunikliams
Jaunikliai, kurie minta kalės pienu antioksidantų gauna natūraliai. O mažyliai, šerti pieno mišiniais, turi silpną imunitetą, būtent todėl, kad jų organizme yra nepakankamas keikis antioksidantų. Be to, atjunkytus ir dar neskiepytus šuniukus ar kačiukus nuo infekcinių ligų galima apsaugoti jų racioną papildant antioksidantais - jie puikiai veikia palaikydami jauniklių imunitetą iki vakcinacijos.
Pagrindiniai antioksidantai
Vitaminas A. Organizme beta - karotinas gali būti paverstas į vitaminą A. O kadangi šio vitamino perdozavimas gali būti toksiškas, reikia pasirinkti ar šunį šerti daržovėmis, kuriose gausu beta-karotino, ar duoti papildų su vitaminu A. Jis gerina regėjimą, palaiko sveiką odą ir kailį.
Vitaminas E optimizuoja imuninę sistemą, svarbus reprodukciniams organams. Vitaminas E yra vienas iš ląstelės membraną saugančių elementų. Jo gausu kviečių gemalų aliejuje.
Vitaminas C nėra sintetinamas organizme, todėl augintinis jo turi gauti su maistu. Kadangi vitaminas yra tirpus vandenyje, jo galima įlašinti į gyvūno vandens dubenį. Organizmas pasisavina jam riekiamą dozę vitamino, todėl galima nesibaiminti dėl perdozavimo. Termiškai apdorojant daržoves, kuriose yra vitamino C, jis greit skyla ir nebėra toks naudingas. Šis vitaminas yra pagrindinis ginklas kovojant su bakterijomis ir virusais. Taip pat jis yra naudingas gydant lėtines ligas, infekcijas, alergijas, dermatitus.
Antraeiliai antioksidantai
Vitaminas D svarbus kalcio ir fosforo apykaitai, vėžio prevencijai. Kaip ir žmonės, gyvūnai šį vitaminą gali sintetinti patys saulės skleidžaimų ultravioletinių spindulių pagalba.
Karotinoidai (likopenas, beta – karotinas, liuteinas) randami daugelyje daržovių – morkose, kopūstuose, špinatuose, brokoliuose, liuteino daugiausiai yra žaliose daržovėse. Karotinoidai priešingai nei vitaminas C termiškai apdorojami neskyla. Karotinoidų trūkumas gali būti kataraktos ir kitų akių ligų priežastimi.
Mineralas selenas lėtina senėjimo procesus. Seleną būtina vartoti gyvūnams, kurie buvo gydomi hormonais kortikosteroidais. Selenas taip pat skiriamas sergantiems vėžiu ir žarnyno uždegimu. Tačiau per didelis kiekis šio mikroelemento yra toksiškas. Seleno yra mėsoje, jūros produktuose.
Žmogus antioksidantų gauna su įvairiu maistu, tačiau šunų maistas, ypatingai prastesnės kokybės, antioksidantų turi nepakankamai. Ar šunų maistas turi pakankamai antioksidantų galima sužinoti peržiūrėjus sudedamąsias dalis ant pašaro pakuotės, kur turi būti nurodyti vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai.
Ar gali katė būti vegetarė?
Vegetarizmas (mitybos praktika, kai atsisakoma mėsos, paukštienos, žuvies ir vėžiagyvių) ir veganizmas (mitybos praktika, kai atsisakoma mėsos ir gyvūninės kilmės produktų – pieno, želatinos, medaus ir kt.) yra dažni ir įprasti reiškiniai žmonių tarpe. Mitybos įpročius pakeitę dėl etinių, ekologinių ar kitokių paskatų, kartais žmonės nori pritaikyti panašius principus ir savo augintiniams. Tačiau kadangi katės yra išskirtinai mėsėdės, joms netinka ilgalaikė vegetariška mityba.
Vegetariškos ir veganiškos mitybos trūkumai
Vegetariška mityba – tik priedas. Pasiūloje galima rasti veganiško ir vegetariško kačių maisto. Tačiau etiketėse aiškiai parašyta, jog toks maistas turi būti naudojamas tik kaip priedas. Jokiu būdu negalima, kad veganiškas maistas sudarytų visą katės dietą. Etiketės nurodymų nepaisymas yra dažniausia klaida, kurios rezultatai visuomet būna neigiami katės sveikatai.
Katei, kurios dieta ribota, pirmiausia sutrinka šlapimo sistema. Jeigu katė ėda mėsą, jos šlapimo pH yra 6,5 arba mažesnis. Tuo tarpu vegetariški ir veganiški kačių pašarai didina šlapimo pH, o tai lemia akmenų susidarymą šlapimo takuose.
Vegetariška mityba nėra subalansuota katei. Jeigu kačių maiste nėra gyvūninės kilmės produktų, tuomet jame gausu skaidulų. O skaidulose esantys angliavandeniai nėra tinkamiausia katės raciono dalis. Katės, priešingai nei šunys, didžiąją dalį energijos gauna iš baltymų ir riebalų.
Angliavandeniai paverčiami riebalais ir transportuojami į poodį. O riebalus esančius poodyje sudeginti yra daug sunkiau nei gauti energiją tiesiogiai iš riebalų patekusių į žarnyną.
Taip pat angliavandeniai turi aukštą glikemijos indeksą. Tai reiškia, kad angliavandeniai greičiau ir aukščiau pakelia gliukozės lygį kraujyje nei kitos medžiagos. Pakilus gliukozės kiekiui išsiskiria hormonas insulinas. Apskaičiuota, kad jeigu katės dubenėlyje visą laiką yra pašaro, ji per dieną užkandžiauja 15 – 20 kartų. Todėl, jeigu pašare gausu angliavandenių, po kiekvieno užkandžiavimo turi išsiskirti insulinas. O kai insulino išskiriama per daug arba per dažnai sutrinka jo gamyba. Tai sukelia cukrinį diabetą.
Vegetariškame kačių maiste kviečių gliutenas (baltymų randamų kviečiuose, miežiuose, avižose, rugiuose) bei sojos yra kelis kart daugiau nei kituose maistuose. Nors ir soja ir gliutenas yra geri baltymų šaltiniai, tačiau šie elementai turi sudaryti tik nedidelę raciono dalį. Katėms daug naudingesi yra gyvuliniai baltymai. Su mėsa katė gauna ir kitus sveikatai būtinus elementus – tauriną ir amino rūgštis.
Katės yra ypatingai jautrios net ir nežymiems mitybos pokyčiams. O gyvulinės kilmės pašaro pakeitimas vegetarišku gali sukelti žymių sveikatos problemų. Gyvūnų mitybos specialistai ir veterinarijos gydytojai vienareikšmiškai pataria netaikyti katei ribotos dietos. Vegetariška ar veganiška dieta jokiu būdu netinka katės ilgalaikei mitybai.
Vegetariškos ir veganiškos mitybos trūkumai
Vegetariška mityba – tik priedas. Pasiūloje galima rasti veganiško ir vegetariško kačių maisto. Tačiau etiketėse aiškiai parašyta, jog toks maistas turi būti naudojamas tik kaip priedas. Jokiu būdu negalima, kad veganiškas maistas sudarytų visą katės dietą. Etiketės nurodymų nepaisymas yra dažniausia klaida, kurios rezultatai visuomet būna neigiami katės sveikatai.
Katei, kurios dieta ribota, pirmiausia sutrinka šlapimo sistema. Jeigu katė ėda mėsą, jos šlapimo pH yra 6,5 arba mažesnis. Tuo tarpu vegetariški ir veganiški kačių pašarai didina šlapimo pH, o tai lemia akmenų susidarymą šlapimo takuose.
Vegetariška mityba nėra subalansuota katei. Jeigu kačių maiste nėra gyvūninės kilmės produktų, tuomet jame gausu skaidulų. O skaidulose esantys angliavandeniai nėra tinkamiausia katės raciono dalis. Katės, priešingai nei šunys, didžiąją dalį energijos gauna iš baltymų ir riebalų.
Angliavandeniai paverčiami riebalais ir transportuojami į poodį. O riebalus esančius poodyje sudeginti yra daug sunkiau nei gauti energiją tiesiogiai iš riebalų patekusių į žarnyną.
Taip pat angliavandeniai turi aukštą glikemijos indeksą. Tai reiškia, kad angliavandeniai greičiau ir aukščiau pakelia gliukozės lygį kraujyje nei kitos medžiagos. Pakilus gliukozės kiekiui išsiskiria hormonas insulinas. Apskaičiuota, kad jeigu katės dubenėlyje visą laiką yra pašaro, ji per dieną užkandžiauja 15 – 20 kartų. Todėl, jeigu pašare gausu angliavandenių, po kiekvieno užkandžiavimo turi išsiskirti insulinas. O kai insulino išskiriama per daug arba per dažnai sutrinka jo gamyba. Tai sukelia cukrinį diabetą.
Vegetariškame kačių maiste kviečių gliutenas (baltymų randamų kviečiuose, miežiuose, avižose, rugiuose) bei sojos yra kelis kart daugiau nei kituose maistuose. Nors ir soja ir gliutenas yra geri baltymų šaltiniai, tačiau šie elementai turi sudaryti tik nedidelę raciono dalį. Katėms daug naudingesi yra gyvuliniai baltymai. Su mėsa katė gauna ir kitus sveikatai būtinus elementus – tauriną ir amino rūgštis.
Katės yra ypatingai jautrios net ir nežymiems mitybos pokyčiams. O gyvulinės kilmės pašaro pakeitimas vegetarišku gali sukelti žymių sveikatos problemų. Gyvūnų mitybos specialistai ir veterinarijos gydytojai vienareikšmiškai pataria netaikyti katei ribotos dietos. Vegetariška ar veganiška dieta jokiu būdu netinka katės ilgalaikei mitybai.
Konservai šunims - viskas apie juos
Šunų šeimininkai netrunka pastebėti, kad konservuotą maistą augintiniai ėda skaniau. Tačiau, kuo iš tiesųkonservai šunims skiriasi nuo sauso pašaro?
Konservuoto maisto gamyba
Maistas konservuojamas buvo jau prieš 200 metų. Šis maisto modifikavimo būdas pranašus tuo, kad išlaiko drėgmę, bet nesukuria palankių sąlygų mikroorganizmams klestėti. Tai pasiekiama aukštos temperatūros ir vakuumo dėka.
Mėsa, grūdiniai produktai, mineralų papildai, vitaminai ir vanduo yra sumaišomi ir kaitinami tam tikroje temperatūroje, kol įgauna tinkamą konsistenciją. Dar karšta masė mechanizuotai supilstoma į skardines (300 – 600 skardinių per minutę). Skardinėje vanduo vėsta ir kondensuojasi, taip sukuriamas vakuumas. Tuomet skardinė uždaroma ir dar kartą kaitinama, kad būtų užtikrintas visiškas sterilumas. Kaitinant temperatūra nebūna tokia aukšta, kad maistas išvirtų, bet pakankamai aukšta, kad žūtų bakterijos.
Konservuoto maisto pliusai
Didžiausias skirtumas tarp konservuoto ir sauso pašaro yra jų sudėtis. Konservai šunims turi daugiau mėsos baltymų, riebalų ir mažiau angliavandenių. Lentelėje pateikiamos šunų maistuose esančių medžiagų koncentracijos procentais.
MedžiagosSausas šunų maistas
Šunų konservai
Baltymai18 – 32 %28 - 50%Riebalai8 - 22%20 - 32%Angliavandeniai46 - 74%18 - 57%
Konservai šunims yra apetitiški ir labiau priimtini gyvūnui dėl savo struktūros. Taip pat dėl konservavimo būdo šiame pašare nėra sintetinių konservantų. Tačiau gali būti kviečių glitimo, kuris dedamas norint maistui suteikti žele konsistenciją.
Konservuotas maistas rekomenduojamas:
- Šunims, kurie turi ilgalaikių dantų ar dantenų problemų. Dėl savo konsistencijos minkštas pašaras mažiau mechaniškai dirgina dantenas. Dėl šios priežasties konservuoti pašarai labiau nei sausi tinka jaunikliams ir pagyvenusiems šunims.
- Šunims, turintiems šlapimo takų problemų, sergantiems diabetu ar epilepsija. Gydant šias ligas skiriama dieta gausi baltymų, tam puikiai tinka konservuotas maistas.
Konservuoto pašaro skyrimas nutukusiems šunims vertinamas dviprasmiškai. Viena vertus, jis rekomenduojamas, nes šiuo maistu gyvūnai greičiau pasisotina ir suvartoja mažiau kalorijų. Kita vertus, dėl apetitiško skonio šunys konservuoto pašaro suėda daugiau.
Konservuoto maisto minusai
Sausas šunų maistas tinka labiau, jei gyvūnas šeriamas retai, tačiau didesnėmis porcijomis. Tokiu atveju nesuėstas sausas maistas dubenyje ilgiau išsilaiko nesugedęs. Konservuotas maistas šuns dubenyje sugenda per kelias valandas. O atidaryta skardinė turi būti laikoma šaldytuve ir yra nebetinkama šėrimui po 2 – 3 dienų. Tačiau nepradarytos konservuoto maisto skardinės galiojimo laikas yra ilgesnis nei sauso maisto. Dėl mažesnės kainos sausas šunų maistas yra populiaresnis.
Kad ir koks maistas būtų, svarbiausia yra jo kokybė. Vidutinės ir aukščiausios kokybės šunų maistas nepriklausomai nuo to, ar jis yra sausas, ar konservuotas visiškai patenkina šuns poreikius.
Konservuoto maisto gamyba
Maistas konservuojamas buvo jau prieš 200 metų. Šis maisto modifikavimo būdas pranašus tuo, kad išlaiko drėgmę, bet nesukuria palankių sąlygų mikroorganizmams klestėti. Tai pasiekiama aukštos temperatūros ir vakuumo dėka.
Mėsa, grūdiniai produktai, mineralų papildai, vitaminai ir vanduo yra sumaišomi ir kaitinami tam tikroje temperatūroje, kol įgauna tinkamą konsistenciją. Dar karšta masė mechanizuotai supilstoma į skardines (300 – 600 skardinių per minutę). Skardinėje vanduo vėsta ir kondensuojasi, taip sukuriamas vakuumas. Tuomet skardinė uždaroma ir dar kartą kaitinama, kad būtų užtikrintas visiškas sterilumas. Kaitinant temperatūra nebūna tokia aukšta, kad maistas išvirtų, bet pakankamai aukšta, kad žūtų bakterijos.
Konservuoto maisto pliusai
Didžiausias skirtumas tarp konservuoto ir sauso pašaro yra jų sudėtis. Konservai šunims turi daugiau mėsos baltymų, riebalų ir mažiau angliavandenių. Lentelėje pateikiamos šunų maistuose esančių medžiagų koncentracijos procentais.
MedžiagosSausas šunų maistas
Šunų konservai
Baltymai18 – 32 %28 - 50%Riebalai8 - 22%20 - 32%Angliavandeniai46 - 74%18 - 57%
Konservai šunims yra apetitiški ir labiau priimtini gyvūnui dėl savo struktūros. Taip pat dėl konservavimo būdo šiame pašare nėra sintetinių konservantų. Tačiau gali būti kviečių glitimo, kuris dedamas norint maistui suteikti žele konsistenciją.
Konservuotas maistas rekomenduojamas:
- Šunims, kurie turi ilgalaikių dantų ar dantenų problemų. Dėl savo konsistencijos minkštas pašaras mažiau mechaniškai dirgina dantenas. Dėl šios priežasties konservuoti pašarai labiau nei sausi tinka jaunikliams ir pagyvenusiems šunims.
- Šunims, turintiems šlapimo takų problemų, sergantiems diabetu ar epilepsija. Gydant šias ligas skiriama dieta gausi baltymų, tam puikiai tinka konservuotas maistas.
Konservuoto pašaro skyrimas nutukusiems šunims vertinamas dviprasmiškai. Viena vertus, jis rekomenduojamas, nes šiuo maistu gyvūnai greičiau pasisotina ir suvartoja mažiau kalorijų. Kita vertus, dėl apetitiško skonio šunys konservuoto pašaro suėda daugiau.
Konservuoto maisto minusai
Sausas šunų maistas tinka labiau, jei gyvūnas šeriamas retai, tačiau didesnėmis porcijomis. Tokiu atveju nesuėstas sausas maistas dubenyje ilgiau išsilaiko nesugedęs. Konservuotas maistas šuns dubenyje sugenda per kelias valandas. O atidaryta skardinė turi būti laikoma šaldytuve ir yra nebetinkama šėrimui po 2 – 3 dienų. Tačiau nepradarytos konservuoto maisto skardinės galiojimo laikas yra ilgesnis nei sauso maisto. Dėl mažesnės kainos sausas šunų maistas yra populiaresnis.
Kad ir koks maistas būtų, svarbiausia yra jo kokybė. Vidutinės ir aukščiausios kokybės šunų maistas nepriklausomai nuo to, ar jis yra sausas, ar konservuotas visiškai patenkina šuns poreikius.
Kačių alergija maistui
Katės gali būti alergiškos tam tikram maistui arba jo sudedamosioms dalims. Alergija maistui yra trečia pagal dažnumą alergija po alergijos blusų įkandimams ir atopinio dermatito.
Dažniausiai alergiją sukeliantys maisto produktai – jautiena, vištiena, žuvis, ėriena, kviečiai, kukurūzai, soja, pieno produktai, kiauliena, kiaušiniai. Dažniausiai katės būna alergiškos šiuose produktuose esantiems baltymams ar angliavandeniams. Alergija niekada niešsivystys produktui, kurio katė nėra ėdusi, alergija atsiranda per ilgai mintant vienodu maistu. Dėl šios priežasties rekomenduojama katę šerti vis kitokiu kačių maistu.
Svarbu nemaišyti alergijos maistui su maisto netoleravimu. Alergija visuomet pasireiškia odos struktūros pažeidimais, o maisto netoleravimas baigiasi viduriavimu, vėmimu. Maisto netoleravimas nesukelia tipiškos odos reakcijos.
Alergija maistui atsiranda tuomet kai katės organizme susikaupia per daug tam tikros medžiagos. Tuomet organizmas į tą medžiagą reaguoja kaip į svetimkūnį. Išskiriamas histaminas, kuris ir sukelia alergiją. Kartais histaminas paveikia ir gerklas, jos tinsta, todėl siaurėja kvėpavimo takai, iškyla pavojus gyvybei. Alergija maistui gali pasireikšti įvairiais simptomais:
- Oda pleiskanoja, raudonuoja, atsiranda niežtinčių išbėrimų. Dažniausios bėrimo vietos – galva, kaklas, nugara;
- Gali patinti akių vokai;
- Nuplinka kailis;
- Ausų oda raudonuoja, ausys patinsta.
Gydymas ir diagnozavimas
Paradoksalu, bet alergija maistui diagnozuojama ją gydant. Katei paskiriama hipoalerginė dieta, kitaip – dieta nuo alergijos. Hipoalerginis arba priešalerginis maistas katėms – efektyviausia gydymo ir diagnozavimo priemonė. Taip pat puikiai tinka kačių maistas, kuriame baltymai yra hidrolizuoti (suskaityti į smulkesnes molekules, kurios nesukelia alerginės reakcijos). Analogiškas yra maistas, ant kurio parašyta – sumažintas antigenų kiekis. Dietos esmė - organizmas turi gauti baltymų ir angliavandenių iš kitų produktų nei buvo įpratęs. Todėl jeigu katę šeriate naminiu maistu, kviečių košes (angliavandenių šaltinį) pakeiskite į bulves, žirnius; mėsą (baltymų šaltinį) – į antieną, elnieną, triušieną.Tačiau svarbu pasitarti su veterinarijos gydytoju ir papildyti dietą tinkamais mineralais ir vitaminais. Naminė dieta labiau tinka diagnozavimui, nes galima tiksliai nustatyti, koks produktas augintiniui netinka. Jeigu šeriant katę bulvių ir triušienos dieta nepasirodo simptomai, galima dar įdėti jautienos. Taip per kurį laiką galima tiksliai išsiaiškinti, kurie produktai sukelia alergiją.
Dieta veiksminga tik tuomet, jei katė ja šeriama ne mažiau kaip 12 savaičių. Šiuo periodu negalima duoti kitokių skanėstų. Jeigu po dietos odos būklė negerėja, reikia vėl keisti maistą. Laikinai alerginę reakciją gali sumažinti riebiosios rūgštys, antihistamininiai, steroidiniai vaistai. Tačiau ilgalaikiam problemos išsprendimui būtina iš raciono pašalinti alergiją sukeliantį veiksnį.
Dažniausiai alergiją sukeliantys maisto produktai – jautiena, vištiena, žuvis, ėriena, kviečiai, kukurūzai, soja, pieno produktai, kiauliena, kiaušiniai. Dažniausiai katės būna alergiškos šiuose produktuose esantiems baltymams ar angliavandeniams. Alergija niekada niešsivystys produktui, kurio katė nėra ėdusi, alergija atsiranda per ilgai mintant vienodu maistu. Dėl šios priežasties rekomenduojama katę šerti vis kitokiu kačių maistu.
Svarbu nemaišyti alergijos maistui su maisto netoleravimu. Alergija visuomet pasireiškia odos struktūros pažeidimais, o maisto netoleravimas baigiasi viduriavimu, vėmimu. Maisto netoleravimas nesukelia tipiškos odos reakcijos.
Alergija maistui atsiranda tuomet kai katės organizme susikaupia per daug tam tikros medžiagos. Tuomet organizmas į tą medžiagą reaguoja kaip į svetimkūnį. Išskiriamas histaminas, kuris ir sukelia alergiją. Kartais histaminas paveikia ir gerklas, jos tinsta, todėl siaurėja kvėpavimo takai, iškyla pavojus gyvybei. Alergija maistui gali pasireikšti įvairiais simptomais:
- Oda pleiskanoja, raudonuoja, atsiranda niežtinčių išbėrimų. Dažniausios bėrimo vietos – galva, kaklas, nugara;
- Gali patinti akių vokai;
- Nuplinka kailis;
- Ausų oda raudonuoja, ausys patinsta.
Gydymas ir diagnozavimas
Paradoksalu, bet alergija maistui diagnozuojama ją gydant. Katei paskiriama hipoalerginė dieta, kitaip – dieta nuo alergijos. Hipoalerginis arba priešalerginis maistas katėms – efektyviausia gydymo ir diagnozavimo priemonė. Taip pat puikiai tinka kačių maistas, kuriame baltymai yra hidrolizuoti (suskaityti į smulkesnes molekules, kurios nesukelia alerginės reakcijos). Analogiškas yra maistas, ant kurio parašyta – sumažintas antigenų kiekis. Dietos esmė - organizmas turi gauti baltymų ir angliavandenių iš kitų produktų nei buvo įpratęs. Todėl jeigu katę šeriate naminiu maistu, kviečių košes (angliavandenių šaltinį) pakeiskite į bulves, žirnius; mėsą (baltymų šaltinį) – į antieną, elnieną, triušieną.Tačiau svarbu pasitarti su veterinarijos gydytoju ir papildyti dietą tinkamais mineralais ir vitaminais. Naminė dieta labiau tinka diagnozavimui, nes galima tiksliai nustatyti, koks produktas augintiniui netinka. Jeigu šeriant katę bulvių ir triušienos dieta nepasirodo simptomai, galima dar įdėti jautienos. Taip per kurį laiką galima tiksliai išsiaiškinti, kurie produktai sukelia alergiją.
Dieta veiksminga tik tuomet, jei katė ja šeriama ne mažiau kaip 12 savaičių. Šiuo periodu negalima duoti kitokių skanėstų. Jeigu po dietos odos būklė negerėja, reikia vėl keisti maistą. Laikinai alerginę reakciją gali sumažinti riebiosios rūgštys, antihistamininiai, steroidiniai vaistai. Tačiau ilgalaikiam problemos išsprendimui būtina iš raciono pašalinti alergiją sukeliantį veiksnį.
Kačių sterilizacija ir mityba
Sterilizacijos metu pašalinami hormonus gaminantys organai, kurie kontroliuoja reprodukciją ir lemia fizinius bei elgsenos skirtumus tarp kačių ir katinų. Katinams tai atliekama chirurginiu būdu pašalinus sėklides (kastracija), o katėms – kiaušides (ovariektomija ar ovariohisterektomija).
Pirminis sterilizacijos tikslas yra reprodukcijos nutraukimas, tačiau ši procedūra turi ir kitų pasekmių elgsenai bei fiziologijai.
Sterilizuotos katės gyvena ilgiau, lyginant su nesterilizuotų kačių gyvenimo trukme. Mokslinėje literatūroje rašoma, jog sterilizavimas beveik padvigubina numatomą gyvenimo trukmę (Kraft, 1998). Tai yra dėl to, kad katės nustoja bastytis ir kovoti su kitomis katėmis. Kačių reprodukcijos kontrolė, taip pat naudinga ir gyvūno šeimininkui.
Sterilizacija yra vienas iš pagrindinių faktorių, lemiančių nutukimo atsiradimą. Nutukimas apibūdinamas kaip sveikatos būklė, kai kūno riebalų kiekio padidėjimas neigiamai įtakoja organizmo sveikatą. Tyrimais įrodyta, jog sterilizuotos katės 3,4 karto labiau linkusios priaugti svorio (Scarlett, 1994), nei nesterilizuotos. Pagal naujausius tyrimus (Colliard & al, 2009), šie skaičiai tik didėja. Nutukusios – tai tos katės, kurios sveria 20 % daugiau, nei jų optimalus kūno svoris. Jei katės svoris didesnis tik 10-19 % – tai tokiu atveju katė turi viršsvorio.
Nutukimas bei viršsvoris padidina kai kurių ligų riziką ir sutrumpina kačių gyvenimo trukmę. Moksliniuose šaltiniuose nurodoma, jog labiausiai padidėja galimybė susirgti diabetu, nealerginėmis odos ligomis, kepenų suriebėjimu, viduriavimu, taip pat gali atsirasti judėjimo sutrikimų (Lund, 2005; Donoghue ir Scarlett, 1998).
Sterilizuotų kačių ir kastruotų katinų dietoje turėtų būti mažesnis kalorijų kiekis, nes po operacijos jų aktyvumas būna sumažėjęs. Hormonų pusiausvyros pakitimas įtakoja ir mitybos įpročius, katės blogiau reguliuoja kiek maisto suvalgo, todėl maisto kiekis padidėja. Kastruotų ar sterilizuotų kačių maiste turi būti maistinė ląsteliena, kuri natūraliai užpildo skrandį ir malšina alkio jausmą.
Po operacijos atsiranda didesnė rizika susirgti šlapimo sistemos ligomis. Kastruotiems katinams ši rizika padidėja 2,5 karto, lyginant su nekastruotais katinais (Lekcharoensuk, 2001). Šio reiškinio priežastys nėra pilnai ištirtos, nes tai įtakoja įvairūs faktoriai, vienas jų yra ir nutukimas, kuris gali atsirasti po kastracijos. Taip pat daugelis kastruotų ir nutukusių katinų yra laikomi namuose, o tai irgi padidina šlapimo sistemos ligų riziką. Lyginant su nesterilizuotomis katėmis, po sterilizacijos 7 kartus padidėja rizika atsirasti kalcio oksalato akmenims ir 3,5 karto – atsirasti struvitams. Po operacijos katės maistas turi būti keičiamas tokiu, kuriame būtų maistinių medžiagų kompleksai, apsaugantys nuo šlapimo akmenų susidarymo.
Verta prisiminti:
Pirminis sterilizacijos tikslas yra reprodukcijos nutraukimas, tačiau ši procedūra turi ir kitų pasekmių elgsenai bei fiziologijai.
Sterilizuotos katės gyvena ilgiau, lyginant su nesterilizuotų kačių gyvenimo trukme. Mokslinėje literatūroje rašoma, jog sterilizavimas beveik padvigubina numatomą gyvenimo trukmę (Kraft, 1998). Tai yra dėl to, kad katės nustoja bastytis ir kovoti su kitomis katėmis. Kačių reprodukcijos kontrolė, taip pat naudinga ir gyvūno šeimininkui.
Sterilizacija yra vienas iš pagrindinių faktorių, lemiančių nutukimo atsiradimą. Nutukimas apibūdinamas kaip sveikatos būklė, kai kūno riebalų kiekio padidėjimas neigiamai įtakoja organizmo sveikatą. Tyrimais įrodyta, jog sterilizuotos katės 3,4 karto labiau linkusios priaugti svorio (Scarlett, 1994), nei nesterilizuotos. Pagal naujausius tyrimus (Colliard & al, 2009), šie skaičiai tik didėja. Nutukusios – tai tos katės, kurios sveria 20 % daugiau, nei jų optimalus kūno svoris. Jei katės svoris didesnis tik 10-19 % – tai tokiu atveju katė turi viršsvorio.
Nutukimas bei viršsvoris padidina kai kurių ligų riziką ir sutrumpina kačių gyvenimo trukmę. Moksliniuose šaltiniuose nurodoma, jog labiausiai padidėja galimybė susirgti diabetu, nealerginėmis odos ligomis, kepenų suriebėjimu, viduriavimu, taip pat gali atsirasti judėjimo sutrikimų (Lund, 2005; Donoghue ir Scarlett, 1998).
Sterilizuotų kačių ir kastruotų katinų dietoje turėtų būti mažesnis kalorijų kiekis, nes po operacijos jų aktyvumas būna sumažėjęs. Hormonų pusiausvyros pakitimas įtakoja ir mitybos įpročius, katės blogiau reguliuoja kiek maisto suvalgo, todėl maisto kiekis padidėja. Kastruotų ar sterilizuotų kačių maiste turi būti maistinė ląsteliena, kuri natūraliai užpildo skrandį ir malšina alkio jausmą.
Po operacijos atsiranda didesnė rizika susirgti šlapimo sistemos ligomis. Kastruotiems katinams ši rizika padidėja 2,5 karto, lyginant su nekastruotais katinais (Lekcharoensuk, 2001). Šio reiškinio priežastys nėra pilnai ištirtos, nes tai įtakoja įvairūs faktoriai, vienas jų yra ir nutukimas, kuris gali atsirasti po kastracijos. Taip pat daugelis kastruotų ir nutukusių katinų yra laikomi namuose, o tai irgi padidina šlapimo sistemos ligų riziką. Lyginant su nesterilizuotomis katėmis, po sterilizacijos 7 kartus padidėja rizika atsirasti kalcio oksalato akmenims ir 3,5 karto – atsirasti struvitams. Po operacijos katės maistas turi būti keičiamas tokiu, kuriame būtų maistinių medžiagų kompleksai, apsaugantys nuo šlapimo akmenų susidarymo.
Verta prisiminti:
- - Nutukusių kačių populiacija didėja (apie 40 % kačių turi viršsvorio ar yra nutukusios).
- - Sterilizuotoms katėms nutukimo rizika padidėja 3,4 karto, todėl iš karto po operacijos rekomenduojama maistą pakeisti į mažiau kaloringą.
- - Po operacijos katės labai greitai pradeda valgyti didesnį maisto kiekį. Joms skirtoje dietoje turi būti maistinių skaidulų, kurios natūraliai malšintų alkio jausmą.
- - Norint apsaugoti katę nuo viršsvorio, suvartojamos energijos kiekis turi būti sumažintas 20-30 %.
- - Sterilizuotų kačių gyvenimo trukmė pailgėja, tačiau taip pat padidėja ir įvairių ligų rizika. Maistas, skirtas kastruotoms / sterilizuotoms katėms, turi būti subalansuotas atsižvelgiant į šią riziką.
Kaip skirstomas sausas šunų maistas
Norint pasirinkti tinkamą pašarą augintiniui būtina žinoti, kaip klasifikuojamas šunų maistas. Be to naudinga analizuoti etiketes esanačias ant šunų maisto pakuočių. Jose paminėti ingridientai, pagal kuriuos ir galima įvertinti maisto kokybę.
Dažniausiai šunų maistas klasifikuojamas pagal šias pagrindines klases:
- Economy. Šios klasės šunų maistas gausus grūdų. Vietoje mėsos naudojami gyvūninės kilmės produktai. Gausu konservantų, dirbtinių dažų. Šios klasės pašarai yra pigiausi.
- Premium. Šie pašarai yra maistingesni, dažniausiai jie būna konservuojami naudojant natūralius konservantus.
- Super–premium. Šiame šunų maiste žymiai mažiau arba iš vis nėra grūdų, gliuteno – baltymo randamo kai kuriuose grūduose. Didžiausias šio maisto pranašumas – jame yra natūralių nemodifikuotų gyvulinių baltymų.
- Super-premium*2. Turi papildomų ingridientų. Gali būti gliukozamino – angliavandenių ir baltymų junginio, kuris yra labai svarbus sąnariams; Omega – 3 riebalų rūgščių.
- Super–premium*3. Šios klasės šunų maiste visiškai nėra grūdų. Jis yra organiškas, todėl tokio maisto gamyba sudėtingėja, kartu kyla ir kaina.
Šunų maisto ingridientai
Grūdai, soja. Naudojami kaip užpildas. Turi mažą maistinę vertę. Gali sukelti alergijas. Šių produktų virškinamumas yra mažas. Virškinamumas reiškia maisto ingredientų, kuriuos organizmas gali įsisavinti, kiekį. Mažas virškinamumas reiškia, jog produktai, esantys maiste neduos naudos gyvūnui, nes jie nebus efektyviai įsisavinami. Economy klasės pašaruose virškinamumo procentas yra mažas. Aukštesnės kokybės maisto augintiniui reikės mažesnio kiekio, nes jo virškinamumas yra didesnis. Taip pat aukštesnės kokybės ingredientai, kurie yra lengvai virškinami, nesukelia maisto netoleravimo bei alergijos.
Konservantai. Tai medžiagos, leidžiančios maistui nesugesti ilgą laiką. Dėl konservantų sauso maisto nereikia laikyti šaldytuve. Konservantai taip pat neleidžia augti bakterijoms šuns virškinamajame trakte.
Subproduktai. Tai valgomos skerdienos dalys, kurios nevadinamos mėsa. Etiketėse dažnai vadinami – gyvūninės kilmės perdirbimo produktais. Nors neapetitiški šeimininkui, bet būtini augintiniui. Laukinėje gamtoje mėsėdžiai auką suėda beveik visą. Lygiai taip pat ir šunims reikalinga ne tik gryna mėsa. Su subproduktais šunys gauna daug gyvūninių riebalų. Maisto kokybė tuo geresnė, kuo daugiau jame yra gyvūninių riebalų. Skirtingai nei žmonėms, šunims labai retai dėl per riebaus maisto padidėja cholesterolio kiekis, ar prasideda aterosklerozė. Dėl per didelio riebalų kiekio ir per mažo aktyvumo šuo gali nutukti. Tačiau kadangi šunys yra mėsėdžiai, riebalai nesikaupia ant arterijų sienelių ir neapsunkina širdies. Aminorūgštys, iš kurių sudaryti baltymai, taip pat yra labai svarbios. Jos panaudojamos kitų baltymų gamybai, gali būti paverčiamos hormonais, naudojamos kaip energijos šaltinis.
Ant šunų maisto pakuočių dažnai paminima, jos maistas pagamintas ekstruzijos būdu. Tai reiškia, kad ingridientai buvo mechaniškai susmulkinti. Išgarinta drėgmė ir naudojant aukštą slėgį granulėms suteikta forma.
Linkime rasti balansą tarp individualių gyvūno poreikių, maisto kokybės ir kainos.
Dažniausiai šunų maistas klasifikuojamas pagal šias pagrindines klases:
- Economy. Šios klasės šunų maistas gausus grūdų. Vietoje mėsos naudojami gyvūninės kilmės produktai. Gausu konservantų, dirbtinių dažų. Šios klasės pašarai yra pigiausi.
- Premium. Šie pašarai yra maistingesni, dažniausiai jie būna konservuojami naudojant natūralius konservantus.
- Super–premium. Šiame šunų maiste žymiai mažiau arba iš vis nėra grūdų, gliuteno – baltymo randamo kai kuriuose grūduose. Didžiausias šio maisto pranašumas – jame yra natūralių nemodifikuotų gyvulinių baltymų.
- Super-premium*2. Turi papildomų ingridientų. Gali būti gliukozamino – angliavandenių ir baltymų junginio, kuris yra labai svarbus sąnariams; Omega – 3 riebalų rūgščių.
- Super–premium*3. Šios klasės šunų maiste visiškai nėra grūdų. Jis yra organiškas, todėl tokio maisto gamyba sudėtingėja, kartu kyla ir kaina.
Šunų maisto ingridientai
Grūdai, soja. Naudojami kaip užpildas. Turi mažą maistinę vertę. Gali sukelti alergijas. Šių produktų virškinamumas yra mažas. Virškinamumas reiškia maisto ingredientų, kuriuos organizmas gali įsisavinti, kiekį. Mažas virškinamumas reiškia, jog produktai, esantys maiste neduos naudos gyvūnui, nes jie nebus efektyviai įsisavinami. Economy klasės pašaruose virškinamumo procentas yra mažas. Aukštesnės kokybės maisto augintiniui reikės mažesnio kiekio, nes jo virškinamumas yra didesnis. Taip pat aukštesnės kokybės ingredientai, kurie yra lengvai virškinami, nesukelia maisto netoleravimo bei alergijos.
Konservantai. Tai medžiagos, leidžiančios maistui nesugesti ilgą laiką. Dėl konservantų sauso maisto nereikia laikyti šaldytuve. Konservantai taip pat neleidžia augti bakterijoms šuns virškinamajame trakte.
Subproduktai. Tai valgomos skerdienos dalys, kurios nevadinamos mėsa. Etiketėse dažnai vadinami – gyvūninės kilmės perdirbimo produktais. Nors neapetitiški šeimininkui, bet būtini augintiniui. Laukinėje gamtoje mėsėdžiai auką suėda beveik visą. Lygiai taip pat ir šunims reikalinga ne tik gryna mėsa. Su subproduktais šunys gauna daug gyvūninių riebalų. Maisto kokybė tuo geresnė, kuo daugiau jame yra gyvūninių riebalų. Skirtingai nei žmonėms, šunims labai retai dėl per riebaus maisto padidėja cholesterolio kiekis, ar prasideda aterosklerozė. Dėl per didelio riebalų kiekio ir per mažo aktyvumo šuo gali nutukti. Tačiau kadangi šunys yra mėsėdžiai, riebalai nesikaupia ant arterijų sienelių ir neapsunkina širdies. Aminorūgštys, iš kurių sudaryti baltymai, taip pat yra labai svarbios. Jos panaudojamos kitų baltymų gamybai, gali būti paverčiamos hormonais, naudojamos kaip energijos šaltinis.
Ant šunų maisto pakuočių dažnai paminima, jos maistas pagamintas ekstruzijos būdu. Tai reiškia, kad ingridientai buvo mechaniškai susmulkinti. Išgarinta drėgmė ir naudojant aukštą slėgį granulėms suteikta forma.
Linkime rasti balansą tarp individualių gyvūno poreikių, maisto kokybės ir kainos.